Ir dabar, praėjus vos septyniems mėnesiams nuo pirmtako pasirodymo kino ekranuose, ta pati kūrėjų komanda su režisieriumi Tadu Vidmantu priešaky kviečia į dar vieną nutrūktgalvišką pasivažinėjimą po Vilniaus miesto rajonus ir jo apylinkes su jau pamėgtais 7-ojo policijos komisariato pareigūnais.
Apie ką mes čia...
Sulaukę stulbinančios pirmojo filmo sėkmės, 7-ojo komisariato pareigūnai nežino, kaip pasidalyti uždirbtus pinigus, kol nepasiūloma išeitis – mėnesio pabaigoje išrinkti patį darbščiausią ir mažiausiai prisidirbusį policininką, kuriam bus išmokėtas 100 tūkstančių eurų prizas. Kiekvienas ekipažas bando laimę, tačiau su kiekvienu gautu iškvietimu jie sau prisidaro tik daugiau bėdų...
Kūrinio vidus
Prieš pirmajam filmui pasirodant kino teatruose, buvau labai skeptiškai prieš jį nusiteikęs. Filmo anonsas išties leido gerai pasijuokti iš rodomų kadrų, tačiau žinant šiuolaikinį lietuvių kiną ir jų pastangas nustebinti žmogų, reikėjo tikėtis blogiausio varianto. Ir toks nusiteikimas prieš juostos premjerą suveikė. Iš filmo išėjau su šypsena, nes nors juosta ir labai priminė amerikiečių kultinį serialą „Reno 911“, tačiau viskas buvo pateikta skoningai ir, kas svarbiausia, pritaikyta prie Lietuvos aktualijų. Būtent tai ir sužavėjo labiausiai, nes filmas nė iš tolo nepriminė kai kurių mūsų šalies prodiuserių darbų.
Neslėpsiu, bet likau sužavėtas pirmuoju Tado Vidmanto pilnametražiu filmu, todėl, kaip dažniausiai ir būna, po pirmo gero bandymo, norisi pamatyti ir antrą tokį patį. Juostos laukimas buvo milžiniškas, o ir režisierius su kūrybine komanda suteikė daugiau pasitikėjimo. Be to, nereikia iš naujo išradinėti dviračio, o tik teisingai pratęsti tai, kas jau yra gerai sukurta. Ir čia, deja, tenka nusivilti.
Juosta neturi jokios struktūros. Jeigu pirmame filme veiksmas ir siužetinė linija vedė prie vientiso finalo, kuriame ganėtina logiškai buvo užbaigta visa ekranuose rodoma istorija, tai čia to nėra. Yra tik pradžia, kurios metu pateikiama viena užduotis, o daugiau tuštuma su beveik nieko bendro su savimi neturinčiomis ekipažų istorijomis.
Kitas dalykas tas, kad nemažai juokelių, kurie yra rodomi filme, pasikartoja. Vieną ar du kartus gal ir galima pasikartoti, bet ne nuolat. Taigi pritrūko originalumo, kuris, be abejo, galėtų suteikti filmui išskirtinumo.
Dar pratęsiant apie humorą, tikrai buvo juokingų scenų, tačiau dauguma iš jų buvo išties graudžiai juokingos, kai nusijuoki iš nevilties. Taip, smagu pasijuokti iš Troškūnų ekipažo išdaigų, ypač iš sulčių scenos ligoninės priimamajame, ir taip, smagu filme matyti tokius žmones kaip Jonas Valančiūnas, tačiau to nepakanka, kad filmas būtų juokingas.
Filme, taip pat kaip ir jo pirmtake, pilna nepadorių scenų, keiksmažodžių ir kitų nešvankybių, todėl naujasis filmas šiuo aspektu niekuo nenusileidžia pirmajam, o kai kuriose vietose netgi jį aplenkia.
Dialogai, kurie atlieka ganėtinai didelį vaidmenį tiek pirmame, tiek ir šiame filme, tam tikruose momentuose buvo pristatyti gerai, kai kurie puikiai improvizuoti, tačiau didesnėje filmo dalyje girdėjome vien tik žinomus rusų keiksmažodžius, kuriuos taip neatsakingai vartojo filmo herojai. Visgi, keiksmažodžių vartojimas prilygsta menui, tačiau ne visi tą supranta.
Nenorint pernelyg išpasakoti, kas dedasi antrame filme, pereisiu prie įdomesnių veikėjų, kurių čia buvo išties daug. Pirmiausia, gyvybės priduoda pamaldusis Dariušas (sunku ištarti jo pavardę, nes jis pats kelis kartus klysta ją ištardamas). Visai smagus herojus, kuris pirmame filme dalyvavo greito žegnojimosi čempionate ir laimėjo pirmą vietą.
Jam į pagalbą ateina pirmosios juostos pažiba, piratų piratas ir kebabų rijikas bei etatinis rankdarbių būrelio lankytojas. Jie sudarė smagiausią antrosios dalies duetą. Taip pat juokingai žiūrėjosi Kobriečiai, kurie šįkart dar labiau įsidrąsino. Nenuvylė ir Troškūnų ekipažas. Visi kiti irgi stengėsi, bet sekėsi jiems pernelyg prastai.
Apibendrinant pamatytą filmą, galiu teigti, jog režisierius pernelyg skubėjo kurti pratęsimą. Nors jame yra daugiau įvairovės ties pačiais personažais nei pirmoje dalyje, o ir kai kurie juokeliai buvo smagesni, tačiau mes antrą kartą gavome vos ne tą patį filmą. Ir, deja, bet jo negelbėja juokeliai apie gėjus, pasišaipymai iš stereotipų, būdingų lenkams, ar guminių penių. Tiesiog retai galima juoktis antrą kartą iš to paties. Tikiuosi, kad ateityje režisierius neskubės ir pristatys vertą dėmesio „Gauto iškvietimo“ pratęsimą.
Techninė juostos pusė
Techniškai antrasis filmas beveik niekuo nesiskiria nuo pirmtako. Nebent tuo, kad kelis kartus ekranuose pasirodydavo pats režisierius ir kūrybinė komanda. Kameros darbas toks pats greitas, kaip ir pirmoje juostoje, o ir garso takelis identiškas. Vienintelis dalykas, kuris skiria pirmtaką nuo šio filmo yra tas, kad juostos pabaigoje žiūrovai gauna smagų muzikos užtaisą. Montažas, beje, blogesnis nei pirmoje dalyje, todėl ir pati istorija bei jos nuoseklumas nukenčia.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbėti apie aktorius, kurie, galima sakyti, vaidino save, yra labai sunku, bet pabandom. Ineta Stasiūlytė ir Timūras Augucevičius, kurie sudarė kobriečių porą, ir vėl neblogai linksmina žiūrovus, tik, galima sakyti, ne taip stipriai ir išradingai, kaip pirmtake. Jie čia buvo pernelyg atsipalaidavę.
Vaidotas Grincevičius ir jo kolega Giedrius Sasnauskas vėl įkūnijo juokingus ir neadekvačius kaimiečius, o tiksliau Troškūnų ekipažo duetą. Būtent scenos su jais ir sudarė geriausius filmo momentus. Tą patį galima pasakyti apie Mantą Katlerį ir Artūrą Svorobovičių.
Juostoje taip pat buvo galima pamatyti pasikeitusius Ramūną Repšį, Gabrielę Malinauskaitę, Ramūną Ciceną, Leonardą Pobedonoscevą, Giedrę Giedraitytę ir Marių Čižauską. Tačiau nė vienas iš jų negalėjo prilygti jau paminėtiems duetams. Nebent Kirilas Glušajevas dar galėjo pasigirti smagiomis akimirkomis.
Visi kiti aktoriai neblizgėjo, tačiau jų buvimas neerzino. Filme taip pat buvo ir nemažai įžymybių – Vaidas Baumila, Jonas Valančiūnas, Daina Bilevičiūtė, Asta Valentaitė, Dominykas Klajumas, Paulius Ambrazevičius ir Mantas Bartusevičius.
Verdiktas
„Gautas iškvietimas 3“ – nors ir kaip to nesinori sakyti, bet tai žymiai prastesnis filmas už jo pirmtaką, kuriame nors ir yra iš ko pasijuokti, tačiau ne tiek, kad būtų galima sakyti, jog šią juostą būtina pamatyti. Kai skubama, tai ir gaunamas toks rezultatas, kurio negelbėja nei smagiai pasirodantys aktoriai, nei gera atmosfera, nei kvailai, bet juokingai atrodančios herojų situacijos.
Nuotraukų albume - trečiadienį Vilniuje įvykusios premjeros akimirkos:
Filmo premjeros dūzgės: