Visgi bet kokioje jau kurį laiką besitęsiančioje franšizėje pirmas dalykas, kurį atpažįsta žiūrovai, yra atmosfera. Džeimsas Bondas visad bus stilingas ir drąsus, nepaisant to, kas jį įkūnija. „Marvel“ filmai visad turės savotiško lengvumo jausmą, net jeigu jie priklausys trilerio ar detektyvo žanrui. Lygiai taip pat „Žvaigždžių kelio“ kūriniai dažniausiai turės sveiką humoro jausmą, labiau koncentruosis į veikėjus nei į istoriją ir nelabai subtiliai mokslinės fantastikos aplinkoje aptars kokią nors mūsų pasauliui rūpimą temą.
Filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“ stipriausias aspektas yra būtent jo atmosfera ir nuotaika. Nuo pradžių iki galo filmas spinduliuoja neeiline energija ir pasitikėjimu savimi, ir tai galiausiai atsiperka tuo, kad iš naujųjų „Žvaigždžių kelio“ dalių, kurios neretai atrodydavo pernelyg mechaniškai, ši yra neabejotinai geriausia.
Istorija, kuri yra pasakojama filme, nėra pernelyg sudėtinga. Erdvėlaivio „Enterprise“ įgula, trumpam grįžusi namo, iškart yra išsiunčiama į kitą misiją. Kapitono Kirko (akt. Chris Pine) vadovaujama komanda greitai supranta, kad jie buvo įvilioti į spąstus ir galiausiai yra priversti nusileisti nepažįstamoje planetoje. Joje jie susitinka Kralą (akt. Idris Elba), negalintį pakęsti visų, kurie yra susiję su Federacija, kuriai priklauso „Enterprise“ įgula.
Pats siužetas, pažiūrėjus iš toliau, yra tradicinis. Didelių ambicijų turintis ir kerštaujantis blogietis susikerta su savo protą privalančiais panaudoti žmonėmis yra istorija, kuri buvo pasakota ne kartą, ir visgi ši neatrodo nuvalkiotai. Net ir tuomet, kai supranti, jog „Žvaigždžių kelias į begalybę“ prisijungia prie rimtos kompanijos kaip dar vienas šimtus milijonų kainavęs filmas, nesugebėjęs sukurti įtikinamo ir stipraus antagonisto (nors čia bent jau įtikinamai paaiškinama, dėl ko po trim silikono sluoksniais buvo paslėptas I. Elba ir jo talentas).
Veikėjai ir juos supantis pasaulis yra tai, dėl ko iš kino teatro išeisite linksmi. Per tris filmus franšizė jau suformavo savo iš praeities pasiskolintus, tačiau modernioms auditorijoms pritaikytus veikėjus, ir tai išties jaučiasi. Scenarijus, parašytas Simono Peggo ir Dougo Jungo, stengiasi ne tiek priminti žiūrovams kas įvyko per pirmuosius du filmus, o kaip tik eiti į priekį, suteikdamas daugiau dėmesio toms veikėjų poroms, kurių kartu dar nebuvome matę. Pavyzdžiui, tvarkingojo Spoko (akt. Zachary Quinto) ir laisvojo Bounso (akt. Karl Urban) suporavimas galėtų būti banalus, kai jie vienas kito tiesiog nesupranta, tačiau jis tampa viena filmo stiprybių, parodančių, kaip „Enterprise“ įgula rūpinasi vieni kitais.
Apskritai tą scenarijaus dalį, kuri yra susijusi su veikėjais (ar su dialogu, kuriame yra kur kas daugiau nei įprastai linksmų pasisakymų, nors ir nemažai nesuprantamos techninės šnekos), galima drąsiai pagirti. Trečia franšizės dalis jau yra tas filmas, kuris gali egzistuoti tik dėl to, kad žmonės į jį eis žinodami, ko tikėtis. Visgi čia scenarijus siekia kuo daugiau išspausti iš savo veikėjų, visus įmesdamas į jiems neįprastas pozicijas ir priverčiantis iš jų išsisukti, kas smagumo išties prideda. Kartais kyla klausimas, ar scenarijų rašęs S. Peggas, filme vaidinantis Skotį, save ne be reikalo įtraukė į kiekvieną sceną ir suteikė sau geriausias dialogo eilutes, bet kai taip smagu, kam vargintis?
Franšizę iš J.J. Abramso rankų perėmęs „Greitų ir įsiutusių“ režisierius Justinas Linas taip pat nusipelno pagarbos už tai, kad sukūrė vieną gražiausių didelių filmų, pastaruoju metu pasirodžiusių kino teatruose. Sukurti vizualiai įspūdingą mokslinės fantastikos juostą, kurios 90 procentų yra sukurta kompiuteriu, yra sunki užduotis ir režisieriui, ir efektų specialistams, ir čia visi pasirodė puikiai. Scenos kosmose, kai kurios trunkančios apie 20 minučių, nuostabiai derina veiksmą su įtampa, kuomet kamera plastiškai nardo kovos lauke ir scena niekad netampa vien sprogimų kratiniu. J. Linas supranta kaip sukurti įtampą ir fizine, ir emocine prasme, dėl ko filmas turėtų patenkinti net ir didelių kosmoso kovų pernelyg nemėgstančius žiūrovus.
Techninė „Žvaigždžių kelio į begalybę“ pusė yra ne ką prastesnė. Aktoriai savo rolėse jau apsiprato ir jas priima pasitikėdami savimi – K. Urbanas ar visai neseniai tragiškai žuvęs Antonas Yelchinas, anksčiau būdavę labiau kalbančiais statistais nei atskirais žmonėmis, šiame filme sužiba ir leidžia scenarijui palaikyti žiūrovų dėmesį perkeliant veiksmą nuo vieno veikėjo prie kito neprarandant kokybės. Tuo tarpu kompozitorius Michaelas Giacchino išlieka geriausiu (po Johno Williamso) vasarinių filmų kompozitorių, sukuriantis tiksliai tą muziką, kuri neatitraukia nuo veiksmo, tik jį (ypač įtemptas scenas) papildo.
„Žvaigždžių kelias į begalybę“ turi tiek stiprių elementų, kad jie sužavės to nesitikėjusius žiūrovus. Ir nors šiais laikais įtikti užkietėjusiems ilgai besitęsiančių franšizių fanams yra neįtikėtinai sunku, neapleidžia mintis, kad šis filmas būtent tai ir padarys. Nepaisant to, kad jo istorija nėra stipriausia ar originaliausia, veikėjai ir bendra juos supanti nuotaika teikia pernelyg daug džiaugsmo, kad galėtum skųstis filmo klaidomis.