Apie ką mes čia…

Turėdamas aplankyti motiną per tėvo mirties metines, baisiame rajone vienas gyvenantis Bo susiduria su kelioms rimtomis problemomis, kurios apkartina jo planus. Visų tų netikėtų problemų pasekoje jis patenka į keistas, logikos neturinčias ir baimės kupinas situacijas, iš kurių jam teks ne tik kapstytis, bet ir galiausiai surasti būdą, kaip patekti pas laukiančią mamą.

Kūrinio turinys

Asmeniškai man du ankstesni Ario Asterio surežisuoti filmai „Paveldėtas“ ir „Saulės kultas“ yra visiški šedevrai siaubo žanro rėmuose, todėl lūkesčiai naujausiam filmui buvo milžiniški. O dar čia šmėžavo mano mylimiausia kino studija „A24“, todėl tikėtis prasto produkto tikrai negalėjau. Ir ne, tai nėra blogas filmas, tai nėra prastas filmas, tai nėra vidutinis filmas – tai geras filmas, kuris nors ir neprilygsta mano paminėtiems žanro hitams, tačiau jis turi savyje tą keistą cinkelį, kuris visų trijų valandų bėgyje laikė mane visiškoje nežinioje.

Ir tai, mano nuomone, pats didžiausias šios juostos pliusas, kuris, tiesa sakant, matyt nebus toks akivaizdus daug kam iš atėjusių į šį filmą žiūrovų. Kalbu aš apie tuos kino lankytojus, kurie, pamatę aprašymuose siaubo žanrą nedelsiant nusiperka bilietus ir, net neskaitydami aprašymų, nežiūrėdami anonsų ar neišklausydami recenzentų nuomonių, bėga kaip akis išdegę į kiną ir po to spjaudosi, nes vietoje elementaraus siaubo reginio pamato arthausinį, metaforų kupiną ir itin keistai atrodantį pasakojimą.

O pasakojimas tikrai keistas, nors ir įdomus dėl pagrindinės jame gvildenamos temos. Deja, negaliu pasakoti, apie ką yra šis filmas ir kokie yra jo siužetinės linijos aspektai, nes kitaip sugadinčiau visą malonumą ir netikėtumą. Galiu tik užsiminti, kad filme matome labai ryškiai pateiktą „nesveiką“ sūnaus ir motinos ryšio paveikslą bei psichologines viso to ryšio pasekmes. Tad įžvelgti tam tikrus nukrypimus, sindromus ir kai kurias psichologines žmogaus būsenas šios juostos metu galima be jokių problemų, nes režisierius net nebando to nuslėpti po užuominomis ar metaforomis, kaip jis tą darė „Saulės kulte“. Čia slypi didžiausias siaubas, kurį pajusti galės nebent subrendę ir gyvenimo matę žmones.

Filmas turi ir nemažai komiškų bei subtiliai įgyvendintų, juodajai komedijai būdingų elementų, dėl ko pasijuokti bus galima ne vieną kartą. O tai, deja, jau yra blogas ženklas siaubo koncepcijai, nes visa įtampa, baimė ir neviltis kažkur išgaruoja ir pats pasakojimas pavirsta į vieną didelę keistenybę, kuri negali išryškinti vieno konkretaus žanro – siaubo, dramos ar komedijos.

Kaip ir priklauso Ario Asterio kuriamiems pasauliams, filme netrūksta makabriškų scenų, nemalonių akimis atvirų epizodų ir tuo pačiu smurto demonstravimo labai įdomiose formose. Ir nors šie elementai nėra dažni ekrane, visgi kai jie mums yra rodomi, silpnesnių nervų žiūrovai turėtų užmerkti akis.

Filmas spalvingas ir charizmatiškais personažais, kurie vienaip ar kitaip judina siužetą ir pristato vis naujas pagrindinio veikėjo Bo fobijas. Tad nuobodžiauti ties veikėjų pateikimu čia tikrai nebus kada, nes visi iki vieno atsiskleidžia kaip labai keistos bei neprognozuojamos būtybės. Kalbant apie patį Bo, tai jis nuostabus ir daugiasluoksnis personažas, kurio nelengvą gyvenimą ir jo netikėtą metamorfozę matome dar nuo pat jo fobijų kamuojamos jaunystės iki gilios senatvės.

Manau, čia ir užbaigsiu šį trumpą naujojo Ari Asterio režisūrinio projekto aptarimą, nes jame yra tikrai nemažai puikių bei netikėtumais perpildytų epizodų, kurie turi išlikti paslaptyje, kol patys nepasižiūrėsite šio filmo. Tik iš karto perspėju – tai yra gryniausias arthausinis projektas, todėl jeigu tikėsitės kokios nors pramogos, standartinio siaubo filmo su „siaubo šokliais“ perpildytais epizodais ar lengvai nuteikiančio seanso, teks kentėti tris valandas arba po kokios valandos palikti salę.

Techninė juostos pusė

Kalbant apie techninius šios juostos niuansus, viskas yra aukščiausiame lygyje vien dėl tokio kruopštaus ir akis kerinčio produkcijos dizaino. Pats pasaulis, kuriame gyvena Bo, spalvingas ir kartu niūrus, todėl toks kontrastas leido kurti ekrane kelias skirtingas atmosferas, o meninis apipavidalinimas su dekoracijomis, kostiumais ir grimu priešaky tik dar labiau išryškino šios juostos vizualų potencialą bei režisieriaus matomą viziją. Negaliu nepaminėti ir nuostabaus garso takelio, kruopštumu atsiduodančio kameros darbo ir, aišku, puikaus vaizdo montažo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Be Ari Asterio ir studijos „A24“, šis filmas mane patraukė dar ir dėl pagrindinio vaidmens atlikėjo Joaquino Phoenixo, kuris ir vėl pademonstravo visišką vaidybos klasę. Vienas malonumas buvo stebėti jo pasirodymą, todėl net silpniausios dramaturgiškai šios juostos scenos buvo pakenčiamos vien dėl to, kad juose pasirodydavo šis „Oskarą“ už 2019 metų filmą „Džokeris“ pelnęs aktorius. Be jo, juostoje puikiais pasirodymais gali pasigirti ir Amy Ryan, Nathanas Lane‘as, Denisas Menochetas, Kylie Rogers, Stephenas McKinley‘is Hendersonas, Patti Lupone ir Parker Posey. Visi jie atliko ryškius, įtikinamus ir dramatiškai stiprius vaidmenis.

Verdiktas

„Visos Bo baimės“ – siužetiniais sprendimais ir techniniu pavidalu kol kas keisčiausias šių metų filmas, kuris sukaupia savyje kelis žanrus – dramą, komediją ir siaubą, tačiau iki galo negali apsispręsti, kuriam iš jų labiausiai priklauso. Būtent todėl žiūrovų teismui yra pateikiama išties patraukli, bet tuo pačiu pernelyg meniška bei ne kiekvienam skirta arthausinio tipo istorija, kurios didžiausiais koziriais tampa ganėtinai skaudžios temos, išraiškingai atrodantis produkcijos dizainas bei fantastiška Joaquino Phoenixo vaidyba.

Ir nors tai prasčiausias iš trijų Ario Asterio surežisuotų filmų, tai visgi geras bei dėmesio vertas kino reginys, kuriam reikia atitinkamo nusiteikimo bei savotiškų žinių apie žmogaus psichologines baimes, nes kitaip gali kilti problemų norint suvokti, ką šia juosta norėjo mums pasakyti režisierius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją