Ir dabar, po sėkmės su mano paminėta prieš metus kino ekranus pasiekusia juosta, režisierius vėl pagavo „kablį“ kriminaliniam žanrui ir per vienerius metus susuko dvi juostas, kuriose pagrindinį vaidmenį atliko veiksmo filmų žvaigždė Jasonas Stathamas. Pirmuoju iš jų, kuris jau pasiekė mūsų šalies kino teatrus, tapo prancūziško 2004 metų filmo „Inkasatorius“ perdirbinys, pavirtęs į stilingą „Vyrišką įniršį“.
Apie ką mes čia…
Labai dažnai JAV yra užpuolami pinigus pervežantys inkasatoriai, o jų komandoms dažniausiai gresia mirtinas pavojus. Tačiau yra drąsuolių, kuriems tai nė motais ir jie įsidarbina į pinigus pervežančias įmones. Į vieną iš tokių Los Andželo įmonių įsidarbina paslaptingasis H.
Tačiau, vos tik išvažiavęs į savo pirmąją pamainą, H su komanda yra užpuolamas kaukėtų plėšikų. Ir čia jau vyras atskleidžia visą savo potencialą, be jokio įbrėžimo vieną po kito ištaškydamas nusikaltėlius. Kas jis toks? Kodėl jis ėmėsi šio darbo? Kokį planą jis turi? Į šiuos klausimus visai netrukus bus duoti šokiruojantys atsakymai.
Kūrinio turinys
Kas yra susipažinęs su Guy‘aus Ritchie‘io kūryba, žino, jog šis režisierius ne visuomet eina pasroviui, pristatydamas panašaus pobūdžio projektus. Jam svarbiausia - patenkinti gerbėjų lūkesčius. Britas režisierius dažnai eksperimentuoja su žanrais ir stiliais, kas, žinoma, yra puiku, bet kaip ten bebūtų, iš jo visuomet tikimasi daug. Ir būtent todėl pasižiūrėjus „Vyriško įniršio“ anonsą, galima susidaryti įspūdį, kad nieko ypatingo šįkart jis mums nepristatys, apart standartinio šaudo-gaudo reginio. Bet ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pamatas, kuriuo tapo 2004 metų prancūzų filmas, yra paimtas, išanalizuotas ir perdirbtas pagal tai, kaip šią istoriją norėjo matyti pats režisierius. Todėl pernelyg daug sąsajų su originalu čia nebus, apart elementarios siužetinės linijos. Visa kita – tai jau režisieriaus manevrai, kurie kartais sugeba nustebinti.
O stebina čia ir veiksmo pateikimas, ir kelių netikėtų siužetinių vingių įterpimas į istoriją, ir aiškus tam tikrų temų apibrėžimas. Tad žiūrėdami šią juostą mes gauname ne tik smagią bei įtamptą dviejų valandų pramogą, bet dar ir kokybiškai pateiktą veiksmo filmą. Jis daug kam primins nostalgiškus 90-uosius su to laikotarpio kino projektais.
Personažams filme irgi yra skirta laiko, nors jie ir nėra tokie charizmatiški kaip dažniausiai būna pas Guy‘ų Ritchie‘į, todėl tikėtis panašaus vaizdo kaip „Džentelmenuose“ ar „Vagišiuose“ nereikia. O ir to pakako, ką mes gavome čia, nes herojai atsiskleidė kaip asmenybės.
Dramos jų veiksmuose bei motyvacijoje irgi pakako, kad žiūrovas galėtų ne tik susitapatinti su jais, bet dar ir pradėti jausti šiokias tokias emocijas. Gi svarbu, kai personažas rūpi arba jo nuoširdžiai nekenti, nes tada jie įgauna labai žmogišką pavidalą.
Ties tuo ir sustosiu, nes nesinori atskleisti pernelyg daug kortų, kurios sugadintų Jums įspūdį apie šią juostą. Tad apibendrindamas pasakysiu, jog, einant į šį filmą, nereikia tikėtis „Džentelmenų“ lygio, nes tai paprastesnis, bet irgi itin žiūroviškas reginys, kurio firminiu ženklu tampa pats Guy‘us Ritchie‘is.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgus į tai, kad režisierius puikiai sugeba manevruoti su stiliumi savo filmuose, ši juosta idealiai atitinkanti žanrą. Kameros darbas labai pagirtinas dėl ganėtinai atviro smurto demonstravimo ir žvalaus veiksmo perteikimo, kurio gal čia ir nėra tiek daug, bet vien dėl meistriško operatoriaus darbo jo pilnai užtenka tam, kad peržiūra įgautų reikiamą toną.
Taip pat neužmirštame ir apie muziką, kuri, kaip ir kiekviename režisieriaus filme, atlieka itin svarbią funkciją – sukurti atitinkamą atmosferą vienai ar kitai scenai. Ir viso garso takelio priešaky atsiduria legendinis Johnny‘is Cashas su „Folsom Prison Blues“.
Kitais kokybiškais techninės pusės aspektais tampa meninis apipavidalinimas, dėl kurio ekrane rodomas veiksmas priverčia patikėti tuo, kas vyksta. Todėl ir grimas, šukuosenos, kostiumai bei dekoracijos čia nesukelia visiškai jokių klausimų. Panašiai yra ir su garso bei vaizdo montažu, kuriais irgi buvo galima pasimėgauti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jeigu kažkas galvoja, kad veiksmo filmų žvaigždė Jasonas Stathamas šiame filme atlieka standartinį užpakalių spardytojo vaidmenį, tai šis pamąstymas iš dalies kaip ir būtų teisingas, tačiau yra vienas labai svarbus niuansas. Aktorius šioje juostoje pademonstruoja kai ką daugiau, nei tik savo fizinius duomenis. O tuo kažkuo tampa draminiai vaidybos elementai, kuriais jis labai retai naudojasi.
Todėl galima teigti, jog pasirodymas šioje juostoje – tai vienas geresnių jo, kaip aktoriaus, vaidmenų per labai ilgą laiką. Būtent todėl verta laukti ir kito jo bendradarbiavimo su režisieriumi, pavadinimu „Penkios akys“, kuris mus turi pasiekti kitų metų pradžioje.
Čia taip pat vaidina dažnai Guy‘aus Ritchie‘io projektuose pasirodantys aktoriai ir kiti puikiai visiems žinomi ekranų veidai - Holtas McCallany‘is, Joshas Harnettas, Jeffrey‘is Donovanas, Lazas Alonso‘as, Andy‘is Garcia, Eddie‘is Marsanas, Robas Delaney‘is ir Scottas Eastwoodas. Ir, kaip nekeista, visi jie gavo ir ekraninio laiko, ir progos pasipuikuoti prieš žiūrovus įdomiuose vaidmenyse.
Verdiktas
„Vyriškas įniršis“ – savo pateikimu žymiai geresnis nei 2004 metais pasirodęs prancūziškas originalas, kurį užgožia ne tik meistriška Guy‘aus Ritchie‘io režisūra, techniniai sprendimai, bet dar ir efektingiau atrodantis siužetas, diriguojamas kietojo Jasono Stathamo. Trumpai tariant – tai tikrų tikriausias, pilnas įtampos ir pagal senas 90-ųjų veiksmo trilerių tradicijas sukaltas itin vyriškas filmas, kurio dėka galima pajusti ne tik savotišką nostalgiją šiam žanrui, bet ir patirti neprailgstančia dviejų valandų pramogą.
Filmo anonsas: