Apie ką mes čia…
Vieną vakarą į policijos komisariatą pristatomas jaunas vyras, kuriam yra mesti kaltinimai dėl merginos nužudymo. To vyro, kuris vėliau bus pripažintas vienu žiauriausių serijinių žudikų JAV istorijoje, vardas – Teodoras Bandis.
Kūrinio turinys
Tikrais faktais paremti filmai apie serijinius žudikus gali būti dvejopi – vienuose yra nuodugniai ištiriamas jų psichologinis portretas kartu su žiaurių nusikaltimų šleifu, kituose – kaip jį matė visuomenė bei tie, kurie su jais kovojo teismo posėdžiuose. Žinoma, yra dar ir tokie filmai kaip Davido Fincherio „Zodiakas“. Nors šioje juostoje ir nebuvo atskleista žudiko tapatybė, bet per jo siųstus laiškus ir labai kruopštų žurnalistų darbą, mes galėjome išvysti tikrą monstrą. Net ir nežinodami, kuo jis buvo išties. Bet tai tik išimtis. Šiuo atveju, mes pamatome antrąjį variantą, kuriame pateiktas šiek tiek romantizuotas žudiko paveikslas visuomenėje.
Apie Tedą Bandį, kuris savo laikais kėlė ir panieką, ir žavesį, buvo parašyta nemažai knygų, ir tuo labiau, buvo pristatyti keli filmai. Vienas iš jų – 1986 metais pasirodęs „Tyčinis nepažįstamasis“, kuriame buvo labai detaliai pateiktas kiekvienas šio asmens gyvenimo etapas nuo pirmos iki paskutinės jo aukos. Ir nors filmas buvo skirtas televizijai, o jo trukmė siekė 3 valandas, jis buvo išties įtraukiantis vien dėl puikiai parašyto scenarijaus, atvirų scenų ir pagrindinio aktoriaus Marko Harmono vaidybos. Bet ši juosta yra visiškai kitokia. Todėl jeigu tikitės žudynių, prievartos ar kokių nors kitų makabriškų dalykų, galite nusivilti. Filme pasakojama apie teismo procesą, kurio epicentre atsidūrė žmogžudyste kaltinamas Tedas Bandis.
Visa ši istorija yra vystoma iš dviejų labai svarbių perspektyvų – Tedo bei jo mylimosios Lizos. Todėl, jeigu reiktų pasakyti, kas visgi šiame filme buvo svarbiausias, būtų keblu, nes tiek Liza, tiek ir Tedas filme turėjo nemažai svorio bendram pasakojimui. Tedas juostoje pateikiamas kaip žavus ir inteligentiškas, puikiai savo veiksmus suprantantis jaunuolis, kuris nekėlė jokio diskomforto. Žiūrint į jį net buvo sunku pagalvoti, jog šis žmogus gali kelti tokią baimę moterims. Tuo tarpu Liza – aklai įsimylėjusi moteris, kurios naivumas ir gerumas privertė ją su laiku transformuotis į visai kitokį žmogų, nei ji buvo pačioje filmo pradžioje. Ryški personažo transformacija – vienas didžiausių šio pasakojimo pliusų.
O pasakojimas tų ryškių pliusų neturi tiek ir daug, nes kaip jau buvau rašęs pačioje pradžioje, viskas čia buvo sukoncentruota į teismą. Todėl pamatyti tikrąjį Tedą Bandį filme galima tik kelias trumpas akimirkas. Tai, manau, tikrai netenkins žmonių, atėjusių į kiną išvysti grėsmingą žudiką, o ne dėl savo laisvės kovojantį apsimetėlį. Nesakau, kad teismo procesas buvo neįdomus. Tai įtraukiantis ir nenuobodžiai vystomas procesas, kuriame, deja, nagrinėjamas buvo tik nusikaltimas, bet ne jo motyvas ar pats kaltinamasis kaip objektas, įvykdęs tą nusikaltimą.
Užtat filmas neprailgsta ir jį žiūrint galima tikrai nemažai sužinoti. Bent jau apie tą menką Tedo Bandžio gyvenimo laikotarpį, kai jis tapo savotiška įžymybe ir moterų numylėtiniu, net ir būdamas už grotų. Bet tai tik paviršutiniškas žvilgsnis į jo asmenybę, kurią žymiai geriau pristatė 1986 metų filmas.
Techninė juostos pusė
Manau, kad pasikartosiu jau šimtąjį kartą, bet man visada smagu yra žiūrėti filmus, kuriuose kruopščiai pateikiama praeitis – pradedant madomis, šukuosenomis ir užbaigiant dekoracijomis, kurios puikiai atitinka rodomą laikotarpį. Ir čia nėra jokia išimtis. Viskas filme pateikta nuodugniai, jog jį bežiūrint galima laisvai atsidurti aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Komplimentai atitenka ir kitiems techninės dalies aspektams. Pirmiausia – operatoriaus darbui, kuris buvo fantastiškas. Labai buvo malonu stebėti kameros judesius, kurie sukūrė tokį gerą jausmą, lyg mes patys dalyvautume teismo procesuose ar tiesiog būtume atsidūrę per kelis metrus nuo Tedo Bandžio. Antra – garso takelis. Čia buvo galima išgirsti tokius legendinius kūrinius kaip „The Box Tops“ „The Letter“, “Metallic'os“ „The Four Horsemen“ ar Tommy Jameso „Crimson and Clover“.
Istorija buvo sudėliota nelabai varginančiai, todėl žiūrint filmą nekilo mintis, kad jis greičiau pasibaigtų dėl užtęstų scenų. Todėl vaizdo montažas man padarė malonų įspūdį. Garso montažas – normalus. Čia ne toks filmas, kuriame garsas imtų viršų norint pabrėžti vieną ar kitą sceną.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, kad po šio filmo, aktorius Zacas Efronas turėtų gauti nemažai pasiūlymų iš Holivudinių kino studijų vaidinti ne vien tik vulgariuose kino projektuose kaip „Kaimynai“, „Gelbėtojai“ ar „Pašėlęs senelis“, bet ir rimtose dramose. Zacas šiame filme pagaliau atskleidė visą savo aktorinį potencialą. Jis ne tik vizualiai atitiko Tedo Bandžio portretą, bet kartu pasistengė ekrane perteikti visas jo mimikas ir kalbėjimo manierą, kas išties suteikė nemažai autentiškumo stebint šią istoriją.
Antraplaniuose vaidmenyse galėjome matyti dvi žavias damas – Lily Collins bei Kaya Scodelario, kurios taip pat pasidarbavo iš peties norėdamos kuo įtikinamiau perteikti jų vaidinamas herojes. Ypatingai pagirčiau Lily Collins, kurios paskutinė scena filme išties privertė pajusti gailesti dėl jos vaidinamo personažo meilės Tedui.
Taip pat juostoje trumpam pasirodė tokie žymūs veidai kaip Johnas Malkovichius, Jimas Parsonsas bei Haley‘is Joelis Osmentas. Jų vaidyba man nekėlė diskomforto, nors ir įvardinti jos iškilia irgi negalėčiau. Užtat, išties nustebino, tai grupės „Metallica“ lyderio Jameso Hetfieldo pasirodymas ekrane.
Verdiktas
„Žavusis žudikas Tedas Bandis“ – šiek tiek paviršutiniškas, bet pakankamai įtraukiantis pasakojimas apie vieną žinomiausių JAV serijinių žudikų Teodorą Bandį, kurį atskleisdamas visą savo aktorinį potencialą meistriškai įkūnijo merginų numylėtinis Zacas Efronas.