GERIAUSIŲ 2021 M. PLATFORMOSE RODYTŲ FILMŲ TOP 10
„Coda: kurčių tėvų vaikas“ (angl. „Coda“), rež. Sian Heder
Tai bene pats mieliausias ir nuoširdžiausias šių metų filmas, kokį tik teko man žiūrėti. Nuoširdžiai esu pakerėtas juostos lengvumu ir tuo pačiu be galo gyvenimiškai pateikta istorija, kuri nuo pat pirmų akimirkų paperka ir nepaleidžia iki finalinių titrų. Tad jeigu man tektų palyginti šį „Apple TV+“ platformoje pasiekiamą filmą su kokiu nors kitu, palyginčiau jį su „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (angl. „Captain Fantastic“), kuris irgi savo lengva forma sugebėjo išgvildenti itin aktualias bei pakankamai rimtas socialines temas.
Šios juostos ypatumu tampa netipinės šeimos santykiai, kurie yra pagardinti itin sodriu humoru, įtikinamai pateiktais išgyvenimais, žmogiškomis vertybėmis ir itin patraukliais pagrindinių veikėjų portretais. Kiekvienas šio filmo personažas – puikus. Kiekvienas iš jų atsiskleidžia savotiškai ir itin atvirai, tad be jokių problemų juos supranti ir jauti jiems simpatiją. Todėl ir filmo dramaturgija yra tokia stipri, nes žiūrint filmą „prijauti“ jo herojams, lyg jie būtų tau pačiam artimi.
Toks jausmas tikrai neaplanko dažnai, todėl reikia tik džiaugtis, jog filmo kūrėja Siana Heder mums padovanojo tokį jautrų žvilgsnį į vienos šeimos idilę ir problemas, kurios, manau, paliečia daugelį šeimų visame pasaulyje.
Žiūrėtas: „APPLE TV+“
„Šuns galia“ (angl. „The Power of Dog“), rež. Jane Campion
Šis filmas turi daug šansų varžytis bene svarbiausiuose kino apdovanojimuose – „Oskaruose“, jis visgi nėra skirtas kiekvienam. Tai labai lėtas, kartais pernelyg monotoniškai vystomas ir ne toks vesterniškas pasakojimas, koks galėtų sužavėti masinį žiūrovą. Būtent todėl iš karto apie tai ir užsiminiau, nes kas lauks kokio nors veiksmo ar judresnių siužetinių vingių šiame filme, nusivils. Visgi ši juosta nėra skirta pramogai, o rimtai peržiūrai, kurioje reikia įdėmiai klausytis kiekvieno žodžio ir stebėti pagrindinių veikėjų poelgius.
Kas asmeniškai mane čia labiausiai sužavėjo, tai savotiškos broliškos meilės ir nelabai pavydėtinų broliškų santykių pavyzdys. Turime gyvenimišką ir tikroviškumu spinduliuojančią dramą, kuri priverčia pažvelgti iš šono į du skirtingus vyrus, jų gyvenimo būdą, jų tikslus ir jų pasaulėžiūrą. Tačiau kuriam bus galima pajausti simpatiją, čia jau priklauso nuo žiūrovo, nes kiekvieno iš jų išsakytos mintys ir daromi poelgiai suformuoja jų charakterius taip, kad peržiūros metu bus galima palaikyti tik vieną pusę.
Tai kartu ir itin solidi Thomaso Savage‘o 1967 metais išleistos knygos ekranizacija, kuri gali pasigirti gera režisūra, nuostabiais techniniais aspektais, keliomis rimtomis ir netgi po šiais dienai aktualiomis temomis bei aišku charizmatiško aktoriaus Benedicto Cumberbatcho „Oskaro“ verta vaidyba.
