Ir jeigu, mano nuomone, šių metų kino derlius buvo skurdokas, arba tiksliau, nebuvo toks ryškus pasiūlymais, tai televiziniu atžvilgiu viskas yra atvirksčiai. Šiemet pasirodė ne vienas tobulas serialas, kurį ne tik su malonumu pasižiūrėjau, bet ir įtraukiau į visų laikų geriausių serialų sąrašus.
Tad manau, kad nereikia pernelyg daugžodžiauti, o iš karo pereiti prie straipsnio esmės, pristatant Jums, mano nuomone, geriausius šių metų originalius serialus. Taip, perskaitėte teisingai – originalius, kurie dar neturi sekančių sezonų arba tiesiog jau yra užbaigti dėl savo mini projekto koncepcijos.
GERIAUSIŲ 2024 M. PLATFORMOSE RODYTŲ SERIALŲ TOP 20
„Šiogūnas“ (angl. „Shogun“), „DISNEY+„
Tie žmonės, kurie nuolat domisi populiariąja kultūra, tikriausiai galėjo pastebėti, kad pastaruoju metu pradėjo dominuoti japoniškos tendencijos. Vien ko vertas yra epiškas kompiuterinis žaidimas „Tsušimos šmėkla“ (angl. „Ghost of Tsushima“) ar puikus „HBO“ serialas „Tokijo policija“ (angl. „Tokyo Vice“). Tad nenuostabu, kad ir amerikiečių mokamos televizijos kanalas „FX“, kuris priklauso „Walt Disney“, nusprendė išspausti iš to naudos.
Taip dienos šviesą išvydo itin populiaraus Jameso Clavello 1975 m. publikuoto romano „Šiogūnas“ (angl. „Shogun“) ekranizacija, už kurią atsakingais tapo Rachel Kondo ir Justinas Marksas. Tiesa, tai ne pirmasis šio romano perkėlimas į televizijos erdvę, nes dar 1980 m. JAV pasirodė pirmoji šio kūrinio ekranizacija, kuri, beje, ilgus metus buvo vienu iš žiūrimiausių mini serialų amerikiečių televizijos istorijoje.
Žinau, kad šiuolaikinis žiūrovas ne itin mėgsta žiūrėti senus serialus, bet kiekvieną, kam patiko ši nauja „Šiogūno“ versija, raginu paimti ir įvertinti originalą, kuris lygiai taip pat, kaip ir šis naujas „DISNEY+„ platformos serialas, įtraukia savo dramatizmu. Tačiau čia tik raginimas, nes, kaip bebūtų, naujas serialas niekuo nenusileidžia pirmtakui, o kai kuriais atvejais ir žymiai geriau perteikia knygos epiškumą.
Būtent epiškumas ir tampa šios naujos versijos koziriu, nes, be gerai sukaltos, įtampoje laikančios ir nenusibostančios istorijos, mes gauname be galo galingai atrodančias batalijų scenas, kurios priverčia su milžinišku malonumu įnikti į rodomo ekrane laikotarpio žiaurumą. Tiesą sakant, individualios kovų scenos ir, aišku, batalijų epizodai atrodo čia nepriekaištingai, tiesiog neįmanoma atitraukti akių nuo to viso kruopštumo net ir pačioms menkiausioms detalėms.
Atmetus epišką reginį, serialas leidžia susipažinti su pačiu laikotarpiu ir to meto japonų kultūra bei priverčia pamatyti milžiniškus skirtumus tarp to, kas tuo pačiu metu vyko Europoje. Na, ne veltui japonams Senojo žemyno gyventojai prilygo bekultūriams gyvuliams.
Tiesa, be viso to, siužetas yra perpildytas įvairiomis intrigomis, sąmokslais, paslaptimis, o tai, žinoma, irgi pagardina peržiūrą savotiška nežinomybe. Tačiau čia tik tuo atveju, jeigu žiūrovas nebuvo skaitęs knygos ar nežiūrėjęs 1980 m. serialo.
Personažai seriale išdirbti kuo puikiausiai. Ir ne vien Džonas Blaktornas su Toranagu čia gavo daug dėmesio, o ir keli kiti veikėjai kaip Toda Mariko ar Kašigis Jabušigis, be kurių šio serialo dramaturgija tiesiog nebūtų tokia solidi. Tad jaudintis dėl veikėjų likimo ir su nerimu stebėti jų tolimesnius veiksmus tampa neatsiejamu šio pasakojimo elementu.
Vizualiai serialas irgi džiugina. Už produkcijos dizaino kruopštumą ir meninio apipavidalinimo aspektus norėtųsi skirti apdovanojimus, nes mano akimis tai buvo techniškai nepriekaištingas reginys. Emocionali muzika, žvalus kameros darbas, sklandžiai istoriją perteikęs vaizdo montažas ir, aišku, stiprus garso montažas taip pat prisidėjo prie šio projekto didybės visais įmanomais būdais.
Apibendrinant, serialas „Šiogūnas“ – tai nepriekaištinga 1975 m. išleisto romano ekranizacija, kuri kruopščiai ir su pagarba japoniškai kultūrai priverčia pasinerti į paslaptingą samurajų laikotarpį.
„Radioaktyviųjų dulkių kritimas“ (angl. „Fallout“), „AMAZON PRIME“
Kai 2023 m. „HBO“ išleido kultinio kompiuterinio žaidimo „Paskutinieji iš mūsų“ (angl. „The Last of Us“) ekranizaciją, pasakiau, kad niekas iki šiol nebuvo sukūręs geresnės žaidimų adaptacijos ir tikriausiai dar ilgai nesukurs.
Tačiau štai, praėjus vos metams nuo mano paminėto dramaturgiškai stipraus šedevro, „AMAZON PRIME“ pristatė visomis prasmėmis tobulą žvilgsnį į vieną iš žymiausių visų laikų kompiuterinių žaidimų serijų – „Radioaktyviųjų dulkių kritimas“ (angl. „Fallout“). Na, o vienu iš pagrindinių šio serialo prodiuserių ir kelių serijų režisieriumi tapo ne kas kitas, o Christopherio Nolano brolis Jonathanas.
Jau po pirmos šio serialo, kuris buvo atnaujintas antram sezonui, serijos supratau, kad manęs laukia išties kruopštus ir visišką pagarbą kompiuteriniam žaidimui atiduodantis pasakojimas, kurio didžiausiu pliusu be jokių abejonių tampa nuoseklus pagrindinės idėjos perteikimas.
Be to, serialas dovanoja mums dar ir išties kvapą gniaužančią postapokaliptinio pasaulio viziją, kuri tarp kitko nenusileidžia nei filmo serijai „Pašėlęs Maksas“ (angl. „Mad Max“), nei serialui „Paskutinieji iš mūsų“, o kai kur dar ir lenkia savo unikalumu. Tad pasimėgauti purvinu, brutaliu ir visiškai jokio pozityvumu nekeliančiu žvilgsniu į branduolinio karo sukeltą ateitį galima visomis prasmėmis. Na, o kas svarbiausia, kad serialas pateiktas labai atvirai, todėl susidorojimai ir smurto perpildyti epizodai čia tikrai įtikina, lyg žaistum patį žaidimą, kuriame irgi netrūko makabriškumo.
Žinoma, daug dėmesio yra skirta ir pagrindiniai trijulei, kuri, mano nuomone, atsiskleidė tiesiog idealiai. Taip, serialas gal ir neturi tokio dramatizmo ir tokių savo prasme gilių epizodų kaip „HBO“ šedevras, bet jame perteikti personažai kuo puikiausiai susidorojo su užduotimi – neatsilikti nuo to, kas buvo pateikta žaidime.
Veiksmo čia irgi pakankamai daug, o ir įtampa nešlubuoja, todėl yra labai smagu stebėti visus tuos susidūrimus ekrane ne vien tarp žmonių, bet ir visokiausio plauko mutantų, kurie kėsinasi nugalabyti kiekvieną pašalietį. O visa tai neleidžia nuobodžiauti nė vieną akimirką.
Vizualiai serialas atrodo nepriekaištingai. Produkcijos dizainas tiesiog idealiai perteikia visą žaidimo esmę, o meninis apipavidalinimas su kruopščiai parinktomis dekoracijomis, kostiumais, grimu ir šukuosenomis priverčia pasijusti ypatingai – lyg ne žiūrėtum vaidybinį serialą, o žaistum patį žaidimą.
Apibendrinant, serialas „Radioaktyviųjų dulkių kritimas“ – tai kompiuterinių žaidimų ekranizacijos rėmuose visiškas šedevras, kuris ne tik idealiai perteikia paties žaidimo esmę ir eigą, bet tuo pačiu leidžia pažvelgti giliau į patį postapokaliptinį pasaulį dėl kruopščiai į siužetą įterptų detalių bei charizmos nestokojančių veikėjų pasaulėžiūros.
„Riplis“ (angl. „Ripley“), „NETFLIX“
Prieš kažkurį laiką dar sykį įvertinau mano labai mėgstamą 1999 m. pasirodžiusį filmą „Talentingasis misteris Riplis“ (angl. „The Talented Mr. Ripley“), kurį surežisavo Anthony’is Minghella. Ir štai dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo mano paminėtos žymaus Patricios Highsmith romano adaptacijos, „NETFLIX“ platformoje pasirodė iš aštuonių epizodų susidedantis mini serialas „Riplis“ (angl. „Ripley“), kurio be galo laukiau vien dėl jo kūrėjo – Steveno Zailliano.
Kodėl? Na, nes tai vienas geriausių šiuo metu JAV kine dirbančių scenaristų, kurio rašymo talento dėka mes galėjome mėgautis tokiomis iškiliomis dramomis kaip „Niujorko gaujos“ (angl. „Gangs of New York“), „Amerikos gangsteris“ (angl. „American Gangster“), „Žmogus, pakeitęs viską“ (angl. „Moneyball“), „Mergina su drakono tatuiruote“ (angl. „The Girl with the Dragon Tattoo“) ir „Airis“ (angl. „The Irishman“), taip pat jo paties surežisuotu 2016 m. „HBO“ hitu tapusiu mini serialu „Kartą naktį“ (angl. „The Night Off“).
