Apie ką mes čia...
1963 metų lapkričio 22 diena – visas pasaulis sukrėstas dėl 35-ojo JAV prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo. Labiausiai šią tragediją išgyvena jo žmona, pirmoji šalies ledi Žaklina, kuriai atiteko ir didžiausia našta dėl savo vyro laidotuvių. Tačiau, būdama stipria moterimi, Žaklina nepalūžta ir susitaiko su tuo, kas įvyko.
Kūrinio vidus
Režisierius Pablo Larrainas buvo mane labai nustebinęs 2012 metais su savo „Oskarui“ nominuota juosta „Ne!“, kurią visai neseniai dar kartą peržiūrėjau, nes šis filmas vertas ne vienos peržiūros, tačiau to paties negaliu pasakyti apie kitą jo darbą. Praeitų metų pavasarį, kai Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino Pavasaris“ metu išvydau jo 2015 metų filmą „Klubas“, buvau labai šokiruotas, nes juosta sukėlė tiek daug neigiamų emocijų, bet ir tokį didelį šleikštulį, kuris iki dabar mane persekioja pagalvojus apie paminėtą filmą. Todėl buvo sunku įsivaizduoti, kas lauks žiūrovų šio kino kūrėjo Holivudiniame debiute.
Iš karto noriu pasakyti, jog tie kino mylėtojai, kurie tikisi pamatyti bylą apie Džono F. Kenedžio nužudymą arba galvoja, jog šis filmas yra apie tai, tai galite nesivarginti žiūrėti „Žaklinos“, nes visa juosta yra skirta pirmajai JAV ledi. Todėl rekomenduoju geriau pasižiūrėti puikų 1991 metų Oliverio Stone‘o filmą „JFK“ arba pagal Stepheno Kingo fantazijos vaisių sukurtą 2016 metų serialą „11.22.63“.
Ši juosta savo stiliumi ir pasakojimo būdu labai primena ankstesnius P. Larraino filmus, kas išties žavi, bet kartu sukelia ne itin pozityvius jausmus, nes pati atmosfera filme yra ypatingai slegianti, nemaloni ir monotoniška. Šiam filmui to ir reikėjo, todėl bežiūrint jį galima pajusti pačios tragedijos, kuri sukrėtė pasaulį, skonį.
Ypač, kai visas veiksmas rodomas iš nužudyto prezidento žmonos perspektyvos. Filmo metu žiūrovui suteikiama galimybė pamatyti žymų šios moters interviu žurnalui „Life“, kurio metu ji atskleidė save.
Tai leido susipažinti su keliais Žaklinos veidais – naivia ir ką tik išrinkto prezidento žmona, įtakinga ir milijonų moterų gerbiama pirmąja ledi bei stipria moterimi, išgyvenusia labai didelę netektį. Toks psichologinio moters portreto išdėstymas siužetinės linijos eigoje priverčia su įdomumu stebėti kiekvieną jos metamorfozę, bet, deja, to paties negalima pasakyti apie bendrą pasakojimą, kuris užstrigo ties Žaklina.
Todėl, nors ir kaip žaviai atrodo Žaklinos pateikimas, filmas karts nuo karto sukelia nuobodulį. Lygiai taip pat galima buvo jaustis bežiūrint 2011 metų filmą „Geležinė ledi“ su Meryl Streep. Be Žaklinos, filme taip pat ganėtinai svarbų vaidmenį atliko nužudyto JAV lyderio brolis Robertas, kuris beveik visur lydėjo našlę. Įdomus jo pateikimas tiek iš žmogiškosios pusės, tiek ir iš politinės.
Politinė filmo dalis, kuri sudaro gal dešimtadalį šios juostos trukmės, pateikiama iš įdomaus kampo. Iš filmo labiausiai įstringa itin svarbi ir kruopščiai atrodanti procedūra po prezidento Kenedžio nužudymo, kai jo pareigas perima Lindonas B. Džonsonas matant velionio žmonai. Visgi filmo veiksmas sukasi ne vien prieš prezidento mirtį, bet ir kelias dienas po jos, todėl drama, kurią išgyveno Žaklina, nesibaigia, nes jai matant keičiasi ir visas jos tobulai atrodantis gyvenimas, kokį ji turėjo iki lemtingos 1963 metų lapkričio 22 dienos.