Žiūrėtas: „NETFLIX“
„Dievo ranka“ (angl. „The Hand of God“), rež. Paolo Sorrentino
Kino genijus Federicas Fellinis turėjo daug įtakos formuojant Paolo Sorrentino požiūrį į kiną, todėl jo filmavimo bruožas yra matomas kiekviename „Oskarą“ už „Didį grožį“ (angl. „The Great Beauty“) pelniusio kino kūrėjo darbe. O taip pat Paolas Sorrentinas dažnai cituoja savo filmuose Fellinį, kai jam tik pasitaiko atitinkama proga tai padaryti. Ir šis naujasis filmas nėra išimtis, dėl ko jis žiūrisi taip subtiliai ir nostalgiškai. Žinoma, pajusti šį jausmą galės labiau tie žmonės, kurie bent kažkiek yra įnikę į Federico Fellinio kūrybą. Visiems kitiems šis filmas bus dar vienu kokybišku ir žiūrovišku pasakojimu apie žmogiškąją prigimtį ir asmenines kai kurių asmenų tragedijas.
Filmo epicentre mes turime esminį siužetinės linijos variklį – jauną vaikiną, aplink kurį rutuliojasi labai daug įvairiausių gyvenimiškų situacijų, kurios priverčia jį suvokti tam tikras tiesas, kurios aišku vėliau ir tampa stipriu postūmiu į jo virtimą vyru. Dialogai, išsakytos mintys, įvairūs veiksmai ir įvykiai irgi atrodo stipriai bei pakankamai natūraliai įterpti į rodomą siužetą. Tad dramaturgija šioje juostoje išties stebina savo stipria puse. O kur dar firminiai režisieriui būdingi simbolizmu trykštantys bruožai, kurie dar ir suteikia bendram įspūdžiui solidesnį pamatą.
Taip pat filme be jauno vaikino gyvenimo epizodų, mes turime ir kelias solidžias temas apie vyriškumą, aistrą sportui, šeimos vertybes ir rodomo laikotarpio tikrovę Neapolyje, kuris nebuvo jau tokiu ir svajonių miestu. Tad tai dar ir solidi bei jaudinančiai graži istorija, kuris sužavi tiek savo režisūra, tiek ir siužetiniais sprendimais. O subtiliai įtrauktos mintys apie gyvenimą ir netektį, stulbinanti aktorių vaidyba ir firminiai režisieriaus Paolo Sorrentino filmams būdingi techniniai bruožai tik dar labiau paryškino šios juostos privalumus.
Žiūrėtas: „NETFLIX“
„Judas ir juodasis Mesijas“ (angl. „Judas and the Black Mesiah“), rež. Shaka King
Daugžodžiauti apie šį filmą nenoriu, nes manau, kad patys turite pamatyti šią istoriją, kurioje tiesiog nuostabiu būdu yra pristatoma kadaise labai kontraversiškai vertinama Fredo Hamtono figūra ir jo veikla. Todėl apsiribosiu tik keliais sakiniais apie tai, kodėl šį filmą verta pamatyti.
O jį verta pamatyti dėl to, jog čia mums yra pateikiama itin kruopšti ir be galo aiškiai išdėstyta istorija apie radikalią organizaciją „Juodosios panteros“, kuri septintojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje įvairiais metodais skleidė savo požiūrį į engiamų juodaodžių žmonių teises Amerikoje. Ir nors daug kas iš Jūsų yra girdėjęs apie šią organizaciją, tačiau tikrai ne kiekvienas yra pakankamai įsigilinęs šioje temoje. O šioje juostoje viskas yra pateikta kaip ant lėkštutės, todėl suvokti šios organizacijos tikslus ir jų įtaką tuometinėje visuomenėje tikrai bus pakankamai lengva.
Taip pat daug dėmesio gauna ir pats Fredas Hamptonas bei jo aplinka, dėl ko susipažinti su šia asmenybe iš kelių įdomių pozicijų irgi yra be galo smagu. O ir jį supantys žmonės irgi buvo pavaizduoti gerai, todėl kiekvienas iš jų gavo ne tik pakankamai daug ekraninio laiko, bet ir sugebėjo per tą duotą laiką atsiskleisti kaip įdomios asmenybės. Filme netrūksta pokalbių apie lygybę, rasizmą, nacionalizmą ir kitus opius rodomo laikotarpio klausimus, kurie, beje, yra aktualūs ir po šiai dienai. Tad išnešti iš filmo naudingos informacijos ir suvokti tam tikrą jame skleidžiamą mintį apie lygybę irgi galima. Svarbu, kad žiūrint šį pasakojimą veiktų galva, nes tai visgi ne kažkoks pramoginis projektas ar kriminalinis filmas apie juodaodžių banditus iš rajono, o rimta biografinė drama.
Žiūrėtas: „Blu-Ray“
„Tarp“ (angl. „Passing“), rež. Rebecca Hall
Režisūrinis aktorės Rebeccos Hall debiutas, kurio pamatu tapo to paties pavadinimo 1929 metų rašytojos Nellos Larson romaną „Tarp“. Knygos neskaičiau, tai nelabai galėčiau aptarinėti šį filmą iš ekranizacijos perspektyvos, bet užtat po peržiūros pasidomėjau apie šios knygos poveikį jos pasirodymo metais, joje skleidžiamas idėjas ir išvystytas temas. Todėl galėčiau teigti, jog bendrą mintį ši juosta tikrai sugebėjo tvarkingu būdu išgryninti ekrane. O tai svarbu, nes žiūrovas net ir neskaitęs literatūrinio kūrinio gali pasinerti į šį pasakojimą ir suvokti jo esmę.
Šiek tiek nutolus nuo siužeto, pagirtinai čia atrodo pats šios istorijos pateikimas ir jo meninė forma. O kalbu aš apie tai, jog knyga pasirodė 1929 metais ir, norėdama išlaikyti to laikotarpio atmosferą, Rebecca Hall nusprendė imtis režisūrinių gudrybių ir pateikti viską tokiame pavidale, kuris buvo būdingas trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio kine. Todėl žiūrėdami šį filmą mes lyg keliaujame laike ir matome filmą, kuris lyg ir galėtų būtų sukurtas tais pačiais metais, kada knygynų lentynose buvo pasirodęs rašytojos Nellos Larson romanas. Tiesa, ne visiems toks filmo formatas bus priimtinas, todėl jeigu nelabai mėgstate seną nespalvotą kiną, manau, kad jausitės nejaukiai peržiūros metu.
Grįžtat prie siužeto, šiame filme pamatome įdomų žvilgsnį į dvi skirtingas, nors ir sau kažkiek artimas tamsaus gymio moteris. Bet svarbiausia – laikotarpis, kuriame jos gyvena, ir žmonių požiūris į juodaodžius. Tad rasizmo tema čia yra išvystyta pakankamai gerai, nors ir ne taip žiauriai, kaip dažnai būna tokio pobūdžio filmuose, kuriuose juodaodžiams tenka išgyventi ne vien tik moralinį, bet ir fizinį skausmą.
Žiūrėtas: „NETFLIX“
„Teisingumo lyga“ (angl. „Justice League“), rež. Zack Snyder
Dėl ko man patiko ši nauja 2017 metų filmo versija, tai dėl labai kruopštaus požiūrio į herojus. Jeigu ankstesniame filme mes gavome labai neryškias jų ekspozicijas, kurios visiškai nejaudino, tai jau šioje juostoje herojams yra skirtas nemenkos trukmės ekraninis laikas. O viskas dėl to, kad žiūrovai galėtų su jais susitapatinti ir jaudintis dėl jų likimo.
Todėl išplėstos kiekvieno iš pagrindinių personažų istorijos bei jų patekimas į superherojų komandą atrodo žymiai natūraliau, informatyviau ir epiškiau už tai, ką mes išvydome prieš kelis metus. Tiesa, filme turime dar ir kelis naujus veikėjus bei tuo pačiu kelių senų herojų dizainas pasikeitė, kas, mano nuomone, pridavė šiam pasakojimui savitumo. Apie ką kalbu, neatskleisiu, bet patikėkite, staigmenų čia tikrai bus nemažai. Ir kas svarbiausia, kai kurie nauji herojai atrodo taip šauniai, jog norėtųsi išvysti kokį dar vieną „DC“ filmą su jų įterpimu į istoriją.
Veiksmo juostoje netrūksta ir jis pakankamai šaunus, tačiau nepamirškime svarbiausio – ši nauja versija trunka virš keturių valandų, kas galbūt ne visiems žiūrovams suteiks malonumą, nes žiūrint tokios trukmės filmus dažniausiai yra daromos pertraukos, kas, žinoma, gali kažkiek sugadinti bendrą įspūdį. Bent jau man patinka žiūrėti filmus nuo pradžios iki galo be jokių sustabdymų, nes kitaip gali dingti įsijautimas į rodomą istoriją. Bet, kaip ten bebūtų, efektingai atrodančios batalijos yra vienu iš svarbiausių šios juostos privalumų, kurios laiko įtampoje ir neleidžia nuobodžiauti nei vienai akimirkai.
Be to, šis filmas turi ir kelis kitus pliusus, kuriais tampa „DC“ gerbėjams pritaikyti momentai bei pati dviprasmiškai atrodanti pabaiga, kuri priverčia kažkiek aiktelti.
Žiūrėtas: „TELIA“
„Palmeris“ (angl. „Palmer“), rež. Fisher Stevens
Tai kuklus, bet nuoširdžiai pateiktas pasakojimas, kuris kažkiek primena tokias juostas kaip „Tobulas pasaulis“ (angl. „A Perfect World“), „Apdovanotoji“ (angl. „Gifted“) ir „Žemės riešutų sviesto erelis“ (angl. „The Peanut Butter Falcon“), kuriuose suaugęs žmogus tapdavo kokio nors likimo nuskriausto vaiko globėju.
Šiame filme yra gvildenama nemažai temų, tokių kaip neatsakingas vaiko auklėjimas ir jo spragos, narkomanija bei jos pasekmės, homofobija, bet labiausiai išryškinta tapo dviejų skirtingo amžiaus žmonių draugystė bei kiekvieno iš jų požiūris į savo gyvenimus. Tai man leido patikėti tiek Edžiu, tiek ir Semu, kuriems gyvenimas nebuvo jau toks dosnus. Tad veikėjai atsiskleidė išties neblogai. Ypatingai tai liečia Semą, kuris puikiai nupaveikslavo „kitokio“ berniuko dalią.
Žodį „kitoks“ pavartojau todėl, nes ir filme apie jį taip atsiliepė pats Palmeris, o ir jeigu žmonės yra ne kaip pilka masė bei gyvena ne pagal kažkokias nustatytas taisykles, jie iš karto tampa kažkokiu patyčių objektu arba dar blogiau – atsiskyrėliais. Filme šis momentas pateiktas iš ganėtinai stiprios perspektyvos, kuri leido dar ir pamatyti, kas slepiasi už visų tų užgauliojimų.
Siužetinė linija čia rutuliojasi lėtai, bet tai visiškai netrikdo, nes pati istorija įtraukia ir nepaleidžia iki pat finalinės scenos dėl to paprastumo, kuris sklinda iš ekrano pusės. Ten mes matome tikrą, nykiai atrodantį ir be galo liūdną gyvenimą.
Žiūrėtas: „APPLE TV+“
„ Mauritanietis“ (angl. „The Mauritanian“), rež. Kevin Macdonald
Šioje juostoje mes pamatome tris istorijas, kurios labai gerai viena su kita susiderina, kad žiūrovas pastebėtų ne tik įdomų pamatą turintį pasakojimą, bet ir išties širdį paliečiančią dramaturgiją. Tomis istorijomis tampa pagrindinio filmo veikėjo Mohamedo kančios nelaisvėje bei jo noras iki pat galo kovoti su skriaudikais, advokatės Nensės vykdoma veikla bei jos požiūris į susiklosčiusią situaciją ir savų interesų šioje byloje turinčio Stiuarto Koučo noras įvykdyti teisingumą bet kokia kaina. Visi šie mano paminėti personažai puikiai atsiskleidė kaip asmenybės, o jų žvilgsnis į daromus JAV vyriausybės nusikaltimus per asmenines prizmes puikiu būdu pridavė šiai juostai reikiamos įtampos.
