Apie ką mes čia…
Dirbantys neakredituotoje organizacijoje, prižiūrinčioje sunkias autizmo formas turinčius vaikus ir paauglius, Malikas su Brunu visais įmanomais būdais bando surasti naujus gydymo būdus, kurie leistų jų pacientams jaustis geriau. Tačiau jų darbą su kiekviena nauja diena vis labiau apsunkina biurokratai, kuriems jų vykdoma veikla atrodo visiškai neprofesionaliai.
Kūrinio turinys
Visuomet yra malonu sulaukti mūsų kino teatrų repertuaruose ne vien bukus siaubo filmus, vulgarias komedijas, daug garso ir šviesų siūlančius veiksmo trilerius ar komiksais paremtus filmus, o nuoširdžius ir labai rimtas temas gvildenančius projektus, kurie neturi nieko bendro su daugeliui taip patinkančiu Holivudu. Ir taip jau gavosi, kad Lietuvos kino teatrai pradėjo rodyti Kanų kino festivalyje pristatytą „Neliečiamųjų“ kūrėjų naują darbą – „Ypatingieji“.
Iš karto noriu pranešti, jog jeigu tikitės tokios lengvos juostos su gražiai išdėstytomis mintimis kaip mano paminėtas tarptautinis hitas, galite nusivilti, nes ši juosta nors ir turi panašią atmosferą, o jos veiksmas yra pateiktas ganėtinai įdomiai ir nenuobodžiai, bet visgi tai žymiai rimtesnę temą gvildenantis projektas, kuris sukelia nelabai pozityvius jausmus. Bet būtent šis filmas, mano nuomone, yra vertesnis dėmesio už labai sterilų ir nuotaiką keliantį filmą „Neliečiamieji“.
„Ypatingieji“ pateikia mums kelias istorijas. Pirmoji iš jų – darbas, kurį atlieka už uždarų durų Maliko ir Bruno vadovaujama organizacija. Mes gauname nemažai žinių apie jų veiklą, mes suvokiame jų darbo tikslą ir kas svarbiausia, mes negalime jų nepalaikyti, nes tai, ką jie daro, yra verta pagarbos. Ir apie tai kalbama ne vieną ir net ne du kartus pačiame filme. Visos mintys išsakytos apie šią organizacija priverčia labai susimąstyti. Apie ką? Na, čia jau būtų šioks toks siužetinės linijos atskleidimas, todėl geriau patys nuėję į filmą galėsite pasimėgauti kiekvienu žodžiu ir sakiniu, leidžiančiu apibrėžti šios organizacijos mastą.
Antra – patys pacientai. Juostoje mums parodoma labai daug įvairių autizmo formų, su kuriomis dirbama skirtingai. Ir tas darbas, pacientai bei juos prižiūrintys žmonės tampa esminiu siužetinės linijos varikliu. Jie ne vien atlieka savo funkcijas, bet ir turi asmenines istorijas, kurios leidžia kiekviena iš jų mėgautis savotiškai. Čia netrūksta emocijų, čia netrūksta simpatijos jiems, čia netrūksta žmogiškumo, kuris liejasi pro kraštus. Bet, kas įdomiausia, filmo kūrėjai pateikdami tokius personažų paveikslus visiškai nebando spausti ant gailesčio, o jie tiesiog nuoširdžiai parodo labai tikras ir aktualias problemas, kurių galbūt daug kas iš mūsų net nepastebi arba nenori pastebėti.
Humoristinė filmo dalis, o tokia tikrai yra, karts nuo karto sutirština spalvas, kad mes galėtume bent jau kažkiek praskaidrinti nuotaiką. Bet tas humoras toks natūralus ir taip gerai įterptas į rodomas scenas, jog jis pasiteisina visu 100%. Ypatingai, jeigu kalbėtume apie vieną sceną su „pasimatymu“. Na, bet čia jau patys pamatysite. Manau, kad nuoširdžiai pasijuoksite iš tokios taiklios ir labai jau tikroviškos situacijos. Ir tokių situacijų yra kelios.