Iš karto noriu pasakyti, kad jeigu esate žiūrėję kokią nors ankstesnę 1955 m. dienos šviesą išvydusio romano „Talentingasis misteris Riplis“ versiją, nieko naujo šiame seriale kaip ir neišvysite be to, kad pati pabaiga turi tam tikrus skirtumus. Tačiau pats siužetas yra identiškas tiek 1999 m. išleistai versijai, tiek klasikiniam 1960 m. prancūzų filmui „Violetinis vidurdienis“ (angl. „Purple Noon“) su Alainu Delonu priešaky. Vis dėlto tai visiškai netrukdė man mėgautis ir šiuo moderniu pastatymu, kuris, mano nuomone, net geriau perteikė knygos esmę dėl žymiai ilgesnės trukmės. Na, juk yra skirtumas tarp dviejų ir penkių valandų, dėl ko šis serialas įgauna šiokį tokį pranašumą prieš pilnametražius filmus.
Žinoma, labiausiai man čia patiko tai, kaip gi buvo kuriama dramaturgija tarp pagrindinių veikėjų ir jų santykio, kuris galiausiai iš nekaltos draugystės pavirsta į tikrą tragediją. Todėl stebėti personažus yra ne tik įdomu, bet ir smalsu, kokius gi žingsnius jie padarys siekdami tam tikrų tikslų. O ir pačios temos, kurios buvo paliestos, norint atskleisti vieno ar kito veikėjo charakterius, priverčia mėgautis kiekviena serialo akimirka, nes, kaip bebūtų, jos yra labai aktualios ir šiandien. Ir ne, serialo kūrėjai nebandė pritaikyti pasakojimo prie šių dienų aktualijų, bet visgi sugebėjo išryškinti svarbiausias socialines problemas taip, kad ir šių dienų žiūrovas galėtų su jomis susitapatinti.
Patiko man dar ir serialo pasakojimo tempas. Tai labai lėtas, nuarinio stiliaus detektyvinis pasakojimas, kuris priverčia įsitraukti į istoriją dėl kruopščių ir tiesiog įdomiais būdais sudėliotų akcentų, be kurių visas gvildenamos ekrane istorijos pamatas neįgautų tokio išskirtinio žavesio. Tačiau jeigu jums nepatinka lėtai vystomi pasakojimai, tikriausiai šis serialas gali pasirodyti pernelyg nuobodus. Na, bet visiems neįtiksi. O man smagu, kad vis dar kartas nuo karto pasirodo tokie gurmaniški ir tikriems kino snobams skirti kūriniai.
Svarbiausiu ir, matyt, ryškiausiu šio serialo momentu asmeniškai man tapo jo vizualinis estetiškumas. Šis nespalvotas, meniniu apipavidalinimu džiuginantis ir tiesiog malonus akims reginys priverčia pasijust taip, lyg žiūrėtum kokį nors 1950–1960 m. laikotarpio kiną. Tad vien dėl to likau be galo patenkintas, nes tiesiog dievinu klasikinį kiną.
O kur dar įtaigi fone skambanti muzika, preciziškais kameros manevrais stebinantis operatoriaus darbas ir, aišku, nepriekaištingas vaizdo montažas. Todėl techniškai šis serialas yra tiesiog puikus meno kūrinys, kuriuo neįmanoma nesižavėti.
Apibendrinant, serialas „Riplis“ – tai kruopšti ir vizualiai be galo gražiai perteikta Patricios Highsmith romano ekranizacija, kuri be nuostabios pagrindinių aktorių vaidybos, puikaus scenarijaus ir stiprios režisūros, gali pasigirti dar ir puikiais techniniais sprendimais.
„Šimtas metų vienatvės“ (angl. „One Hundred Years of Solitude“), „NETFLIX“
Ir kas tik galėjo pagalvoti, kad besibaigiant metams „NETFLIX“ platformoje pasirodys vienas geriausių 2024 metų televizinių projektų – iš Kolumbijos atkeliavusi nemirtingu Gabrielio Garcia’io Marquezo 1967 metais pasirodžiusiu romanu paremta istorinė epinė drama „Šimtas metų vienatvės“ (angl. „One Hundred Years of Solitude“), kurią surežisavo Alexo Garcia’o Lopezo ir Lauros Moros duetas.
Labai džiaugiuosi, jog knygos „Šimtas metų vienatvės“ ekranizacija gavosi tokia gera, nes belaukdamas jos, turėjau nemažai pesimistiškų minčių. Kaip gerai, kad jos nepasiteisino ir šis projektas akimirksniu įtraukė mane į šią ilgą, bet epiškai nuostabią kelionę po Buendijų šeimos gyvavimo užkulisius.
Tiesa, pats serialas, kaip ir aišku knyga, iš pirmo žvilgsnio savo įvykių išdėstymu gali priminti tas nuvalkiotas „muilo operas“, kurias daug kas iš misų žiūrėjo prieš kelis dešimtmečius, pradedant „Laukinuke“ (angl. „Wild Cat“), „Luz Maria“ (angl. „Luz Maria“) ir baigiant „Laukiniu angelu“ (angl. „Wild Angel“). Bet čia tik toks pirminis šios istorijos fasadas, nes visgi šis naujas „NETFLIX“ serialas savo gvildenamomis temomis, tragiškais likimais ar netikėtumais priverčia pažvelgti į šią epišką istoriją iš ganėtinai gilios perspektyvos, dėl ko peržiūros metu galima ne vieną kartą susimąstyti apie daug įvairių dalykų.
Personažų seriale be galo daug, bet net toks jų perteklius leido su kiekvienu iš jų arčiau susipažinti, nes serialo kūrėjams elementariai rūpėjo bendra dramaturgija, be kurios būtų neįmanoma patikėti tuo, ką vienas, ar kitas personažas veikia ekrane. Todėl stebėti Buendijų šeimos ir ją supančių žmonių likimus man buvo įdomu. O kas maloniausia, jog net man, skaičiusiam knygą, serialo peržiūra leido patirti nemenką įtampą. Tad akimirksniu įnikau į serialą ir net žinodamas, kaip gi pasisuks veiksmas vienoje ar kito scenoje, sėdėjau kaip ant adatų dėl puikiai ekrane sukurtos atmosferos ir sklandžiai į siužetą įterpto nežinomybės faktoriaus.
Iš pradžių serialas atrodo lėtas, bet tai visgi ne veiksmo žanrui priklausantis projektas, o rimta drama, todėl žvalumas čia nėra toks svarbus. Jis aišku atsiranda jau trečiame epizode, bet tiesiog norėjau tą pabrėžti, nes žinau, jog yra tokių žmonių, kurie nemėgsta „lėtai vystomų“ (angl. „slow burn“) istorijų.
Na ir svarbiausias klausimas – ar serialas turi minusų? Nežinau, ar tai jau labai didelis minusas, bet kai kurie siužetiniai momentai buvo kažkiek pakeisti, bet čia žinoma projekto kūrėjai tokiais sprendimais norėjo labiau paįvairinti istoriją, o ne paniekinti knygą. Čia dažnas atvejis, dėl ko aš asmeniškai net nekreipiau dėmesio, o tik mėgavausi rodomu reginiu.
Iš techninių niuansų, serialas aišku irgi atrodo nepriekaištingai. Visas epiškumu alsuojantis produkcijos dizainas, kruopštumu pasižymintis meninis apipavidalinimas, detalėms daug dėmesio skiriantis kameros darbas ir aišku sklandžiai sukaltas vaizdo montažas tampa išties įsimintu šio epiško projekto koziriu.
Apibendrinant, serialas „Šimtas metų vienatvės“ – tai beveik ideali žymiojo Gabrielio Garcia’io Marquezo romano ekranizacija, kuri stebina ne vien sklandžiai vystomu siužetu, įtampa, intrigomis ir netikėtumais, bet ir pamalonina nuostabia aktorių vaidyba, kokybiška technine puse ir ne ką mažiau svarbiomis apmastymams skirtomis temomis.
„Pingvinas“ (angl. „The Penguin“), „HBO“
2022 m. dėka unikalios režisieriaus Matto Reeveso vizijos, dienos šviesą išvydo naujas „Betmeno“ (angl. „The Batman“) filmas, kuris ne tik sužavėjo reiklius kino kritikus ir ištikimus „DC“ komiksų gerbėjus, bet dar tapo milžinišku finansiniu hitu. O tai studijai „Warner Bros.“ tapo rimtu argumentu tęsti šią detektyvinį pamatą turinčią istoriją.
Tačiau prieš pasirodant antrajai daliai, kuri iš pradžių buvo suplanuota 2025 m., o vėliau perkelta į 2026 m., Mattas Reevesas nusprendė šiek tiek praplėsti jo kuruojamo projekto visatą su keliais šalutiniais projektais.
Ir pirmuoju iš tų kelių suplanuotų projektų tampa „HBO“ platformoje atsidūręs mini serialas „Pingvinas“ (angl. „The Penguin“), kurio aš su nekantrumu laukiau, o kai pagaliau pamačiau, buvau be galo sužavėtas.
Žinau, kad yra dalis žmonių, kuriems naujas „Betmenas“ žiūrėjosi nuobodžiai dėl užtęsto veiksmo ir pakankamai ilgos trukmės. Tik šiuo atveju yra viso to paaiškinimas – komiksinis pamatas. Jeigu nežinote, o tikrai nežinote, tai pirmiausia Gotamo gynėjas visuomet buvo detektyvu, o tik vėliau tapo aršiu fizinę jėgą naudojančiu blogiukų skriaudiku. Tad toks žvilgsnis į jo istoriją, kurią mums pateikė Mattas Reevesas, buvo išties puikus sprendimas.
Na, o serialas irgi laikosi tokio stiliaus, pristatydamas mums ne Briuso Veino kovą su nusikalstamumu, bet paties nusikalstamumo užkulisius. Visgi serialas prasideda beveik toje pačioje vietoje, kurioje pasibaigė filme papasakota istorija, ir susikoncentruoja ties karu dėl valdžios.
Serialą galėčiau apibūdinti taip – 2022 m. filmas „Betmenas“ susitinka su kultiniu serialu „Sopranai: Mafijos kronika“ (angl. „The Sopranos“), nes bent jau siužetiškai ir stilistiškai čia ir yra šių paminėtų kūrinių kokteilis. Tik vėlgi be paties Tamsos riterio, o su mafijozišku akcentu ir niūriai pateikta komiksine atmosfera.
Veiksmo seriale ne per daugiausia, bet, kaip jau rašiau, dėl tam tikrų siužetinių elementų jis sugeba laikyti visiškoje įtampoje ir neleidžia nuobodžiauti peržiūros metu dėl vyraujančios intrigos. Taip, nuspėti kai kuriuos veiksmus galima, bet atsižvelgus į tai, kokiu keliu eina Mattas Reevesas savo epopėjoje apie Betmeną, ne visuomet yra aišku, ko iš jo laukti. Visgi „Pingvinas“ tampa savotišku tiltu tarp pirmojo ir antrojo „Betmeno“ filmų, o kartu jis dar ir atskleidžia kai kurias idėjas, kurios manau bus panaudotos 2026 m. suplanuotame tęsinyje.
Stilistiškai juosta neatsilieka nuo originalaus filmo ir laikosi visų tų pačių techninių aspektų – pradedant spalvų palete, dinamišku kameros darbu ir užbaigiant niūriu garso takeliu su puikiai prie rodomų scenų parinktomis muzikinėmis kompozicijomis. Vaizdo montažas irgi be priekaištų. Na, o produkcijos dizainas su meniniu apipavidalinimu tokie pat prašmatnūs ir kruopštūs kaip 185 milijonus kainavusiame filme.
Apibendrinant, serialas „Pingvinas“ – tai visumoje kokybiškas ir puikiai Matto Reeveso kuruojamą „Betmeno“ visatą papildantis projektas, kuris ne vien žavi savo siužetu, techniniais sprendimais ar aktoriais, bet ir tampa savotiška „DC“ komiksais paremta naujos kartos „Sopranų“ kopija. Kopija, kuri tikrai veikia ir ją yra įdomu žiūrėti.
„Atsiribojimas“ (angl. „Disclamer“), „APPLE TV+„
Praėjus šešeriems metams nuo savo paskutiniojo režisūrinio darbo „Roma“ (angl. „Roma“), keturių „Oskarų“ laureatas ir žmogus, kuris padovanojo mums tokius nuostabius kino perlus kaip „Taip pat ir tavo mamą“ (angl. „And Your Mother Too“), „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ (angl. „Harry Potter and the Prisoner of Azkaban“), „Žmonių vaikai“ (angl. „Children of Men“) ir „Gravitacija“ (angl. „Gravity“), Alfonsas Cuaronas sugrįžo.
Tiesa, šis iš Meksikos kilęs kino virtuozas sugrįžo ne į sau būdingą kino formatą, šįkart žiūrovų teismui pristatydamas „pirmąjį karjeroje televizinį projektą „Atsiribojimas“ (angl. „Disclamer“), kurio pamatu tapo to paties pavadinimo 2015 m. Rynee’io Knighto išleistas romanas.
Jau tiek kartų esu rašęs, kokie gi „APPLE TV+„ platformos serialai yra verti dėmesio, todėl manau, jog dar vienas komplimentas tikrai nepamaišys. Tačiau nors ir kaip gerbiu šią platformą dėl jos originalaus turinio, šio serialo laukiau vien dėl Alfonso Cuarono.
Mėgstu jo projektus, kurie, mano kuklia nuomone, visi iki vieno yra solidžūs gero kino pavyzdžiai. Ir nesvarbu, ar tai pramoginis visai šeimai skirtas kinas, ar socialinę potekstę turinti mokslinės fantastikos drama, ar autobiografiniais motyvais paremtas pasakojimas. Ir dabar prie viso to gėrio galima priskirti šį mini serialą, kuris nuo pat pradžių sugeba suintriguoti savo lėtai vystomu, bet išties įdomiai pateiktu siužetu. Tiesa, knygos, kuri tapo šio serialo idėjos šaltiniu, neskaičiau, tai peržiūros metu buvau visiškoje nežinomybėje, o tas išties dar labiau susitiprino bendrą įspūdį.
Seriale paliestos temos yra pakankamai artimos daugeliui iš mūsų. Ypač mūsų veiksmai, kai mes sužinome kokią nors mūsų mylimo žmogaus paslaptį, su kuria tenka arba susigyventi, arba imtis kokių nors veiksmų. Ir ne visuomet tie veiksmai yra adekvatūs. Tad ne vien pagrindinės filmo veikėjos paslaptis ir baimė, kad ją kas nors sužinos, įtraukia, bet ir viso to poelgio pasėkmės, kurios manau daug kam iš žiūrovų gali suteikti peno apmąstymams. Na, o visa tai dar ir atkleidžiama palaipsniui, taip sukuriant reikiamą įtampą ekrane.
Alfonso Cuaronas ne vien yra puikus taiklią akį turintis režisierius, bet ir tikras kino meninkas, todėl šis serialas, kaip ir ankstesni jo darbai, alsuoja estetiniu grožiu – pradedant produkcijos dizainu ir užbaigiant meniniu apipavidalinimu. Kameros darbas taip pat nuostabus – sugebėjo sukelti reikiamą įtampą su intymumo perpildytais vaizdais. O garso takelis perteikia visas reikiamas konkrečių ekrane rodomų epizodų emocijas dėl labai puikiai parinktų muzikinių kompozicijų.
Apibendrinant, serialas „Atsiribojimas“ – tai be jokių priekaištų surežisuotas ir savo parašytu scenarijumi džiuginantis Alfonco Cuarono projektas, kuris išlaiko intrigą iki pat finalo, o įtampa, svarbios socialinio pobūdžio temos ir stipri pagrindinių aktorių vaidybą tampa esminiais šio „APPLE TV+„ projekto pliusais.
„Elniukas“ (angl. „Baby Rendeer“), „NETFLIX“
Dar vienu šių metų „NETFLIX“ perliuku, kuris tapo ne literatūrinio kūrinio ekranizacija, o tikrais įvykiais įkvėptu britų draminiu pasakojimu, galima laikyti „Elniuką“ (angl. „Baby Rendeer“). Už serialo pasirodymą yra atsakingas komikas Richardas Gaddas. O įdomiausia tai, kad šis psichologinius žmogaus būsenos aspektus nagrinėjantis projektas iš dalies yra ir apie patį jo kūrėją, kuris savo kailiu buvo patyręs ekrane pristatytą košmarą.
Kai pradėjau žiūrėti šį serialą, galvojau, kad tai bus standartinė istorija apie persekiotoją ir jos auką, tačiau su kiekvienu nauju epizodu pradėjau suvokti, kad toks siužetinis sprendimas buvo tik fonu žymiai svarbesniam tikslui, apie kurį mes sužinome ketvirtame epizode. Ir tai yra išties nuostabu, nes temos, kurias paliečia šis serialas, yra ne tik aktualios, bet ir be galo skaudžios daugeliui žmonių. Vėlgi, kokios tos temos, atkleisti negaliu, nes nenoriu atimti iš Jūsų malonumo patirti emocinį šoką, kurį pats patyriau stebėdamas, kuria linkme rutuliojasi ši istorija.
Tad taip, serialo scenarijus dramaturgine prasme yra itin stiprus, o iš jo išeinanti žinutė dar stipresnė, nes žiūrovui yra duodama galimybė susipažinti su vieno konkretaus žmogaus psichologine būkle ir pamatyti, iki ko gali atvesti kai kurie gyvenime daromi sprendimai. Dėl ko ir pati persekiotoja čia buvo pristatyta labiau kaip koks daugybę žmogiškų kompleksų perteikiantis simbolis, o ne tas standartinis blogis, kuris neduoda ramiai gyventi.
Tačiau vėlgi, kalbant apie persekiojimo problemą, tokių sociopatų kaip Marta visuomenėje yra labai daug ir su jais, aišku, reikia kovoti, nors ir aplinka dažnai tam nėra palanki. O tą ir bando tam tikrais momentais mums pabrėžti serialo kūrėjas, kuris pats buvo įklimpęs į tokią situaciją. Visa tai dar kraupiai susižiūri ir dėl visuomenės nustatytų idiotiškų standartų, kad neva vyras negali patirti smurto, būti išprievartautas ar persekiojamas, nes koks jis tada vyras. Ir aišku, netgi jeigu vyras visa tai patiria, jis negali apie tai kalbėti, nes tai gėdinga ir nevyriška. Tokie pavyzdžiai, kuriais ką tik pasidalinau, nėra paimti šiaip sau, nes mes iki šiol gyvename patyčias ir aukų smerkimą pateisinančioje visuomenėje.
Grįžtant prie serialo, galiu pasakyti, kad personažai jame pristatyti kuo puikiausiai, o jų dramatiškas atsiskleidimas ir aplink juos kuriama stipri dramaturgija neleido nė vieną minutę suabejoti jų veiksmais ar dialogais. Tiesiog vienas malonumas buvo stebėti tiek Donio, tiek Martos, tiek ir kelių kitų veikėjų pasirodymą ekrane.
Serialas yra kažkiek lėtas, bet tai visai normalu, atsižvelgus į temą ir bendrą kontekstą bei norint išnarplioti visą pasakojimą į įtikinamą draminį reginį.
Techniniai niuansai neblogi. Ne, tai nėra labai novatoriškai atrodantis ar unikalius filmavimo aspektus galintis pasiūlyti projektas, bet viskas čia pateikta išties tvarkingai – pradedant meniniu apipavidalinimu, kameros darbu, vaizdo montažu ir užbaigiant garso takeliu.
Apibendrinant, serialas „Elniukas“ – tai stipri savo temomis ir nešama žinute tikrais įvykiais įkvėpta psichologinė drama, kuri leidžia pasinerti ne tik į persekiojimo problemą, bet ir į vidinius žmogaus psichologinės būklės aspektus. O visa tai vainikuoja stiprus scenarijus, įtikinama vaidyba ir tvarkingai atrodanti techninė pusė.
„Pripažintas nekaltu“ (angl. „Presumed Innocent“), „APPLE TV+„
Vienu didžiausių šių metų „APPLE TV+„platformos hitu tapo mini serialas“Pripažintas nekaltu“ (angl. „Presumed Innocent“), kurio pamatu tapo 1987 m. išleista Scotto Turowo to paties pavadinimo knyga ir finansines aukštumas 1990 m. pasiekęs Alano J. Pakulos trileris su Harrisonu Fordu priešaky.
Taigi, kaip jau supratote, čia yra dar viena populiarios knygos adaptacija ir savotiškas 1990 m. filmo perdirbinys. Ir taip, kaip dažnai būna su naujomis versijomis, manau, kad jos tiesiog nereikėjo, nes minėtas filmas visgi ir dabar atrodo puikiai ir morališkai nepasenęs. Tačiau, turime ką turime, todėl pernelyg skųstis negaliu, nes, kaip bebūtų, „APPLE TV+„ serialas man padarė išties gerą įspūdį, atsižvelgus į jo dramaturgiją ir pačios istorijos išdėstymą.
Jeigu žiūrovas nėra skaitęs knygos ar tuo labiau žiūrėjęs Alano J. Pakulo surežisuoto hito, jis tikriausiai patirs malonumą peržiūros metu, kuri laiko įtampoje ir, kas svarbiausia, visą laiką vedžioja už nosies. Kodėl? Viskas elementaru. Tik pačioje serialo pabaigoje išaiškėja intriguojanti paslaptis, kuri paryškina viso šio projekto patrauklumą. Žinoma, labai patyrę tokių istorijų gerbėjai tikriausiai įpusėjus serialui išlukštens tiesą, bet visgi, ar ji pasitvirtins, ar ne, bus galima sužinoti tik pačiame finale.
Gerai buvo sužaista su veikėjais, kurie nors ir kelia sąmyšį istorijos eigoje, bet tai daugiasluoksniai ir puikiai atsiskleidę personažai, be kurių taip vadinama dramaturgija nebūtų tokia solidi ir pati istorija neįtrauktų taip stipriai. Na, o dilema, ar prokuroras yra kaltas, ar ne, yra vyšnaitė ant visos šios istorijos torto viršūnės, nes būtent Rozato paveikslas leidžia juo tiek patikėti, tiek suabejoti, todėl tenka tik pagirti serialo kūrėjus už tokį intriguojantį šio personažo perteikimą.
Iš techninių niuansų, žinoma, išskirčiau patį produkcijos dizainą ir puikų, savotišką dokumentikos stiliumi papuoštą operatoriaus darbą, kuris apčiuopė visas įmanomas siužetui svarbias detales. Garso takelis sugeba sukelti reikiamą įtampą ekrane, o vaizdo montažas išlaikyti intrigą. Meninis apipavidalinimas tikroviškas.
Apibendrinant, serialas „Pripažintas nekaltu“ – tai labai kokybiška ir įtampoje laikanti teisinė kriminalinė drama, kurios cinkeliu tampa ne tik patraukli istorija, stipri dramaturgija, bet dar ir nuostabūs pagrindiniai aktoriai.
Be abejo, verta žiūrėti tiek knygos gerbėjams, tiek 1990 m. filmą mėgstantiems žmonėms, tiek temos ir žanro entuziastams.
„Berniukas praryja visatą“ (angl. „Boy Swallows Universe“), „NETFLIX“
Šie metai „NETFLIX“ platformoje prasidėjo išties labai žvaliai su žymaus australų žurnalisto Trento Daltono pusiau biografinio literatūrinio kūrinio adaptacija. Ir kalba eina aišku apie iš septynių epizodų susidedantį serialą „Berniukas praryja visatą“ (angl. „Boy Swallows Universe“). Trumpai kalbant – tai nusikalstamo Australijos pasaulio vizija jauno žmogaus akimis.
Labiausiai, žinoma, seriale paveikia ne tik nepavydėtina situacija, bet ir pagrindinio personažo metamorfozė per visus tuos ilgus metus, kurie mums buvo pateikti besivystant siužetui. Net yra toks apibrėžimas – „pereinamasis amžius“ (angl. „coming of age“), kuris idealiausiai tinka apibūdinti tokio tipo pasakojimų esmę. Ir per tuos dešimt metų Elis ne tik auga kaip asmenybė, bet ir atsiskleidžia iš įvairiausių psichologinių kampų kaip daugiasluoksnis personažas. Tačiau ne vien jo istorija prikausto dėmesį. Dar kelių jį supančių veikėjų likimai patraukia dėmesį ir dėl to serialas įgauna išties solidų dramaturginį pamatą.
Tiesa, pagražinimo šioje istorijoje ir savotiško romantizavimo kai kurių gyvenimo Brisbane „privalumų“ yra, bet čia galima užmerkti akis į tai, nes to reikalavo kai kurie siužetiniai sprendimai dėl stipresnio emocionalaus poveikio pačiam žiūrovui. Užtat tikroviškumo ir autentikos rodomam laikotarpiui irgi pakankamai daug, kas, asmeniškai man, tapo vienu iš didžiausių šio serialo privalumų.
Serialo produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas labai pagirtini vien dėl kruopštumo detalėms ir nejaukiai natūralios atmosferos išgavimo su dekoracijomis, kostiumais ir grimu. Žiūrėdamas šį serialą, akimirksniu atsiduri 80-uosiuose ir ne bet kur, o pačioje Australijoje, kuri nebuvo tokia blizganti kaip JAV. Labai geras ir įtemptą atmosferą sukuriantis garso takelis, intrigą iki finalo išlaikantis vaizdo montažas bei atviras kameros darbas neleido man nuobodžiauti šio pasakojimo peržiūros metu nei vieną akimirką, todėl nedaugžodžiaudamas pasakysiu, kad techniniai serialo aspektai tikrai pagirtini.
Apibendrinant, serialas „Berniukas praryja visatą“ – tai ne tik įdomus bei visaip kaip įtraukiantis kriminalinio pobūdžio pasakojimas, kurio pamatu iš dalies tapo tikra istorija, bet ir savo gvildenamomis temomis emocionaliai paliečiantis kūrinys. O gera vaidyba, puikus scenarijus ir kruopštumu pasižyminti režisūra tik dar labiau išryškina šio projekto privalumus.
„Tamsioji materija“ (angl. „Dark Matter“), „APPLE TV+„
Dar vienas mano be galo mylimos srautinių transliacijų platformos „APPLE TV+„ projektas – mokslinės fantastikos žanrą atstovaujantis ir kol kas iš devynių epizodų susidedantis serialas „Tamsioji materija“ (angl. „Dark Matter“), kurį rašytojas Blake’as Crouchas sukūrė pagal savo paties 2016 m. parašytą knygą.
Na, o žinant, kokie kieti mokslinės fantastikos serialai jau pasirodė „APPLE TV+„, pradedant „Atskyrimu“ (angl. „Severance“), „Visai žmonijai“ (angl. „For All Mankind“), „Fondu“ (angl. „Foundation“) ir užbaigiant „Bunkeriu“ (angl. „Silo“), šiam Blake’o Croucho projektui turėjau nemažai lūkesčių.
Iš karto galiu pasakyti, kad tai ganėtinai painus ir be galo užsuktą siužetą demonstruojantis serialas, kuris iš pradžių yra perteiktas per itin chaotišką pasakojimo būdą. Tačiau tame ir slypi visas šio serialo privalumas, nes jis elementariai sugeba įtraukti į intrigą, kuri gvildenama iki pat sezono vidurio, kol galiausiai tampa kaip ir aišku, kokius maždaug tikslus turi kai kurie veikėjai. Bet „spoilerių“ nepaliksiu, todėl nežadu čia pasakoti apie tam tikrus siužetinius vingius.
Taip, klausimų su kiekviena serija kyla vis daugiau, bet tuo pačiu į daugumą iš jų yra atsakoma išties logiškai, tad žiūrovas gauna visiškai gerai apgalvotą, ir, kas svarbiausia, įtikinamą reginį su išties tvarkingai išdėstyta multivisatos tema. Tema, kurią iki šiol bando gvildenti „Marvel kino visatoje“ (angl. „Marvel Cinematic Universe“), bet su tuo Kevinui Faige’ui pastaruoju metu sekasi prastai. Ir ne, nelyginu šio serialo su „Marvel“ filmais, tiesiog norėjau pabrėžti, jog čia tą pačią idėją kūrėjai buvo išgryninę patraukliau ir tiesiog logiškiau. Tad staigmenų siužete irgi pakankamai daug, kad žiūrovas galėtų dar labiau įsijausti į šią istoriją.
Vizualiai tai yra itin niūrus bei jokio optimizmo nesukeliantis reginys, kuriam pavyko išlaikyti tokią būseną dėl kokybiško produkcijos dizaino, įtikinamo meninio apipavidalinimo ir, aišku, pasirinktos šaltesnių spalvų paletės. Garso takelis geras, o vaizdo montažas šiek tiek kreivas dėl šokinėjimų nuo vienos scenos prie kitos. Tačiau prie to po kelių epizodų galima priprasti. Taip pat seriale turime ir gerus specialiuosius efektus, kurie leido mums atsidurti tam tikrose nepavydėtinai atrodančiose realybėse.
Apibendrinant, serialas „Tamsioji materija“ – tai pagirtinas mokslinės fantastikos žanro projektas, kuris turi kai kuriuos „mindfuck“ elementus, bet tuo pačiu visai tvarkingai žaidžia su multivisatos tema, nepalikdamas pernelyg daug skylių siužete. O ir tokie elementai kaip kokybiški vizualūs sprendimai ar geras aktorių kolektyvas suteikia šiam „APPLE TV+„ hitui nemenką žavesį.
Viena diena“ (angl. „One Day“), „NETFLIX“
Šiais metais „NETFLIX“ platformoje pasirodė britų rašytojo Davido Nichollso bestseleriu tapusio romano „Viena diena“ (angl. „One Day“) ekranizacija. Tiesa, tai ne pirmoji šio literatūrinio kūrinio adaptacija, nes 2011 m. kino teatrus pasiekė režisierės Lone Scherfig filmas, kuris buvo pakankamai šaltai sutiktas kino kritikų, nors žiūrovai liko patenkinti, o ir finansiniu atžvilgiu juostai taip pat neblogai sekėsi. Tačiau aš puikiai suprantu, kodėl kino profesionalams juosta pasirodė prasta ir kodėl šis „NETFLIX“ platformos mini serialas yra visa galva aukščiau už kino versiją.
Pasikartosiu: serialas yra žymiai geresnis knygos parteikimas nei 2011 m. dienos šviesą išvydęs filmas. Taip yra todėl, kad „NETFLIX“ projekte daugiau dėmesio buvo skiriama konkrečiam knygos skyriui ir skirtingiems metams, o ne chaotiškai praleidžiant svarbias personažų gyvenimo detales pagal konkrečius metus, kaip tas buvo parodyta filme. O tai leido pačiam pasakojimui įgauti žymiai daugiau dramaturgijos.
Įsitraukti į šį serialą padėjo dar ir labai žaviai pristatyti veikėjai, su kuriais nėra sunku susitapatinti, o jų likimas, kuris yra pateikiamas dvidešimties metų tarpe, leido ne vieną kartą suvokti, kokius gi šansus mes kartais prarandame dėl įvairiausių gyvenimiškų situacijų kaip darbas, kelionės, svajonės ar pareigos.
Man patiko dar ir tai, kad siužetas rutuliojasi ne tik kruopščiai, bet dar ir nenuobodžiai, todėl žvalumu šis pasakojimas tikrai gali pasigirti. Be to, pati romantikos perpildyta serialo pusė nėra nulaižyta ir banaliai pateikta, kaip tas būna nuvalkiotai atrodančiuose ir pagal tą patį kurpalių sukurtuose projektuose. Trumpai kalbant, serialas turi nemažai panašumų su mano be galo mylima Richardo Linklaterio surežisuota trilogija „Prieš...“ (angl. „Before...“).
Techninė serialo dalis neišsiskirianti iš daugumos panašaus tipo projektų, todėl nemanau, kad verta čia daug ką rašyti be to, kad vaizdo montažas, kameros darbas ir meninis apipavidalinimas man pasirodė labai tvarkingi. Garso takelis irgi sugeba sukelti vien tik pačias maloniausias emocijas, nors ir dramatiškų skambesių tam tikrais atvejais jam nepritrūko.
Apibendrinant, serialas „Viena diena“ – tai puiki ir daug kruopščiau perteikta Davido Nichollso romano ekranizacija nei 2011 m. pasirodęs filmas, o kartu labai gyvenimiškas, natūralus, jausmingas ir tiesiog gražus romantika alsuojantis „NETFLIX“ draminis projektas, kurį verta pamatyti kiekvienam šio žanro entuziastui.
„Moteris ežere“ (angl. „Lady in the Lake“), „APPLE TV+„
Pabaigęs žiūrėti man patikusią kriminalinę dramą „Pripažintas nekaltu“ (angl. „Presumed Innocent“), kibau į kito „APPLE TV+„ serialo peržiūrą – detektyvinio pobūdžio draminį trilerį „Moteris ežere“ (angl. „Lady in the Lake“), kurio pamatu tapo 2019 m. išleistas amerikiečių rašytojos Lauros Lippman romanas. Ir jis man velniškai patiko.
Serialas sulaukė mišrių kino kritikų įvertinimų, nors, mano nuomone, tai visai gerai sukaltas ir intrigą iki pat finalinio epizodo sugebėjęs išlaikyti detektyvinis projektas. Tačiau galima suprasti, dėl ko taip įvyko. O gi dėl labai painiai papasakoto ir kažkiek chaotiškai pristatyto bendro naratyvo.
Todėl „TikTok“ kartos žmonėms arba tiesiog tiems, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio bent pusvalandį nemaigant telefono, bus išties sunku vėliau susigaudyti įvykiuose ir tuo pačiu abiejų seriale pateiktų nusikaltimų narpliojime.
Be detektyvinių istorijų, serialas siūlo dar ir pakankamai gerai išvystytą siocialinio pobūdžio dramą, kuri apčiuopia daug įdomių ir ekrane rodomam laikotarpiui itin aktualių temų. Taip pat jis atskleidžia, kad kai kurios situacijos niekur nedingo iš žmonių gyvenimo, ir net gyvendami XXI amžiuje iki šiol galime su jomis susidurti. O temos įvairios – pradedant rasizmu, smurtu artimoje aplinkoje ir baigiant elementariu sekzismu bei žmonių išnaudojimu. Tad taip, žiūrint šį serialą ne vien kriminalinis jo pamatas yra svarbus, bet ir pati žmogiška drama. Matyt tai mane labiausiai sužavėjo, nes dėl šio kozirio serialo dramaturgija visiškai nešlubavo, o kaip tik, atvirkščiai, privertė mėgautis šiuo pasakojimu.
Patiko man ir bendra serialo atmosfera, nes laikotarpis, kuriame vyksta pagrindinis šio pasakojimo veiksmas, dėl džiazo ir pavojingai atrodančio naktinio gyvenimo, tiesiog pakeri akimirksniu. O tas kažkiek lėtas, daug dialogų turintis ir painiais vingiais papuoštas siužetas nukelia į 1960-uosius ir kai kurias tų metų kine vyravusias madas.
Serialo produkcijos dizainas ir kruopštumu pasižymėjęs meninis apipavidalinimas be problemų nupaveikslavo tą pavojingą ir rasizmu persmelktą epochą JAV, o prie bendros natūralumu spinduliuojančios atmosferos prisidėjo dar ir fantastiškas džiazo skambesiais papuoštas garso takelis.
Apibendrinant, serialas „Moteris ežere“ – tai painiai papasakotas, svarbiomis socialinėmis temomis prifarširuotas, gerai suvaidintas bei neblogą detektyvinę ir draminę istoriją pasakojęs projektas, kuris dar ir puikiausiu būdu dėl techninių aspektų nukelia į 1960-ųjų JAV.
„Trijų kūnų problema“ (angl. „3 Body Problem“), „NETFLIX“
Vienu iš įdomesnių šių metų „NETFLIX“ projektų tapo „Sostų karų“ (angl. „Game of Thrones“) kūrėjų Davido Benioffo ir Danielio Bretto Weisso, kol kas iš aštuonių epizodų susidedantis, mokslinės fantastikos žanro hitas „Trijų kūnų problema“ (angl. „3 Body Problem“), kurio pamatu tapo 2008 m. pasirodžiusio rašytojo Liu Cixino knygų ciklo „Žemės praeities prisiminimas“ (angl. „Remembrance of Earth’s Past“) pirmoji knyga.
Man šiame seriale patiko tai, kad jis labiau yra priartintas prie knygos nei 2023 m. dienos šviesą išvydęs kiniškas serialas, kuriame nemažai aspektų buvo pateikta visiškai kitaip, nei knygoje, o ir pats azijietiškas projektas nebuvo toks patrauklus savo vizualiais sprendimais, todėl aš asmeniškai rinkčiausi peržiūrai būtent „NETFLIX“ variantą. O ir amerikietiška versija mums dovanoja žymiai judresnį siužetinį pamatą, dėl kurio man nereikėjo nuobodžiauti belaukiant sekančios serijos.
Seriale yra paliesta daug egzistencinių temų, o ir idėjos apie pasaulio santvarką ir kai kurias žmonijos puses tiek iš religinės, tiek iš mokslinės perspektyvos leidžia suvokti, ko mes galėtume tikėtis, jeigu tokia situacija, su kuria susiduria žmonija šiame pasakojime, iš tiesų įvyktų. Be to, jeigu žiūrovas peržiūros metu dar skaitys tarp eilučių, jis galės atrasti nemažai aliuzijų ir su šių dienų aktualijomis, su kuriomis tenka susidurti žmonėms visame pasaulyje.
Tiesa, personažai seriale nors ir įtikino mane savo dalyvavimu pasaulio gelbėjimo misijoje, visumoje jie savo pateikimu atrodė labai blankiai ir visiškai neįsimintinai, o tai didžiulis minusas, nes žiūrint tokio pobūdžio istorijas visuomet norisi kokių nors charizmos nestokojančių veikėjų. Tačiau tenka pripažinti, jog jų charakteriai ir, aišku, asmenybių atsiskleidimas siužeto eigos metu buvo vykęs.
Vizualūs serialo sprendimai puikūs vien dėl taip gerai išdirbto produkcijos dizaino ir tokių meniniam apipavidalinimui būdingų aspektų kaip dekoracijos, kostiumai, grimas ar šukuosenos. Visuma atrodė įtikinamai dar ir dėl CGI, kuris irgi džiugino akis. Garso takelis neblogas, nes jo dėka ekrane buvo sukurta išties patraukli rodomiems įvykiams atmosfera.
Apibendrinant, serialas „Trijų kūnų problema“ – tai kokybiškas, užsukto siužeto ir nenuspėjamų vingių mokslinės fantastikos „NETFLIX“ platformos projektas, kuris ne tik leidžia pasinerti į išties gerai ekranizuoto literatūrinio kūrinio niuansus, bet ir suteikia žiūrovams žvalią pramogą prie televizoriaus ekrano.
„Oro valdovai“ (angl. „Masters of the Air“), „APPLE TV+„
Be jokių abejonių, geriausiu visų laikų serialu Antrojo pasaulinio karo tema buvo, yra ir tikriausiai bus 2002 m. šedevras „Desantininkai“ (angl. „Band of Brothers“), kurį kuravo pats Stevenas Spielbergas su Tomu Hanksu. Na, o kitu jų projektu, kuris irgi yra puikiai įvertintas žiūrovų bei kritikų, tapo 2010 m. dienos šviesą išvydęs hitas „Ramusis vandenynas“ (angl. „The Pacific“).
Ir jau atrodė, kad viskas šia tema kaip ir buvo pasakyta, bet pasirodo, kad ne, nes šiais metais „APPLE TV+„ platformoje pasirodė dar vienas tų pačių kūrėjų darbas – istoriko Donaldo L. Millerio knyga paremtas iš devynių epizodų susidedantis mini serialas „Oro valdovai“ (angl. „Masters of the Air“).
Kai tik sužinojau, kad Stevenas Spielbergas su Tomu Hanksu ruošia dar vieną karo spektaklį, negalėjau sulaukti tos dienos, kada galėsiu jį pamatyti. Na, ir pamačiau. Galimai mano lūkesčiai šiam projektui buvo pernelyg dideli, nes svajojau apie panašų reginį, kokį jie mums padovanojo anksčiau paminėtuose serialuose, todėl kažkiek net nusivyliau galutiniu rezultatu. Tačiau bendrai čia yra tikrai kokybiškas ir dėmesio vertas serialas, kuris suteikia išties puikią pramogą bei laiką prie televizoriaus ekrano, tik turi savus minusus, kurių puikiausiu būdu išvengė „Desantininkai“ ar „Ramusis vandenynas“. Apie juos tuoj pakalbėsiu.
Visų pirma, kas man labiausiai užkliuvo šio serialo peržiūros metu, tai labai šabloniška ir tiesiog jokios dvasios neturinti istorija, kuri nepalietė manęs emocionaliai taip, kaip norėjau. Tiesiog žiūri, matai vykdomas misijas, matai veikėjus ir jų tarpusavio santykius tiek karo akivaizdoje, tiek asmeniškai ir daugiau nieko ypatingo čia nevyksta, dėl to, mano nuomone, pati serialo dramaturgija vietomis atrodo labai jau monotoniškai.
Visų antra, bene didžiausiu šio serialo minusu, mano manymu, tampa visiškai prasti veikėjai. Personažai atrodo blankiai ir be jokios charizmos, o ir susitapatinti su jais nėra taip lengva, nes daugelis iš jų atrodo labiau kaip elementarūs statistai, nei kaip gilios bei empatijos galinčios susilaukti asmenybės. Tad, jeigu kalbėti atvirai, man buvo visiškai nusispjauti ant jų likimų, nes kūrėjams tiesiog nepavyko šių personažų pristatyti taip, kad dėl jų norėtųsi sirgti bei jaudintis. Dar kartą – prisiminkime „Desantininkus“ ir ten pavaizduotus karius ir juos palyginkime su šio serialo herojais. Skirtumas akivaizdus ir jis tikrai ne į naudą „Oro valdovams“.
Tačiau atmetus siužetinius niuansus ir dramaturginius aspektus, šis projektas dovanoja įspūdingą veiksmo reginį. Aišku, jo reikės palaukti iki penktos serijos, nes būtent nuo jos prasideda tikrasis šou.
Batalijos ore atrodo taip nepriekaištingai, kad ne vieną kartą užgniaužia kvapą. Tiesa, tam reikia turėti atitinkamą techniką namie, nes, kaip bebūtų, garsas ir vaizdas šiuo atveju yra labai svarbūs norint gauti maksimalų pojūtį peržiūros metu. Tad, kaip suprantate, nuobodžiauti žiūrint serialą tikrai nereikės, o tai irgi yra pliusas, nors, aišku, siužeto tai negelbėja, nes jis vis tiek išlieka per daug šabloninis.
Techniškai serialas atrodo išties puikiai ne vien dėl gero CGI, bet ir dėl gerai rodomą laikotarpį leidusio atkurti produkcijos dizaino su meninio apipavidalinimo aspektais. Dekoracijos, kostiumai, grimas ir kitos Antrąjį pasaulinį karą vaizduojančios detalės nenuvilia savo tikrumu. Be to, dinamiškas vaizdo montažas, kruopštumu pasižymėjęs kameros darbas ir įtampos nestokojanti muzika prisidėjo prie išties efektingai atrodančios serialo audiovizualios pusės.
Apibendrinant, serialas „Oro valdovai“ – tai be galo gerai iš techninės pusės atrodantis, žiūroviškas dėl dinamiškai atrodančio veiksmo ir neprailgstantis karinio žanro projektas, kurio didžiausiais minusais tampa ne itin šviežiai atrodanti istorija ir iki galo neišnaudotas puikių aktorių potencialas.
Tačiau šiaip ar taip, tai išties dėmesio vertas reginys, kurį mums dovanoja Stevenas Spielbergas, Tomas Hanksas ir „APPLE TV+„.
„Šiugaras“ (angl. „Sugar“), „APPLE TV+„
Vienu iš, mano nuomone geriausių ir dėmesio vertų šių metų pavasario projektų be abejonės yra iš aštuonių epizodų susidedanti „APPLE TV+„ platformos detektyvinė drama „Šiugaras“ (angl. „Sugar“), kurį sukūrė „Dievų miesto“ (angl. „City of Gods“) režisierius Fernandas Meirellesas ir „Aš esu legenda“ (angl. „I Am Legend“) scenaristas Markas Protosevichius.
Iš principo tai ganėtinai standartinis savo siužetiniu pateikimu detektyvinis pasakojimas, bet tuo pačiu serialas turi vieną specifinę savybę – jis savo stiliumi labai primena tuos senus nuarinius detektyvus iš 1940–1950-ųjų, tik su šiuolaikiniam kinui būdingais bruožais. Tad toks senovinio ir naujos kartos detektyvo mišinys suveikia kuo puikiausiai, nes serialas tiesiog skaniai žiūrisi ir, kas svarbiausia, įtraukia su pakankamai gudriai perteikta intriga. O ir kai kurios socialinio pobūdžio temos taip pat leidžia pasinerti į tamsesnį žmogiškosios prigimties pasaulį.
Taip pat, asmeniškai man, šis serialas be pakankamai sklandžiai išvystytos detektyvinės istorijos sužavi dar ir kinomaniška tema, nes visas veiksmas rutuliojasi Holivude ir sukasi apie Holivudo grietinėlę, taip pat apie patį kiną, kuriuo yra susižavėjęs pagrindinis viso šio pasakojimo veikėjas. Todėl pasimėgauti tokiu reginiu, kuris sugeba paglostyti vidinį sinefilą, yra išties smagu.
Tai kartu ganėtinai lėtas ir kruopščiai pateiktas pasakojimas, kuriame nors ir netrūksta atviresnių epizodų, jis visgi nesuteiks žvalios pramogos, nes, kaip žinia, tokiais projektais reikia mėgautis iš lėto, o ne gauti iš karto jokios prasmės neturinčius susišaudymus ar gaudynes. Gi ne „Greitus ir įsiutusius“ (angl. „The Fast and the Furious“) šiuo atveju žiūrite.
Techniniai serialo niuansai puikūs, pradedant meniniu apipavidalinimu ir baigiant garso takeliu. Patiko man labai ir operatoriaus darbas, sklandus vaizdo montažas ir, žinoma, pati atmosfera, kurią leido pakurti muzikinės kompozicijos. Tad trumpai kalbant, estetiškas ir itin maloniai susižiūrintis iš audiovizualios perspektyvos darbas.
Apibendrinant, serialas „Šiugaras“ – tai klasikinio ir modernaus detektyvo miksas, kuris turi viską, dėl ko žmonės mėgsta ši žanrą. Gera istorija, charizmatiški personažai, intriga ir įdomios temos laukia visų, kas pasirinks šį serialą peržiūrai. O įtikinama vaidyba ir puiki techninė dalis sugeba dar labiau paryškinti visus šio „APPLE TV+„ platformos projekto privalumus.
„Grizelda“ (angl. „Griselda“), „NETFLIX“)
Manau, kad daugelis žmonių yra girdėję apie vieną įtakingiausių narkotikų baronų istorijoje Pablą Escobarą, net jei ir nelabai nusimano apie kriminalinio pasaulio užkulisius. Na, o toks milžiniškas šio nusikaltėlio populiarumas, aišku, neapsiėjo be jo gyvenimo perkėlimo į ekranus, ko pasėkoje mes gavome puikų „NETFLIX“ serialą „Narkotikų prekeiviai“ (angl. „Narcos“) ar visai neblogą filmą „Eskobaras: kruvinas rojus“ (angl. „Escobar: Paradise Lost“), kuriuose iš ganėtinai įdomios pozicijos buvo pristatyta jo figūra.
Tačiau be jo buvo ir kitų ne ką mažiau žiaurių, įtakingų ir pakankamai įdomių asmenybių. Ir viena iš jų – „Kokaino krikštamote“ ir „Juodąja našle“ praminta Kolumbijos narkobaronė Griselda Blanco, kurios išties stebinanti iškilimo į nusikalstamo narkotikų verslo viršūnę istorija buvo pristatyta mini seriale „Grizelda“ (angl. „Griselda“).
