Apie ką mes čia…
Kai Lietuva bei jos gyventojai turėjo kentėti nuo tarybinės valdžios draudimų bei žmogaus laisvę varžančių įstatymų, netikėtai pas kai kuriuos jaunuolius atsirado aistra rokenrolui bei susidomėjimas grupių „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ dainomis. Būtent muzika, svajonės apie laisvę ir noras prisiliesti prie vakarų pasaulio juos suvienijo!
Kūrinio turinys
Daug rašyti apie šios dokumentinės juostos turinį kaip ir nereikia, nes visa jos esmė – nostalgiški prisiminimai apie tuos nedėkingus tarybinius laikus, kai iškilo pirmosios lietuviškos roko grupės. O taip pat - apie savotišką tuometinės valdžios vykdytą raganų medžioklę. Tačiau kartu tai ir filmas apie meilę pačiai muzikai, kuri 1960-1970 m. sugebėdavo gydyti jaunų žmonių sielas bei kažkiek priartindavo juos prie to laisvo vakarų pasaulio, kuriame ilgaplaukiai, džinsus dėvintys ir ausyse auskarus įsivėrę jaunuoliai nebuvo talžomi ar niekinami, kaip tai vyko Tarybų Sąjungoje.
Tad toks nostalgiškas, bet, tuo pačiu, itin atviras bei įvairias emocijas žiūrovams galintis sukelti pokalbis su tuometiniais bitlomanais, hipiais ir lietuviško bigbyto pradininkais leidžia iš itin vaizdingos perspektyvos mintimis persikelti į rodomą ekrane epochą. O tuo labiau, suvokti ją tiems, kurie dar tada nebuvo gimę.
Manau, kad po išgirstų pasakojimų jauni žmonės nuoširdžiau pradės vertinti tai, ką jie turi dabar – laisvę rengtis kaip nori, laisvę klausytis ko nori, laisvę būti savimi.
Filmo peržiūros metu man teko ir sunerimti, teko ir pasijuokti, teko ir pasibaisėti, o kartu dar ir pajusti milžinišką pagarbą kalbėtojams vien dėl jų požiūrio į roką. Žinoma, atsižvelgus į patį kontekstą, pakalbėti buvo galima daugiau apie muzikos Dievus, kurie turėjo nemenką įtaką lietuviško bigbyto formavimuisi, bet tada, jaučiu, filmo trukmė būtų gerokai ilgesnė.
Apibendrinant, nes nesinori man atskleisti įdomiausių šio dokumentinio filmo siužetinės eigos detalių, galiu atvirai pasakyti, jos šį filmą verta pasižiūrėti tiek vyresniam, tiek ir jaunesniam žiūrovui, nes savo istoriją mes privalome žinoti ir prisiminti.
Techninė juostos pusė
Maloniausiu viso šio filmo techninės dalies momentu man tapo archyviniai kadrai iš to laikotarpio, apie kurį kalbėjo gerbiami pašnekovai. Na, o jų išdėstymas dėl gero bei nenuobodžiai pateikto montažo suteikė filmui reikiamo žvalumo. Operatoriaus darbas tvarkingas, o fone skambanti muzika tapo puikiu juostoje vyraujančios atmosferos varikliu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme buvo daug kalbėtojų, todėl išskirti ko nors kaip ir negalėčiau, nes visi iki vieno pasisakė įdomiai, o svarbiausia, kad kai kurie iš jų dar ir įnešė į savo pasakojimus šiek tiek sodraus humoro. Tad tiesiog buvo malonu jų klausytis, nes jų emocijos buvo nesuvaidintos.
Verdiktas
„Yesterday“ – informatyvus, įtraukiantis, atviras ir rokenroliškumu alsuojantis Andriaus Juzėno dokumentinis filmas, kurio didžiausiu turtu tampa itin svarbi bei aktuali žinutė kiekvienam, kas skundžiasi savo gyvenimu laisvoje Lietuvoje.
Filmo anonsas: