Nemačiusiems serialo – „Baltasis lotosas“ – tai juodojo humoro komedija, kurioje netrūksta ir veiksmo, ir pikantiškų, ir net labai intymių scenų. Iššūkių filmavimo aikštelėje netrūko ir Arnui. Vis tik lietuvis nėra naujokas prieš kino kameras, dar 2013-aisiais jis filmavosi Gabriele Salvatores filme „Sibirietiškas auklėjimas“, po poros metų garsiame „Netflix“ seriale „The Last Kingdom“ ir kituose užsienio projektuose.
Interviu specialiai „Radiocentro“ klausytojams apie savo patirtį populiaraus pasaulyje serialo filmavime papasakojo pats aktorius A. Fedaravičius.
Arnai, papasakok, kaip atsidūrei „Baltojo lotoso“ aktorių gretose?
Nufilmavau taip vadinamą „self-tape’ą“ atrankai. Viešbutyje buvau – Paryžiuj su draugais. Išsiunčiau ir pamiršau visai. Galvojau, kad vaidmens tikrai negavau, nes mėnesis praėjo. Ir tada vieną dieną gavau skambutį iš agentės. Sako: „Atsimeni White Lotus? Tai važiuoji į Tailandą pusei metų“. Labai netikėta buvo.
Šiame seriale netrūksta ir pikantiškų, ir smurtinių scenų. Kas tau pačiam tapo didžiausiu iššūkiu filmuojantis? Ar buvo kažkas naujo, ką reikėjo išmokti?
Aš negaliu per daug atskleisti, kol dar visos serijos nepasirodė. Bet buvo daug fizinių išbandymų. Pati ta pirma scena, kurią jau tikriausiai matėt – kai atvažiuoja visi į viešbutį ir aš vienintelis apsirengęs Tailando nacionaliniais rūbais... Aš galvojau, kad būsiu kaip ir visi – apsirengęs su viešbučio apranga, bet vienąkart su režisieriumi sporto salėj buvau. Jis pamatė mane, sako: „A...“. Ir tada perrengė mane savaitę prieš. Tas ir dar bus sezone momentų, kurie buvo sudėtingesni, bet labai gera komanda ir aktoriai, kurie visa tai labai palengvino.
Gal gali papasakoti išsamiau, kaip atrodydavo filmavimo diena? Nuo ko prasidėdavo viskas, kiek laiko trukdavo?
Mes turėjom labai fantastišką prabangą – gyvenom viešbutyje „Four Seasons“. Pirmus du mėnesius visas viešbutis buvo išpirktas mums – visa filmavimo aikštelė, visi gyveno tame pačiame viešbutyje. Darbo diena prasidėdavo nuo to, kad atvažiuoja mažas bagis į tavo vilą ir tave veža mažiukais keliukais džiunglėse tarp gyvačių karts nuo karto pasirodančių. Arba driežų belakstančių ir nuostabių paukščių bečiulbančių. Nuveža tave į kitą vilą, kurioje laukia grimas, ten apsirengi ir, kas labai nustebino šitame projekte, kadangi tai HBO ir tai didelė mašina – tai tempas. Viskas, ką režisierius sako, o jis puikiai pasiruošęs, žino ko tiksliai nori. Tu turi savo kažkokią tai atkarpą, kur turi laisvę vaidybai, bet turi tilpti į būtent tą atkarpą. Ir, kai tik nufilmuoja vieną kadrą, toks spragtelėjimas pirštu ir 30 žmonių neįtikėtinu greičiu viską pakeičia. Greitis viso to buvo... Bet ne toks greitis, kad tave skubina, o jie dirba taip greitai, kad tu turėtum laisvę atlikti savo darbą visiškoj ramybėj. Ir dienai pasibaigus, saulė nusileidžia, mes žiūrim į nuostabų Ko Samui arba Puketo salas. Tada pasikeičia paukščiai ir tu sėdi vėl į mažą bagį ir tave nuveža atgal į vilą, kur tu įšoki į savo baseiną ir juokiesi negalėdamas patikėt, kad esi Tailande ir filmuoji vieną geriausių serialų šiuo metu pasaulyje.
Skamba kaip ir darbas, ir atostogos viename.
Taip, tikrai. Man atrodo, tai buvo daugiausia atostogos.
Ar buvo kažkokių didelių iššūkių visai komandai?
Kiek pamenu, tai turėjom kelis... Vėl gi, su ta pačia atvykimo scena. Tiesiog ji yra vienintelė kur buvo visi aktoriai beveik aikštelėj ir tai gana sunku susinchronizuoti. Atsimenu, mes buvom paplūdimy ir turėjom pradėt filmuot su 16 ar ten 20 aktorių ir prasidėjo audra, tai turėjom atidėt, kas aš įsitikinęs kainavo labai daug pinigų. Ir dar bus toliau scenų su laivais, kur tiesiog vėjas nepalankus ir reikėjo viską perfilmuoti. Bet aš asmeniškai turėjau tokį mikronusivylimą. Ruošiausi vienai scenai, tokį naują įgūdį mokiausi. Negaliu dabar atskleist, nes jis tik vėliau bus parodytas seriale, bet turėjau mokytis ir tada tris dienas prieš filmavimą sako: „Neturim laiko tam“.
Ką tau pačiam atnešė šitas vaidmuo? Kokį pokytį viduje ar net karjeroje?
Man toks gal šiek tiek tokios ramybės jausmas atsirado, nes visą laiką yra daug baimės šitame darbe, kad ar aš čia teisingai darau, ar aš teisinga kryptimi einu, ar teisingus sprendimus priimu. Tai ši patirtis nėra kažkoks galutinis taškas, bet kai kurios patirtys labiau negu kitos pakelia tokį jausmą vidinį, kad, o gal aš ir tikrai ta kryptim einu. Aš visą laiką svajojau, visą laiką svajojau Los Andžele turėt premjerą, eiti į premjerą, atsisėsti kino salėj ir pamatyti tą HBO pradžią ant didelio ekrano. Tikrai buvo labai daug emocijų ir gera širdy. Tiesiog, man jausmas, kad einu ta kryptimi. O kas toliau, kas keisis, dar sunku pasakyt.
Ar sulauki daugiau dėmesio po serialo pasirodymo ir ar tas dėmesys yra normalus, malonus? Tiksliau, ar atsiranda ir negatyvių komentarų kartu su padidėjusiu dėmesiu?
Aš maniau, kad atsiras kažkokių tų komentarų negatyvių, bet kol kas jų dar nepastebėjau ir stengiuosi jų neieškot. Man atrodo – kitų nuomonės nelabai yra tiesa apie tai kas mes esam. Mes save apibūdinam gyvenimo būdu ir savo darbais, o ne kitų nuomonėmis apie mus. O tas papildomas dėmesys... Aš į jį žiūriu kaip į šalutinį poveikį šito darbo. Ne tai, kad šalutinį, o papildomą. Tai tiesiog to darbo dalis. Ir aš neturiu tam didelių jausmų – ar negatyvių, ar pozityvių.
Kas toliau? Gal jau atsirado naujų pasiūlymų?
Šiuo metu filmuojuosi Škotijoje seriale. Neseniai turėjau garbės filmuotis filme su Jasonu Stathamu. Tai irgi buvo svajonė nuo paauglystės. Irgi šiek tiek drebėjo kojos kai susipažinau su juo. Toliau atlieku (vaidmenų – aut. pastaba) bandymus ir keliauju po pasaulį. Stengiuosi tobulėti ir žiūrėti, kas atsitiks toliau.