Kai pamačiau, kad „NETFLIX“ ruošia biografinę dramą apie šią žymią narkotikų prekeivę, buvau itin skeptiškai nusiteikęs, nes, kaip bebūtų, ši platforma ne visuomet džiugina kriminaliniais projektais taip stipriai, kaip prieš dešimt metų.
Tačiau mano didžiuliai nuostabai, nes tikrai nesitikėjau, jog gausis dramaturgiškai stiprus reginys, „Grizelda“ pavergė mane savo įdomia pasakojimo maniera ir atskleistais ponios Griseldos Blanco gyvenimo užkulisiais. Taip, kaip ir dažnai būna biografinėse dramose, yra aspektų, kurie buvo išgalvoti dėl stipresnio draminio poveikio arba nuslėpti, nes jie buvo nebūtini šiai istorija, bet bendrai Griseldos gyvenimo kelias šiame seriale pristatytas ne ką prasčiau už „Narkotikų prekeiviuose“ matyto Pablo Escobaro iškylimą bei žlugimą.
Daug dėmesio seriale skiriama ne vien Griseldos imperijos užkulisiams ir jos organizacijos svarbai narkotikų rinkoje, bet ir jos pačios šeimai bei, aišku, jos asmeniniam gyvenimui, kuris, mano nuomone, čia buvo kažkiek romantizuotas. Jeigu pasidomėsite šia persona išsamiau, manau, suprasite, kad seriale ji pateikta iš švelnesnės pozicijos nei buvo iš tikrųjų. Būtent dėl to žiūrint serialą vienais ar kitais klausimais norisi ją palaikyti ar užjausti, o tai, žinoma, nėra gerai, atsižvelgus į tai, koks gi tai buvo negailestingas žmogus.
Tiesa, dar man patiko tai, kad pati istorija buvo pristatyta žvaliai, todėl serialas susižiūri nenuobodžiai ir neužtęstai, nes visi jame pateikti faktai iš Griseldos gyvenimo buvo pateikti vietoje ir laiku.
Techninė serialo pusė taip pat nesukelia jokio nepatogumo peržiūros metu, nes tiek kameros darbas, tiek vaizdo montažas, tiek garso takelis prisidėjo prie seriale vyraujančios nejaukiai įtraukiančios atmosferos. O meninis apipavidalinimas tiesiog puikus. Kodėl? Na, nes pats laikotarpis ekrane buvo pristatytas išties kruopščiai vien dėl dekoracijų, kostiumų, grimo, šukuosenų. Vienu žodžiu – autentiškai.
Apibendrinant, serialas „Grizelda“ – tai dėmesio verta, tikrais faktais paremta ir savo pateiktu siužetu įtraukianti drama apie vieną iš žymiausių narkobaronių istorijoje, kuri beveik niekuo nesusileido pačiam Pablui Escobarui. Tad šis gerai techniškai atrodantis reginys su solidžia režisūra ir pagirtinu Sofios Vergaros pasirodymu pagrindiniame vaidmenyje turėtų patikti kriminalinių dramų bei narkotikų temą vystančių projektų gerbėjams.
„Bloga beždžionė“ (angl. „Bad Monkey“), „APPLE TV+„
„APPLE TV+„ šiemet nestabdo, tad mano sąraše atsirado dar vienas šios platformos projektas – klasikinių detektyvinių komedijų įkvėptas bei rašytojo Carlo Hiaaseno 2013 m. išleista satyra paremtas serialas „Bloga beždžionė“ (angl. „Bad Monkey“).
Paminėjau, kad šis naujas „APPLE TV+„ serialas yra giminingas tam tikriems prieš kelis dešimtmečius nemenko populiarumo sulaukusiems detektyvinio pobūdžio komediniams projektams, ir tai būtų velniškai geras „Blogos beždžionės“ apibūdinimas, nes puikiai pamenu, kaip vaikystėje laukdavau naujų „Griaustinis rojuje“ (angl. „Thunder in Paradise“), „Tropinis karštis“ (angl. „Tropical Heat“) ar „Renegatas“ (angl. „Renegate“) epizodų. Todėl šis naujas serialas man ir sukėlė panašų efektą bei kartu jo peržiūros metu patyriau netgi savotišką nostalgiją.
Kas labiausiai krenta į akis, tai lengva, komiška ir satyrinio humoro kupina atmosfera, be kurios šis serialas tikrai prarastų nemenką dalį savo žavesio, net ir nežiūrint į tai, jog su detektyviniu pagrindu čia viskas gerai. Tad pati istorija įtraukia ir tuo pačiu intriguoja, o kai kurie nenuspėjami siužetiniai sprendimai leidžia dar ir pasinerti į tam tikrus Floridos kriminalinio pasaulio užkulisius.
Daug dėmesio seriale gauna pagrindiniai veikėjai, kurių čia yra keli. Tad ne vien Endrius Jancis tampa šios istorijos varikliu, bet dar ir keli vietiniai gyventojai, kurių siužetinės arkos taip pat puikiai įsipaišė į šios detektyvinės istorijos visumą. O kas maloniausia, jog bežiūrint, kaip rutuliojasi ši istorija, ir atsižvelgus į labai jau ekscentrišką personažų pateikimą, mintyse man pradėjo suktis legendinio kompiuterinio žaidimo „GTA: Vice City“ vaizdai. Aš rimtai. Tad vien dėl to nusprendžiau dar sykį pereiti šį „Rockstar Games“ šedevrą.
Siužetas nestovi vietoje, o ir seriale yra veiksmo epizodų bei tam tikrų atvirų momentų, kurie tikriausiai gali šiek tiek sujaukti peržiūrą jautresniam žiūrovui. Tačiau bendrai viskas rutuliuojasi sklandžiai ir nenuobodžiai, o tai reiškia, kad šis projektas sugeba suteikti gerą pramogą.
Puikiai buvo sužaista ir su kameros darbu, nes jo dėka Floridos grožis ir, aišku, vasariška atmosfera tapo vienu iš vizualiai patrauklesnių serialo momentų. Vaizdo montažas sugeba išlaikyti intrigą, o garso takelis viskam suteikia žvalumo jausmą. Tiesa, dar turime ir gerą meninį apipavidalinimą su Floridai itin būdingais stereotipais persmelktais niuansais.
Apibendrinant, serialas „Bloga beždžionė“ – tai senamadiško pateikimo, bet tuo pačiu patraukliai detektyvinę istorija sugebėjęs perteikti komedinis projektas, kurio didžiausiais privalumais tampa intriga, Floridos grožis, smagus aktorių desantas ir juodas humoras.
„Aušvico tatuiruotojas“ (angl. „The Tattooist of Auschwitz“), „GO3“
Dalindamasis filmų ar serialų rekomendacijomis apie holokaustą ir nacių koncentracijos stovyklas visada pabrėžiu, kad 2020 metais man teko lankytis Aušvice ir savo akimis pamatyti tą baisią vietą, kurioje Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu buvo sunaikinta virš milijonas žmonių. Todėl šią temą gvildenančius projektus pradėjau priimti iš jautresnės ir žymiai šiurpesnės perspektyvos.
Ir to apsilankymo metu susibendravau su žydų kilmės gide, kuri įdomiai papasakojo apie Aušvicą, apie vokiečių paliestą jos giminę ir apie populiarioje kultūroje pristatytą holokausto temą. Vienu momentu vienas iš lankytojų pradėjo klausinėti apie Heather Morris parašytą Lale’o Sokolovo memuarais paremtą knygą „Aušvico tatuiruotojas“ (angl. „The Tattooist of Auschwitz“). Tada gidės veide atsirado ironiška šypsena ir ji pakomentavo, kad ši knyga yra puiki kaip grožinės literatūros medžiaga kokiam nors filmui ar serialui, bet ne kaip apie autentiškumo kupinas kūrinys.
Knygą perskaičiau vos tik grįžęs namo ir pagalvojau, jog ji išties puikiai tiktų perkėlimui į ekranus. Na, o praėjus šešeriems metams nuo šios bestseleriu tapusios knygos pasirodymo lentynose, pasirodė ir iš šešių epizodų susidedantis mini serialas.
Sprendimas pateikti serialą siužetiškai per vieno konkretaus žmogaus prisiminimų prizmę, mano nuomone, buvo visai vykęs, nors gal ir ne toks jaudinantis, kaip, pavyzdžiui, šiais metais kine pasirodžiusio identišką temą gvildenusio britų filmo „Viena gyvybė“ (angl. „One Life“) pristatymas. Viskas dėl to, jog pati istorija čia pakankamai sunkiai įsivažiuoja, o ekrane rodomos scenos atrodo kartais be ryšio, nes vis bandoma šokinėti nuo vieno laikotarpio prie kito.
Būtent tokiu būdu buvo gadinamas bendras įsijautimas į istorijos visumą, todėl asmeniškai man pasinerti į ekrane gvildenamą istoriją pavyko gal tik kokiame trečiame epizode. Na, o dar tas serialo lėtumas pirmoje pusėje irgi davė savo vaisių, nes nemaža dalis scenų, mano nuomone, buvo visiškai nereikalingos, nes jos tiesiog niekur neprivedė. Maža to, minusu tampa dar ir savotiškas autentikos praradimas dėl kalbos barjero, nes seriale visi kalba angliškai.
Tiesa, kalbant apie holokausto temą ir vokiečių nusikaltimus Antrojo pasaulinio metu, tai ši dalis seriale pristatyta išties šiurpiai – pradedant žmonių naikinimu, žalojimais, prievarta ir užbaigiant įvairiais eksperimentais. Tik ar tas nustebina? Deja, bet ne, nes jau ne vieną kartą mums teko visa tai matyti žymiai geresniuose kūriniuose. Tačiau už autentišką siaubą keliančią atmosferą ekrane tikrai verta padėkoti serialo kūrėjams.