Visumoje, nes tiesiog nekyla man ranka rašyti daugiau apie šios juostos siužetą ir kaip jis yra statomas, kad nesugadinčiau Jums peržiūros, pasakysiu, jog tikėjausi gero filmo, bet gavau nuostabų ir be galo įtraukianti filmą, kuris po savęs palieka daug įvairiausių emocijų. Todėl bėkite į kino teatrus, kol ši juosta yra rodoma.
Techninė juostos pusė
Daug kalbėti apie techninius juostos niuansus nenoriu, nes filmas yra tiesiog labai tvarkingai sukurtas, bet jis nėra kažkuo išsiskiriantis iš kitų panašaus pobūdžio dramų. Aplinka atrodo labai natūraliai, kameros darbas leidžia iš įvairių kampų pamatyti pateiktas situacijas, o muzika sugeba sukurti labai ypatingą atmosferą, kuri aišku priverčia jausti įvairiausius jausmus – nuo pykčio iki džiaugsmo. Panašiais koziriais šios juostos režisieriai naudojosi ir jų didžiausiame hite „Neliečiamieji“. Garso ir vaizdo montažas taip pat nekelia diskomforto. Nors, tiesa, pradžioje šiek tiek chaotiškai pateiktas veiksmas leido kažkiek suabejoti šiuo kūriniu, bet tai vyko tik kelias pirmas minutes. Dėl ko aišku man yra gėda, nes juosta yra nuostabi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Neslėpsiu, jog filmo laukiau ne vien dėl režisierių, kurie buvo atsakingi už „Neliečiamųjų“ pasirodymą, bet ir dėl vieno mano mėgstamiausių Europos aktorių – Vincento Casselio. Pastaraisiais metais jis išgyvena tikrą savo karjeros renesansą, pasirodydamas ir holivudiniuose blokbasteriuose kaip „Džeisonas Bornas“ ar „Po vandeniu“, tiek ir nebloguose prancūzų projektuose. Tačiau manau, jog būtent šis jo pasirodymas yra vienas geriausių per pastaruosius dešimt metų. Jeigu ne pats geriausias. Aktorius atiduoda visą save, jis spinduliuoja savo charizma ir jis pakankamai emocionaliu būdu perteikia savo vaidinamą personažą taip gerai, jog akimirksniu patiki kiekvienu jo veiksmu ar pasakytu žodžiu.
Kitu ne ką mažiau nusipelniusiu šios juostos aktoriumi tampa Maliko vaidmenį įkūnijęs Reda Katebas, kurį žiūrovai galėjo matyti filmuose „Taikinys #1“, „Pranašas“ bei „Prarasta upė“. Aktorius puikiai papildo Vincetą Casselį, todėl jų duetas ekrane atrodo taip natūraliai. Jau nekalbant apie jų tarpusavio chemiją, kiuri irgi tampa vienu iš svarbesnių šios juostos aspektų.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodę Helene Vincent, Catherine Mouchet, Frederic Pierrot, Suliane Brahim ir Lyna Khoudri nesukėlė jokių nepatogumų peržiūros metu. Jų vaidyba buvo pakankamai natūrali ir maloni akims.
Verdiktas
„Ypatingieji“ – nemažai svarbių minčių po savęs paliekanti, emocionali ir be galo nuoširdžiai papasakota istorija, kuri priverčia patikėti tuo, jog egzistuoja besąlygiškas gėris bei yra tokie žmonės, kurie mato ne vien tik save, bet ir tuos, kuriems reikia pagalbos. Juosta taip pat be emocionalios ir moralinės pusės leidžia pasimėgauti puikiai parašytu scenarijumi, nuostabia Vincento Casselio ir Reda Katebo vaidyba bei savotišku humoru, kuris karts nuo karto praskaidrina ne itin lengvą filmo atmosferą.