Pabaigai, neatskleidžiant svarbiausių filmo momentų, noriu pasakyti, jog filmas vertas peržiūros, tačiau tik dėl to, jog jame itin idealizuotai parodytas Žaklinos portretas, kuri po JAV prezidento mirties tapo stiprios moters idealu visame pasaulyje.
Techninė juostos pusė
Filmas žavus ne tik pagrindinio vaidmens atlikėjos Natalie Portman vaidybiniais sugebėjimais, bet ir nuostabiais kostiumais, kurie nukelia žiūrovus į septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį. Nenuostabu, kad filmas šiame plane buvo pastebėtas JAV kino meno ir mokslo akademijos narių, už ką ir gavo „Oskaro“ nominaciją šioje kategorijoje.
Garso takelis melancholiškas ir netgi labai. Bežiūrint filmą buvo labai liūdna stebėti šios žymios moters išgyvenimus ir kančias, ypatingai, kai kiekvieną sceną pagardindavo kompozitorės Micos Levy į neviltį varančios muzikinės kompozicijos. Bet toks triukas pavyko, todėl Mica Levy buvo nominuota „Oskarui“ geriausio garso takelio kategorijoje. Garso montažas irgi geras. Ypatingai gerai atrodo tos scenos, kuriose skamba Richardo Burtono „Camelot“.
Iš techninės pusės nepatiko tik labai chaotiškas kameros darbas, kurio didžiausiu minusu tapo pernelyg drebanti kamera primenanti kai kuriuos Terrence‘o Mallico filmus. Užtat vaizdo montažas, kuris irgi iš dalies turi chaotiškumo, buvo atliktas preciziškai. Jo dėka žiūrovai galėjo susipažinti su Žaklinos dabartimi, praeitimi ir ateitimi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau minėjau, filmas labai primena „Geležinę ledi“, kurio varikliu tapo Meryl Streep. Šiuo atveju viskas yra identiška, tik kad vietoj 20-iai „Oskarų“ nominuotos Holivudo legendos turime JAV kino meno ir mokslo akademijos laureatę Natalie Portman, kuriai tai trečia „Oskaro“ nominacija. Galima sakyti, jog aktorė po šešerių metų pertraukos nuo savo triumfo su filmu „Juodoji gulbė“ pagaliau vėl sublizgėjo. Ir tai nėra iš piršto laužti žodžiai, nes pasižiūrėjus į jos paskutinius filmus ir vaidmenis, pasidaro graudu.
Natalie Portman Žaklinos Kenedi vaidmenį suvaidino nepriekaištingai. Puikus pasirodymas, perteikiantis visas įmanomas šios moters emocijas prieš tragediją, jos metu ir kelias dienas po prezidento nužudymo. Išties vertas „Oskaro“ pasirodymas, kurį galima įrašyti į trejetuką geriausių 2016 metų moteriškų vaidmenų JAV filmuose.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodo talentingas aktorių būrys, kurį sudaro Bobį Kenedį suvaidinęs Peteris Sarsgaardas, „Life“ žurnalisto rolę atlikęs Billy‘is Crudupas, neseniai anapilin iškeliavęs Johnas Hurtas bei Johnas Carrollas Lynchas, įkūnijęs prezidentą Lindoną.
Verdiktas
„Žaklina“ – blankus ir monotoniškai atrodantis pasakojimas, kurį gelbėja svarbiu šiai istorijai varikliu tapęs stiprus ir įkvepiantis aktorės Natalie Portman šou, leidžiantis iš labai arti susipažinti su keliais nužudyto JAV prezidento Džono F. Kenedžio žmonos veidais.
Filmo anonsas: