Apie ką mes čia...
Septyniolikmetė Keitė serga labai reta ir mirtina liga – ji negali rodytis dienos metu šviečiant saulei, nes bet koks spindulys gali sukelti didžiulį skausmą ir priartinti prie mirties slenksčio. Tačiau vieną vakarą jos gyvenimas pasikeičia, kai ji sutinka savo kaimynystėje gyvenantį Čarlį. Keitė pamiršta, jog ji yra ligų maišas ir kad gyvenimas gali nešti ne vien tik skausmą ir liūdesį, bet ir tikrą palaimą.
Kūrinio turinys
Atvirai, kartais pagalvoju, ko aš išvis einu žiūrėti tokio pobūdžio filmus į kino teatrą? Jie visi yra beveik vienodi, išskyrus tai, jog juose keičiasi tik pagrindiniai herojai ir lokacijos, kuriose jie gyvena.
Šis filmas ne išimtis. Galėčiau netgi pasakyti, jog tai yra juosta, kuri savyje sukaupė visus įmanomus romantinių dramų, skirtų jaunimui, šablonus. Būtent todėl visos peržiūros metu aplankė deja vu jausmas, kuris kuždėjo, jog kažkur aš jau buvau tai matęs. Ir tai nenuostabu, nes filme yra tiek daug iš kitų panašių kino projektų pažįstamų elementų, jog dabar galiu drąsiai išvardinti penkis filmus, iš kurių buvo paimtos idėjos šio filmo scenarijui.
Tai 2002 metais daugelį jaunų mergaičių sugraudinęs pasakojimas „Įsimintinas kelias", prieš metus kine rodytas „Man esi viskas", visai puiki ir netgi savo naiviu natūralumu žavi drama „Aš prieš tave", pakankamai tiksli 2014 metais pasirodžiusi jaunatviško romano „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ekranizacija ir ne toks jau banalus pasakojimas „Jei pasilikčiau". Ir tai tik keli filmai, kurie akivaizdžiai tapo šios juostos istorijos įkvėpimo šaltiniu. Ir dar nereikia pamiršti, jog „Vidurnakčio saulė" nėra originalus projektas.
Tiesa, japoniškas 2006 metų originalas su šiuo filmu turi vieną panašumą – pagrindinės herojės ligą ir pavadinimą. Visur kitur, perdirbinys pralaimi pirmtakui, kuriame pati tema buvo išvystyta labai gerai, parodant personažų sunkumus ir jų kovą dėl meilės ir noro patirti pačias gražiausias gyvenimo akimirkas per labai trumpą laiką. Čia tai buvo pateikta pernelyg švaru ir saldu.
Filmo siužetas susideda iš dviejų dalių – pažinties su pagrindiniais herojais ir pasakiškai atrodančiu gyvenimu, kuris įmanomas nebent pigiuose romanuose, kuriuos galima nusipirkti oro uosto spaudos kioskuose. Ir čia aš kalbu ne kaip koks pasenęs ir romantika netikintis diedas, o žmogus, kuris yra matęs daug gerų šio kino žanro filmų, sugebėjusiu pakankamai paprastu būdu prisibelsti prie mano širdies ir dar gerai sugraudinti.
Pirmoji juostos pusė yra be galo nuobodi ir kvaila, todėl išties yra sunku sėdėti ir stebėti visiškai klišinius dialogus apie nieką bei pažindintis su iš pirmo žvilgsnio idealiais herojais, tarp kurių nėra jokios chemijos. Ir taip tęsėsi apie 40 minučių. Tačiau antras filmo aktas man patiko, nes jis nebuvo taip pritemtas, o ir tai, ką vakarais susitikus veikė įsimylėjėlių pora, man atrodė visai maloniai. Būtent antra filmo pusė ir gelbėja ši filmą nuo visiško susinaikinimo. Gaila, kad negaliu atskleisti šio filmo siužetinės linijos detalių, nes tai būtų nelabai gražu iš mano pusės.
Pagrindiniai herojai filme buvo pateikti pagal standartinį šabloną – jis gražuolis sportininkas, o ji kukli ir kažkokių problemų su sveikata turinti mergina. Bet skirtumai gi traukia, todėl kodėl gi nesuvaidinti čia meilės ir dar kartą nesmogti per jautrią vietą jaunoms ir pasakiškos meilės ištroškusioms mergaitėms, kurios grįžusios iš kino salės ir toliau svajos apie jautrios sielos gražuolį princą su baltu BMW. Nesigilinkime, nes to nereikia.