Tačiau ne nužmogėjimas čia buvo iškeltas į pirmą planą, o jautri meilės istorija tarp Ludviko ir Gitos, kuria kaip ir tiki, nors ir supranti, kad iš dalies viskas buvo pagražinta dėl stipresnio emocinio efekto.
Techniškai viskas atrodo labai neblogai. Niūrus vaizdas dėl pilkšvos spalvų paletės, geras kameros darbas svarbiausiais draminiais momentais ir, aišku, autentika alsuojantis meninis apipavidalinimas akimirksniu perkelia į Aušvico-Birkenau kančios kupinus užkulisius, nors vaizdo montažui yra šiokie tokie priekaištai. Taip pat pagirti norėčiau ir jautrų, smuiko skambesiu papuoštą garso takelį, be kurio nebūtų sukurta tokia nejaukiai pesimistiška atmosfera.
Apibendrinant, serialas „Aušvico tatuiruotojas“ – tai nebloga ir žiūroviška žymaus Heather Morris 2018 metų literatūrinio kūrinio adaptacija, kuri jaudina personažais, įvykiais ir jausminga meilės istorija, bet taip pat turi ir savų minusų, kurie neleidžia šiam projektui prilygti geriausiems temos atstovams.
„Džentelmenai“ (angl. „The Gentlemen“), „NETFLIX“
Pastaruoju metu žymus britų režisierius Guy’us Ritchie’is pagavo kažkokį kūrybinį kablį, nes jis vis kepa ir kepa vienas po kito naujus projektus, lyg tai būtų koks nors kino konvejeris. Tiesa, yra vienas bet. Tie projektai beveik neturi nieko, dėl ko daugelis iš mūsų mėgsta šį kūrėją. O kalbu aš apie chuliganiškus ir labai „britišką“ stilių turinčius kriminalinio pobūdžio darbus, kuriais Guy’us Ritchie’is ir išpopuliarėjo praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Na, o paskutiniu jo tokiu projektu tapo 2019 metais dienos šviesą išvydęs kriminalinis trileris su juodos komedijos elementais „Džentelmenai“ (angl. „The Gentlemen“), kuris asmeniškai man tapo ne tik vienu iš geriausių šio režisieriaus karjeros filmų, bet ir vienu iš geriausių žanro atstovų per daugelį metų.
Ir štai po penkerių metų pertraukos nuo filmo pasirodymo, šiais metais „NETFLIX“ platformoje pasirodė šalutinis šio kino hito projektas, arba galima sakyti savotiškas tęsinys, tik su naujais veikėjais ir nauja istorija.
Dėl ko filmas yra toks geras? Dėl įtraukiančios istorijos, charizmatiškų personažų, puikiai parašytų dialogų ir, aišku, dėl nuostabiai suregztos intrigos. Deja, bet seriale to mes negauname. Tiksliau gauname ganėtinai paviršutiniškai pristatytą, nors ir visai patraukliai atrodantį pasakojimą, kuriam pritrūko elementaraus originalumo.
Todėl žiūrint šią naują istoriją man susidarė toks įspūdis, kad kūrėjai bandė pasisavinti idėjas iš geriausių britiškų kriminalinio žanro projektų, bet jiems galiausiai gavosi kažkokia idėjų makalynė, kurią lyg ir malonu žiūrėti, bet ji nepasotina žiūrovo niekuo. Na, čia panašiai kaip valgyti kokį nors pusfabrikatį iš greito maisto restorano, kuris užkemša skrandį tam kartui, bet po kažkurio laiko vėl esi alkanas. Ir su šiuo serialu yra panašiai. Po filmo jaučiausi pakylėtas ir dar ilgai apie jį galvojau, o pasibaigus pirmajam „Džentelmenų“ sezonui nepatyriau nieko panašaus. Na pasibaigė ir tiek.
Kaip jau minėjau, personažai irgi nesukėlė man didelio susidomėjimo, nes jie tiesiog neturėjo tiek žavesio kaip filme pateikti herojai. Taip, buvo bandoma kai kuriuos iš jų pristatyti absurdiškai ir papuošti netikėtais bruožais, kad žiūrovas liktų patenkintas, bet, mano nuomone, tai buvo toks nenatūralus pritempimas norint bent kažkiek priartinti rodomą istoriją prie originalo.
Veiksmo, brutalumo, atvirumo ir, žinoma, netikėtumo čia kaip ir yra, o tai neleidžia tiesiog nuobodžiauti peržiūros metu, kas, mano nuomone, yra didžiausias šio projekto pliusas.
Techniniai niuansai pagirtini. Serialas atrodo pakankamai gerai tiek iš kameros darbo perspektyvos, tiek iš vaizdo montažo pusės, o ir garso takelis išlaiko aukštą kartelę tokio tipo projektų rėmuose. Meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas taip pat tvarkingi. Na, o jeigu lyginčiau su filmu, tai didelių skirtumų vizualiame plane tikrai nepamačiau.
Apibendrinant, serialas „Džentelmenai“ – tai žiūroviškas, daug neblogų aktorių turintis, techniškai malonus akims ir ausims, bet visiškai jokio cinkelio bei originalumo neturintis 2019 metų juostos pratęsimas, kuris suteikia neblogą pramogą, bet tik tiek, nes iki originalaus filmo žavesio šiam iš aštuonių epizodų susidedančiam „NETFLIX“ serialui yra labai toli.
„Mes buvome sėkmingiausi“ (angl. „We Were the Lucky Ones“), „DISNEY+„
Žydų tautos genocido ir Antrojo pasaulinio karo koncentracijų stovyklų tema pastaraisiais metais išgyvena tikrą renesansą, nes tiek televizijoje, tiek ir kine reguliariai pasirodo įvairūs šią temą gvildenantys projektai, pradedant „Interesų zona“ (angl. „Zone of Interest“), „Aušvico čempionas“ (lenk. „Mistrz“) ir baigiant šiais metais pristatyta knygos „Aušvico tatuiruotojas“ (angl. „The Tattooist of Auschwitz“) ekranizacija.
Ir mano kuklia nuomone, nemenko dėmesio nusipelno dar vienas geras mini serialas „Mes buvome sėkmingiausi“ (angl. „We Were the Lucky Ones“), kurio pamatu tapo rašytojos Georgios Hunter 2017 metais išleistas ir milžinišku bestseleriu tapęs romanas.
Šis pasakojimas, kaip ir dauguma istorijų apie holokaustą, sugeba gerokai patampyti nervus, nes kaip ne kaip, ekrane yra rodoma tikra pasaulinio masto tragedija, kurioje visų pirma kenčia paprasti žmonės ir iš jų perspektyvos yra vystomas siužetas. Ir tai yra stipru, nes kariniai veiksmai ne visuomet priverčia pasibaisėti karu, nors ir kaip autentiškai ar atvirai jie mums yra pateikiami. O tą būtent sugeba padaryti paprastos, žmogiškos ir jautrios istorijos apie sunaikintus gyvenimus, išbarstytas po pasaulį šeimas ir elementarų nužmogėjimą karo fone.
Kai buvau ekskursijoje po Aušvico koncentracijos stovyklą, perskaičiau nemažai istorijų apie išgyvenusius šį pragarą žmones, kurie ilgus metus ieškojo savo giminių, kurie patys sukūrė milžiniškas šeimas, ir man visa tai skaitant akys pradėjo ašaroti, nes tai buvo tiesiog pernelyg jautru ir tikra. Ir šio serialo peržiūros metu jaučiausi panašiai, nes pati istorija leido pasinerti į panašų atvejį, kai laiminga šeima buvo sunaikinta, o jos likučiai po karo bandė atrasti vienas kitą.
Personažai seriale pagirtini vien dėl to, jog su jais buvo lengva susitapatinti ir kiekvienam iš pagrindinių veikėjų nuoširdžiai prijausti. O jų veiksmai, užsivedimas ir nenoras palūžti, tapo man netgi savotiška motyvacija gyvenimui. Paprastai kalbant, žiūrėdamas šį serialą dar sykį supratau, jog didžiausia vertybė gyvenime yra šeima ir artimi žmonės. Tad taip, veikėjai iš dramaturginės perspektyvos čia buvo pristatyti išties solidžiai.
Pats veiksmas sudėliotas ne itin žvaliai, bet su intriga ir įtampos kupinais epizodais, dėl ko vargu, ar teks kam nors nuobodžiauti šio serialo peržiūros metu. Aišku, labai daug žiaurių ir akims nemalonių momentų čia ne tiek ir daug, palyginus su kitais genocido temą pateikusiais projektais, bet pats karo siaubas jaučiamas per pokalbius ir kitus puikiai į siužetą įterptus meninius sprendimus.
Techniškai serialas atrodo steriliai ir labai gražiai. Vien ko vertas puikiai rodomą laikotarpį ekrane atkūręs produkcijos dizainas ir ne ką mažiau svarbus detalėms meninis apipavidalinimas su kostiumais ir dekoracijomis priešaky. Garso takelis geras ir sukuriantis reikiamą atmosferą ekrane, o vaizdo montažas dėl šokinėjimų į kelias laiko juostas visiškai nenervina. Taip pat išskirti norėčiau ir kameros darbą, kuris labai natūraliu būdu priartino žiūrovus prie rodomos istorijos.
Apibendrinant, serialas „Mes buvome sėkmingiausi“ – tai gerai papasakota, gyvenimiška ir nemažai gerų pamokslų turinti istorija, kurią ne tik įdomu žiūrėti, bet ir iš kurios galima pasisemti daug svarbių minčių apie šeimos svarbą ir karo beprasmybę.
Štai tokie buvo mano šių metų serialų pasirinkimai, todėl tikiuosi, kad šis sąrašas padės Jums su serialo pasirinkimu atslinkus šaltiems ir tamsiems žiemos vakarams.
Tai tiek šiemet iš manęs ir linkiu visiems gerų, pozityvių ir smagiai nuteikiančių Naujųjų metų!