Jeigu taip panagrinėti teroristų tardymo temą kine, į galvą man ateina du pavadinimai, kuriuos aišku irgi rekomenduočiau įvertinti. O kalbu aš apie 2010 metais pasirodžiusį ir labai kontraversiškai vertinamą trilerį „Neįmanomas“ (angl. „Unthinkable“) bei 2019 metų tikrais įvykiais paremtą dramą „Ataskaita“ (angl. „The Raport“), kuriuose lygiai taip pat kaip ir čia buvo pristatomi JAV pareigūnų daromi nusikaltimai tardant kalinius. Tačiau šioje juostoje mano nuomone visgi labiau buvo atskleista ši tema, kurią režisierius gvildeno iš nekalto žmogaus perspektyvos.
Ir kalbant apie režisierių, žinojau, kad Kevinas Macdolandas nepasišiukšlins ir pateiks mus itin tikrovišką bei nenuspalvintą reginį. Visgi jo filmografija su „Paskutiniu Škotijos karaliumi“ (angl. „The Last King of Scotland“), „Tikrąja padėtimi“ (angl. „State of Play“) ir „Liesdamas tuštumą“ (angl. „Touching the Void“) priešaky kalba pati už save.
Tiesa, žiaurumo filme yra labai daug ir jis išreikštas iš ganėtinai atviros ir nemalonios pozicijos, todėl silpnesnių nervų žiūrovams nepatarčiau rinktis šios juostos peržiūrai, nebent norite susigadinti savo nuotaiką. O ji tikrai bus sugadinta. Visiems kitiems, kurie nėra jautrūs smurto perpildytiems epizodams, siūlau žiūrėti iš tam tikros edukacinės perspektyvos, nes visgi filmo pagrindiniu tikslu tapo kilni misija – per vieno nelaimėlio istoriją pristatyti ir tuo pačiu sukritikuoti JAV vyriausybės vykdomą nužmogėjimą savo slaptuose objektuose.
Žiūrėtas: „DVD“
„Nežiūrėk į viršų“ (angl. „Don‘t Look Up“), rež. Adam McKay
Pasižiūrėjus šį filmą buvau šiek tiek sutrikęs, nes nuoširdžiai nesupratu, kam jis buvo skirtas – eiliniam „NETFLIX“ vartotojui, kuriam bus tikrai sunkoka stebėti hiperbolizuotą ir pernelyg daug satyros turinčią dramą, ar kino snobui, kuriam šis filmas atrodys kaip kažkokių be ryšio su savimi turinčių minčių kratinys. Nes juostos struktūra yra paini, o ir pateikimo stilius neatrodo toks jau labai naujoviškas, nes visa tai, ką mums šiame filme bandė pristatyti Adamas McKay‘us, jau buvo matyta jo 2015 metų hite „Didžioji skola“.
Pats filmo siužetas turi labai gerą mintį, bet ji po pirmo pusvalandžio jau tampa nebeįdomi, nes visa intriga ir konfliktas, kuris buvo kuriamas nuo pradžios, kažkur išgaruoja ir mes gauname daug monotoniškų ir pasikartojančių pokalbių. Nesakau, kad tie pokalbiai buvo banalūs, bet jie neleido jais pasimėgauti ar pasijuokti. O ir pačios situacijos, į kurias patekdavo pagrindiniai herojai, nebuvo tokios jau ir kuriozinės, nors galėjo būti, nes absurdo čia tikrai pakankamai daug.