Kiti filmo personažai irgi neparodė nieko ypatingo. Ypač užkliuvo Keitės draugės Morgan pateikimas. Aš kartais nesuprantu, kodėl kai kurių filmų kūrėjai galvoja, kad geriausi draugai dažniausiai turi būti gyvenimo nekenčiantys šūdžiai? Tikrai. Morgan – tai ant viso pasaulio pikta neformalė, kuri yra gera tik savo vienintelei draugei, o visi kiti jai yra nieko verti suskiai.
Vieninteliu adekvačiu šioje situacijoje personažu tampa Keitės tėtis Džekas. Tik jis leido suvokti pagrindinę juostos mintį ir problemą, kuri ir tapo viso filmo vinimi. Juo vieninteliu aš patikėjau, nes šis herojus skleidė žmogiškąsias vertybes bei buvo galima pajusti jo kančias. Jeigu ne jis, juosta prarastų labai daug dramatizmo.
Tai ir viskas. Mums daug ko neparodė, kas filmui galbūt suteiktų žymiai stipresnį pamatą. Neparodė sunkios Keitės kovos su mirtimi, neparodė jos augimo ir gyvenimo namų sąlygomis neišeinant į lauką bei jos labai stipraus ryšio su tėčiu. Dramaturgija čia šlubavo nuo pradžios iki pat finalo.
Pasibaigus filmui jaučiau lengvumą, nes jis manęs nesukrėtė, kaip ir nesukrėtė jo pabaiga, bet ir neprailgo, kas irgi yra gerai. Paprastai pramogai su antra puse tinkantis kino projektas, nors aš jį mieliau pasižiūrėčiau kokį nors sekmadienio rytą gulint lovoje, o ne kino salėje.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės pliusų paminėčiau ausiai malonų garso takelį ir aktorės Bella Thorne atliktas dainas, o taip pat ir tvarkingą operatoriaus darbą, leidusį pasigrožėti romantiškai atrodančiais peizažais tiek nakties, tiek dienos šviesoje.
Garso montažas standartinis tokio pobūdžio filmams, o vaizdo montažas pirmoje filmo pusėje buvo pernelyg sunkus, nes kai kurios scenos nebuvo reikalingos, o kai kurios labai jau ištemptos. Daugiau manau tikrai nereikia nieko minėti, nes ne tokio pobūdžio juosta, kad nagrinėti kiekvieną kadrą ir techninius aspektus, kurie neišsiskiria iš kitų romantinių dramų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidybiniais sugebėjimais pagrindinių aktorių duetas pradėjo žavėti tik einant link filmo pabaigos. Iki to, itin greitai Holivude populiarėjanti aktorė Bella Thorne ir legendinio Arnoldo Schwarzeneggerio sūnus Patrickas tarpusavyje nesugebėjo pajausti ryšio, kad ir mes, žiūrovai, galėtume jais patikėti. Bet filmo gale viskas jau atrodo neblogai. Matėsi, kad jie galiausiai susidirbo.
Kas nustebino, tai Robas Riggle'as, kuris beveik visada filmuose vaidina keistuolius arba neadekvačius durnius. Čia jis pasirodė iš rimtesnės pusės, nors kai kuriuose momentuose buvo galima pastebėti jo firminį žvilgsnį ir sarkazmo kupiną šypseną. Visumoje – gerai atliktas vaidmuo. Kito svarbaus personažo Morgan atlikėja Quinn Shephard netrikdė, nors jos įkūnytas personažas neišsiskyrė iš daugelio panašių filmų geriausių draugių tipažo.
Kiti aktoriai filme pasirodė taip trumpai, jog net neverta apie juos kažką sakyti.
Verdiktas
„Vidurnakčio saulė" – pernelyg teisingas, labai saldus ir be galo banalus romantinis filmas, kuris savyje sukaupė daugybę panašaus pobūdžio juostų idėjų, bet kartu tai ir filmas, kuris dėl lengvai vystomos siužetinės linijos visiškai neprailgsta ir tuo pačiu gali suteikti malonią pramogą neišrankiam melodramų gerbėjui.