Bet šįkart situacija yra šiek tiek kitokia, nes pilno metro režisūroje debiutuosiantis kanadietis ir už trumpą istoriją „Z reiškia Zigotą“ 2014 metų siaubo antologijoje „Mirties abėcėlė“ atsakingas Chrisas Nashas pristato visai įdomų žvilgsnį į „skerdynes“ filme „Žvėriška prigimtis“.
Apie ką mes čia…
Prieš daug dešimtmečių viename iš Kanados miškų ugnies bokšte įvyksta tragedija, kurioje žūsta Džonis. Nuo to laiko jo kūnas sėkmingai pūva, kol vieną dieną grupelė bičiulių neaptinka paslaptingo Džoniui priklausiusio medaliono. Vos tik jį pasisavinus, Džonis atgyja ir pradeda kerštauti visiems, kas buvo už tai atsakingas.
Kūrinio turinys
Suprantu, kad iš aprašymo viskas skamba taip, lyg tai būtų koks „Penktadienis 13-oji“ pratęsimas, bet ne, tai yra visai kitoks filmas, kuris labiausiai stebina ne savo turiniu, kuris yra išties banalokas, bet pateikimo forma. O tiksliau, vizija, nes visas veiksmas šioje juostoje yra pateikiamas ne iš aukų, o iš jų persekiotojo pozicijos.
Ar tai yra originalu? Kai kas pasakytų, kad taip, bet, deja, su tuo sutikti negalėčiau, nes iki šiol buvo ne vienas tokią koncepciją turėjęs filmas. Vien užtenka prisiminti 1960 metų britų klasikinį siaubo trilerį „Persekiotojas Tomas“ ar šiek tiek vėliau pasirodžiusį amerikiečių sadistinį trilerį „Maniakas“. Ir tai, aišku, ne visi tokio tipo filmai, todėl „Žvėriška prigimtis“ neturi pernelyg daug originalumo, bet užtat tai yra filmas, kuris visgi kardinaliai skiriasi nuo daugelio šiuolaikinių minėto žanro projektų.
Įdomiausia, jog tai kartu yra ir filmas, kuriame nuoširdžiai norisi sirgti už maniaką, nes jo motyvacija ir esminis tikslas yra paprastai suprantamas – jis nori atgauti tai, kas iš jo buvo pavogta. O kai kurie personažai to elementariai nesuvokia ir savo veiksmais dar labiau jį įsiutina. Beje, vietoje buko jaunimo, kaip tai būna standartiniame „skerdynių“ filme, žiūrovai gauna labai arogantišką ir nemalonų žvilgsnį į jaunos kartos atstovus, kas, žinoma, dar labiau paaštrina susiklosčiusią situaciją.
Personažams simpatijos nėra, nors maniakas, tiesą sakant, padaro stiprų įspūdį savo makabriškomis susidorojimo scenomis, todėl sakyčiau, jog pirmame plane šiame filme dominuoja smurtas, atvirai atrodantys epizodai ir įtampa nuo pradžios iki pat finalo, o ne nesimpatiški savo veiksmais veikėjai. Būtent dėl to ir raginčiau filmą žiūrėti kino salėje, kuri priduoda dar ir savito efekto bei nemenką puokštę emocijų.
Tik svarbu žinoti, jog čia yra autorinio pobūdžio juosta (liaudiškai – arthausas), kas galimai įtikins ne visus žanro bei temos gerbėjus, kurie yra pasinešę ant patrauklios amerikietiškos produkcijos kaip jau minėtas „Penktadienis 13-oji“ ar „Helovinas“.
Techninė juostos pusė
Jeigu žiūrėti į šį filmą iš audiovizualinės perspektyvos, jis atrodo pakankamai pigiai. Bet čia buvo toks kūrėjų sumanymas, kad juosta atrodytų taip, lyg būtų atkeliavusi iš tos laukinės ir daug kam nostalgiją keliančios VHS dominavimo eros.
Kameros darbas filme puikus ir negailintis atviresnių momentų, vaizdo montažas irgi galintis pasigirti dinamiškai atrodančiais momentais, o garso takelis idealiai tinkantis rodomam ekrane veiksmui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių pasirinkimas šiam projektui man pasirodė vykęs, nes tiek Ry Barrettas, kuriam atiteko žudiko Džonio vaidmuo, tiek ir jam talkinantys antro plano aktoriai kaip Cameronas Love’as, Reece’as Presley, Liamas Leone’as, Charlotte Creaghan ir Alexanderis Oliveris pademonstravo išties įtikinamą vaidybą. O kaip mes žinome, „skerdynių“ tipo filmuose tai yra tikrai retu reiškiniu.
Verdiktas
„Žvėriška prigimtis“ – daug smurto, daug įtampos ir daug keistai atrodančių situacijų turintis arthausinis siaubo žanro projektas, kurio didžiausiu cinkeliu tampa išskirtinis žvilgsnis iš įsiutusio maniako perspektyvos bei grubus VHS erai būdingas filmavimo stilius.