Užtat kas pradžiugino, tai filmo personažai. Jie spalvingi, charizmatiški, gilūs ir turintys ką pasakyti. Manau, kad būtent veikėjai ir tapo esminiu varikliu šiame pasakojime, kuris neleido nuobodžiauti nei akimirkai. Ir taip, personažai labai hiperbolizuoti, bet tai visiškai netrikdo, nes su jais įmanoma susitapatinti ir tuo pačiu susimąstyti, ką pats darytum pakliuvęs į jų vietą. Todėl nenoriu nieko išskirti, nes visi iki vieno veikėjai man buvo įterpti į siužetą labai grakščiai ir kas svarbiausia – natūraliai.
Žiūrėtas: „NETFLIX“
„Kuo stipriau jie kris“ (angl. „The Harder They Fall“), rež. Jeymes Samuel
Jeigu kažkas tikisi iš šio filmo standartinio vesterno, gali rimtai nusivilti, nes šis filmas neturi nieko bendro su klasikiniais vesterno žanrui priklausančiais filmais, kuriuos labai mėgo kurti 1950 – 1970 laikotarpyje. Kodėl taip sakau? Visgi tai yra asmeninė režisieriaus vesterno vizija, kurioje dominuoja juodaodžiai. JAV tokio tipo filmai apibūdinami yra „juodu vesternu“ (angl. „black western“) ir su tikrove jie turi mažai ką bendro. Šiuo atveju pasakojimas buvo įkvėptas tam tikrais įvykiais, bet jie buvo pakeisti dėl meninių šios juostos sprendimų. Kas domisi istorija, puikiai supranta, apie ką kalbu. Tačiau interpretuoti pagal tam tikrus asmeninius siekius šį žanrą yra sveikintina, nes taip jau buvo pasielgęs Quentinas Tarantino su „Ištrūkusiu Džango“ (angl. „Django Unchained“) ir kaip mes žinome, gavosi be galo kietai. Aišku, nelyginu aš šios naujos juostos su 2012 metais pasirodžiusiu Quentino Tarantino hitu, bet ji irgi siūlo gana įdomų žvilgsnį į kaubojus bei banditus.
Pats filmo siužetas nedovanoja mums nieko išskirtinio, nes tai yra elementari brutalaus keršto istorija. Tokias istorijas mes matėme ne vieną kartą tiek filmuose, tiek ir serialuose, todėl abejoju, ar peržiūra suteiks daug kam kokią nors intrigą, nes nuspėti, kaip baigsis šis pasakojimas, tikrai lengva. Tačiau atmetus tai, mes gauname itin stilingą, brutalų ir nenuilstamą veiksmą turintį pasakojimą, kuris nepabosta ir suteikia įdomią pramogą. To pilnai užtenka pasimėgauti šiuo reginiu, kuris dar yra papuoštas kai kuriais firminiais režisieriaus sprendimais. Bent jau pasižiūrėjus anonsą galima pamatyti, kad filmas bus pateiktas iš tam tikros komiksinio pobūdžio perspektyvos.
Taip pat, kas šioje juostoje žavi, tai visi pagrindiniai personažai. Ir kalbu aš ne vien apie pagrindinį Neitą, kuris trokšta keršto, ar negailestingą Rufusą, bet ir jų kompanionus. Ir, tiesą sakant, nors ir kaip gerai mano paminėti priešpriešą sau jaučiantys veikėjai buvo įterpti į siužetą, mano favoritu tapo Trudė Smit. Tai charizmatiška, brutali ir itin nemenką šiurpą sukelianti persona, kurios kiekvienas pasirodymas ekrane akimirksniu užtemdydavo kitus veikėjus. Bet ne ji viena čia iš antraplanių herojų sugebėjo puikiai atsiskleisti, bet dar ir Basas Rivsas, Merė Filds ir Čerokis Bilas. Ir, beje, šie mano paminėti personažai egzistavo tikrovėje.
Žiūrėtas: „NETFLIX“