2002 m. paralelinėje Kanų festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ buvo parodytas Cristiano Mungiu debiutinis filmas „Occident“. Po penkerių metų režisieriaus juosta „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ („4 months, 3 weeks and 2 days“) laimėjo „Auksinę palmės šakelę“, geriausią Europos filmo bei daugybę kitų apdovanojimų, netgi nominuota „Auksiniam gaubliui“. Realistiškas pasakojimas apie nelegalius abortus sovietmečio Rumunijoje tuomet dar tik pradedančiam režisieriui pelnė arthausinio kino bendruomenės simpatijas ne tik Europoje, bet ir už Atlanto. Tai buvo pirmoji Kanų šakelė, įteikta rumunų Naujajai bangai priskiriamam kūrėjui. 2012 m. Cristianas Mungiu Kanuose pristatė filmą „Už kalvų“ („Beyond The Hills“), kuris buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Tąkart režisierius nepaprastai kinematografiškai, originaliai ir filosofiškai pažvelgė į religinio fanatizmo žalą visuomenei.
Šiemet Cristianas Mungiu iš Kanų išsivežė geriausio režisieriaus apdovanojimą. „Baigiamieji egzaminai“ – tai pasakojimas apie šalyje klestinčią korupciją, kurios fone rumunų kūrėjas atskleidžia išsilavinimo svarbą. Nepateikdamas atsakymo intelektualusis režisierius klausia – skatinti vaikus ieškoti geresnio gyvenimo Vakaruose ar likti gimtojoje šalyje ir kovoti už jos gražesnį rytojų.
Gydytojas Romeo Aldea (vaid. Adrian Titieni), grįžęs į Rumuniją praėjusius keleriems metams po Komunizmo žlugimo, teisinasi, kad gyvenimą paaukojo bandydamas pakeisti šalį, tačiau tampa aplinkybių marionete. Jo didžiausias troškimas, kad dukra (vaid. Maria Dragus) realizuotų tai, ko nepavyko jam – išvyktų studijuoti į Londoną ir negyventų moraliai pūvančioje šalyje. Tačiau likus dienai iki baigiamųjų egzaminų, merginą užpuola. Sukrėtimas jai trukdo susikaupti ir tinkamai pasiruošti rytojui, tad tėvas imasi iniciatyvos, ieškodamas, kam sumokėti, kad dukra gautų reikiamą stojimams Anglijoje pažymį. Itin realistiškas režisieriaus pasakojimas apeliuoja į žmogaus sąžinę, moralines vertybes, užduoda labai daug klausimų. Ar pažintys ir pinigai tikrai gali išspręsti visas problemas? „Nors veiksmas vyksta Rumunijoje, tai labai universali tema, svarbi ir suprantama ne tik Komunizmo rėžimą patyrusioms šalims“, – sako režisierius.
Pokalbis su režisieriumi apie korupciją, išsilavinimą, tėvišką ir pilietiškąją pareigas bei kino įtaką visuomenei.
- Naujausio filmo „Baigiamieji egzaminai“ veiksmas vyksta Rumunijoje, kuri gali būti suvokiama ir kaip pasaulio, kuriame nyksta moralė, metafora. Ar yra vilties, kad ateinančios kartos sustabdys tą destrukciją?
- Vilties visuomet yra. Tačiau, jei atvirai, žmonės įprato gyventi tokioje visuomenėje. Pagrindinė problema, kurią aš įžvelgiu, kolektyvinės sąmonės nebuvimas. Kiekvienas kovoja už save. O toks požiūris labai palankus viešėti korupcijai. Žinoma, kad įsivyrautų vieningi sprendimai, žmonėms reikia padrąsinimo iš valdančiojo sluoksnio. Abi pusės skundžiasi, tačiau nė viena nieko nedaro. Tad išsilavinimas šioje vietoje atlieka labai svarbų vaidmenį.
Gyvenant komunistinėje santvarkoje, negerbti įstatymų tampa įprasta: nepasitiki žmonėmis, kurie tuos įstatymus priima. Užaugi su nuostata, kad norint kažką gauti, nusižengti nėra blogai. Taigi, jei įstatymus priimtų tinkamą išsilavinimą turintys žmonės, būtų lengviau keisti įsišaknijusius visuomenės įsitikinimus, augtų pasitikėjimas valdančiuoju sluoksniu, o tuo pačiu mažėtų korupcija. Apskritai, jei imtume globaliai galvoti apie savo ar savo vaikų ateitį, pradėtų formuotis ir kolektyvinė sąmonė. Tai lengviau suvokti Rytų Europai, tačiau tuo pačiu, problema yra visuotinė.
- Ką turite omenyje, kalbėdamas apie kolektyvinę sąmonę?
Kai buvau 21-erių, subyrėjo komunistinė sistema, ir atsidūriau pasaulyje, kokio net neįsivaizdavau. Tapome laisvi ir nežinantys, ką su ta laisve daryti. Atsirado galimybė gyventi taip, kaip nori. Daugelis liko šalyje ir stengėsi ją pakeisti. Dirbau žurnalistu, kad galėčiau tai daryti. Kūrėsi naujos institucijos, žmonės darėsi vieningesni. Tačiau po 26 metų matau, kad mano karta nusivylusi rezultatais. Žiūrint istoriškai, progresas akivaizdus.
Tačiau žiūrint iš asmeninės perspektyvos, daugelis dalykų vis dar labai liūdina. Galiu savo kartą vadinti pasiaukojusiųjų karta. Tad kai esi tėvas, nenori, kad tavo vaikai tai tęstų. Šiandien daugelis tėvų siekia, kad jų vaikai išvažiuotų mokytis į užsienį. Jie tiki, kad ten galima gauti geresnį išsilavinimą, kad ten tave, kaip specialistą, labiau gerbs ir vertins. Tačiau genami praeities traumų pamirštame vaikams įskiepyti meilę savosioms šaknims. Nieko blogo mokytis užsienyje, tačiau tai gali daryti su mintimi, kad žinias, kurias ten įgysi, panaudosi gimtojoje šalyje, jos labui. Tai būtų vienas iš kolektyvinės sąmonės formavimosi pavyzdžių.
- Filme matome korupciją švietimo, teisėtvarkos, sveikatos apsaugos sistemose. Tačiau tai galima traktuoti ir kaip visuomenės, kurioje žmonės vieni kitiems padeda, modelį. Galbūt tai nėra taip jau ir amoralu?
- Taip, korupcija dangstoma humaniškumu, pagalba kitam ir pan. priežastimis. Konformizmas balansuoja ant lyno – tarp pagarbos įstatymams ir moralinio nuosmukio. Daugelis nemato nieko blogo, padėti kitam ir gauti už tai atlygį. Ypač šalyse, patyrusiose komunizmą. Savo filme bandžiau išsilavinimą iškelti prieš korupciją. Išsilavinimas akivaizdžiai parodo, kad neužtenka tik kalbėti, reikia veikti. Vaikams vėlgi paveikesni ne žodžiai, o veiksmai. Visuomenė nesikeis vien tik kalbant ir nieko nedarant. Jei vaikai matys, kad žodžius seka veiksmai, jie elgsis taip pat.
- Kodėl pagrindinio personažo profesija – gydytojas?
- Kalbant socialinėmis temomis, gydytojo vaidmuo visuomenėje yra labai svarbus. Jo rankose atsiduria žmogaus gyvybė, tad gydytojas tampa lyg pavyzdžiu, herojumi. Tačiau, kaip žinia, medikai dažnai savo kasdienybėje dalyvauja korupciniuose sandėriuose, taip pažeisdami moralinius principus ir įstatymus. Gydytojas tarsi tampa gendančios visuomenės simboliu.
- Ar jūs smerkiate pagrindinį filmo veikėją, kuris, rodosi, geras žmogus, tačiau amoraliomis priemonėmis kovoja dėl dukters ateities – nori ryšių ir pinigų pagalba gauti jai reikiamą mokyklos baigiamųjų egzaminų pažymį?
- Ar įmanoma savo vaiką auginti greta sistemos iki kol jis tampa pilnametis? Galima sakyti, tai vienas svarbiausių filmo klausimų. „Baigiamieji egzaminai“ pasakoja apie tėvą, kuris nori savo vaiką išsiųsti kuo toliau nuo blogio, kol jis netapo jo dalimi. Tačiau, kokiomis priemonėmis jis tai daro? Norėdamas, kad dukra išliktų tyra, jis nusižengia moralinėms normoms ir netgi įstatymams. Tačiau, aš nieko nesmerkiu. Palieku tai žiūrovui. Filmus kuriu, kad juos žiūrintieji imtų mąstyti.
- Tai ar įmanoma savo vaiką apsaugoti nuo dalyvavimo toje sistemoje?
- Tai vėlgi – klausimas žiūrovui. Mano nuomone, neįmanoma. Žmogus auga tai matydamas ir nors ne viską iki galo supranta, vis vien formuojasi jo įpročiai, problemų sprendimo būdai. Tačiau gal ir pasikartosiu, tačiau įtakingiausias šioje vietoje yra išsilavinimas. Įgyjamas Rumunijoje, Vakarų Europoje ar Amerikoje? Tai vėlgi individualaus atsakymo paieškų reikalaujantis klausimas.
- O kokio išsilavinimo savo vaikams norėtumėte jūs?
Sunku pasakyti. Todėl ir sukūriau šį filmą. Tik vienas dalykas yra aiškus – vaikai auginami skirtingai, kai ruošiamasi jo studijoms užsienyje ir kai planuojama, kad studijuoti jis liks šalies universitetuose. Tačiau, mano nuostata tokia, kad bet kuriuo atveju, vaiką reikia auklėti kaip šios visuomenės, kurioje gyveni, dalį, įskiepyti jam, jog jis privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tai nėra lengva. Tačiau gyvenime vienas svarbesnių dalykų yra kompromisai. Šiuo atveju – ypatingai.
Savo vaikams mes turime įdiegti norą ieškoti kompromisų ir nebūti kategoriškais, kritiškai mąstyti ir taip pamažu pažinti įstatymus ir moralės normas. Primygtinai tai kišdami, kai aplinkinis pasaulis elgiasi priešingai, taip pat sulauksime atvirkštinio rezultato.
- Ar kinas gali pakeisti visuomenę?
Aš labai norėčiau, kad taip būtų, tačiau nemanau, kad kinas ar literatūra yra tokie galingi, kad tai galėtų padaryti. Žinoma, kinas gali nežymiai nukreipti individą norima linkme. Bet, kad kinas turėtų didžiulės įtakos visuomenės moralinei atmosferai, labai tuo abejoju. Savo filmuose aš nepateikiu sprendimų, tačiau režisuoju su tikslu, kad žiūrovas imtų mąstyti savo galva, pats, pagal savo individualią moralę, priimtų sprendimus, suprastų, ką aš norėjau pasakyti. Tačiau, ar tai globaliai pakeis visuomenę – tikrai nemanau.
Man geras kinas yra tas, kuris neša svarbią žinią, o ne tik atlieka pramogos funkciją. Kinas apskritai nėra pramoga. Tačiau šioje vietoje patenkama į užburtą ratą. Kuriant sudėtingą kiną, jis nepasiekia tos auditorijos, apie kurią ir kuriai jis kalba. Tai masei, į kurios galimus sprendimus apeliuojama, reikia pramogos.
- Nelegalūs abortai, nedarbas, religijos įtaka, išsilavinimas – jūsų filmuose ryškios temos. Ar kokiomis nors išskirtinėmis priemonėmis stengiatės, kad šie filmai pasiektų reikiamą auditoriją?
- Kuomet sukūriau filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, pasakojantį apie kraupiomis sąlygomis studentei daromą nelegalų abortą, panorau jį parodyti kuo platesnei auditorijai. Taigi su filmu keliavau po visą šalį, po miestelius, kuriuose nėra kino teatrų. Darėme nemažai ir nemokamų seansų. Po vienos tokių peržiūrų prie manęs priėjo moteris ir pasipasakojo, kad ji visą gyvenimą gailėjosi to, ką padarė jaunystėje, tačiau po šio filmo ji suprato, kad tąkart ji pasielgti kitaip tiesiog negalėjo. Ne populiarumas, pagarba, o ryšis su žiūrovu, kuomet jam palengvinamas skausmas, atveriamos akys – tai man, kaip režisieriui, yra svarbiausia. Po Kanų festivalio planuoju keliauti po šalį ir su „Baigiamaisiais egzaminais“.
- Ar galima teigti, kad jūsų kinas skirtas vargstantiems žmonėms?
- Vargšams kinas apskritai neegzistuoja. Tačiau kuriu kiną, kad bet kokiam žmogui būtų kuo lengviau susitapatinti. Stengiuosi, kad mano filmai būtų rodomi ir per televiziją. Tačiau yra vienas labai svarbus dalykas – žmonėms kinas, yra fikcija, tad dažnas neperskaito jame slypinčios žinutės, kurią galėtų pritaikyti savo kasdienybėje.
- Prieš keletą metų sakėte, kad nenorėtumėte kurti filmo Amerikoje, nors tai ne kartą jums yra siūlyta. Galbūt, kai tokia sudėtinga šalies kino industrijos finansinė situacija, vieną iš pasiūlymų vis dėl to planuojate priimti?
Tikrai neplanuoju statyti filmo kurioje nors iš Amerikos studijų, tačiau neatsisakau minties kažką sukurti angliakalbėje aplinkoje. Kodėl gi ne, jei tai man padėtų perteikti, ką noriu pasakyti. Pavyzdžiui, kalbėti apie emigraciją. Man labai keista, kodėl amerikiečiai man siūlo kurti filmus, kam jiems manęs reikia. Jie atsiunčia griežtus scenarijus apie dalykus, kurių aš neišmanau ir negaliu išmanyti, nes paprasčiausiai negyvenu jų aplinkoje.