Visgi, šlovė kino kūrėjo neaptemdė ir jis, nepraėjus net dvylikai mėnesių po savo triumfo, pristato mums dar vieną kvapą gniaužantį nuotykį, amžiams pakeisiantį požiūrį į išgyvenimo dramas ir vesterno žanrą. Tai filmas, kuris be jokių abejonių gali tapti tikrąją žanro klasika ir ilgai atmintyje išliekančiu reiškiniu.
Apie ką mes čia…
Išduotas savo bendražygio Džono Fidžeraldo ir paliktas mirčiai, Hju Glasas išgyvena, o jo protas apimtas vienos minties – žiauraus keršto. Tačiau, kad nusigautų iki artimiausio forto ir išsigydytų žaizdas, jis dar turi stoti į kovą su negailestinga gamta, jos gyventojais ir daugybe pavojų, tykojančių beribėse, sniego užneštose laukinių vakarų prerijose.
Kūrinio vidus
Alejandro Gonzaleso Inarritu kūryba išties stulbinanti – prieš metus pademonstruota nepriekaištingai sukurta juosta „Žmogus-paukštis“ privertė jį pamilti dar labiau. Kartu džiugu, kad režisierius neužmigo ant laurų ir iš karto ėmėsi kito filmo kūrimo.
Dėl "Oskarą" pelniusio projekto jis iš studijos „20th Century Fox“ gavo palaiminimą savo svajonių filmui – biografinei dramai apie legendinį keliautoją ir geriausią savo laikų medžiotoją Hju Glasą.
Kino kūrėjo vizija šiai istorijai kainavo visus 135 milijonus dolerių, o tai prabangaus vasarinio blokbasterio biudžetas. Tai kartu ir pats didžiausias biudžetas, kurį buvo gavęs režisierius per visą savo karjerą, todėl galima sakyti, jis iš nepriklausomo kino žengė tiesiai į plačiuosius komercinio kino vandenis.
Žinoma, tokie atvejai Holivude gana dažni. Prisiminkime visai neseniai tokį šuolį padariusį po kelis milijonus dolerių kainavusių filmų kūrėją Darreną Aronosfky. Tačiau yra ir vienas bet. Nei Darrenas Aronofsky, nei pats Alejandro Gonzalesas Inarritu, nors ir gavo tokius pinigus, nenusigręžė nuo savo stiliaus ir nepardavė sielų Holivudo velniams. Jie lygiai taip pat, kaip ir kurdami savo mažo biudžeto filmus, gavo laisvę kūrybai ir nepatyrė prodiuserių, kuriems galvoje vien doleriai, o ne filmų kokybė, spaudimo. Taigi, galiausiai mes gavome produktus, kuriuose menas trykšta pro visus galus, bet kartu tai ir filmai, kurie bus patrauklūs ir masiniam žiūrovui.
„Hju Glaso legenda“ pasakoja apie sunkias devynioliktojo amžiaus pirmosios pusės gyvenimo snieguotose prerijose, kuriose žmonės pavojingesni už pačius baisiausius gyvūnus, sąlygas. Juosta prasideda labai žvaliai, parodomi anų laikų žmonių papročiai, jų gyvenimo būdas ir amatų subtilybės.
Taip mes susipažįstame su pagrindiniais herojais – kailius pardavinėjančiais medžiotojais, keliautojais, kareiviais, vedliais ir pėdsekiais. Ši pažintis trunka gana trumpai, nes pagrindinis herojus netikėtai susiduria su lokiu. Vien už šią nepriekaištingą, įtemptą, intriguojančią ir kraują stingdančią sceną galima skirti "Oskaro" apdovanojimą.
Tai unikali kova tarp gamtos ir žmogaus. Spėkite, kas laimi? Po šio incidento filmas įgauna pagreitį. Ir ne, tai nėra vienintelė stipri filmo scena. Tai viena iš daugelio puikiai sukaltų scenų, kuriose vaizduojamas žmogaus bejėgiškumas susidūrus su gamtos jėgomis.
Praėjus maždaug keturiasdešimčiai minučių, po ganėtinai ilgo, bet stipraus įvado, prasideda visas šios juostos smagumas. Paliktas mirčiai, pagrindinis herojus atranda jėgų priešintis gamtai bei mirčiai ir sugeba atsistoti ant kojų. Stiprybės jam suteikia noras išgyventi ir atkeršyti tam, kuris jį paliko ir atėmė tai, kas jam buvo brangiausia gyvenime. Filmo schema dabar atrodo paprasta – kerštas ir norimo tikslo siekimas, o po to jau ir galima ramia sąžine numirti (kaip kokiame „Gladiatoriuje“). Deja, spėjimas neteisingas.
Čia vaizduojama rūsti realybė ir laikotarpis, kai žmogaus gyvybė verta mažiau už sumedžioto gyvūno kailį. Ir kerštas, kuris pateiktas itin prasmingai ir tampa šios juostos vinimi. Subtilus noras padėti tašką žmogaus gyvenime, kurio jis nenusipelnė. Beveik dvi valandas mes stebime, kaip siekiama šio tikslo. Manau, kad kiekvienas žmogus, net ir laikantis save humanišku, tokioje situacijose, kurioje atsidūrė Hju, pavirstų pabaisa. Mes turime dešimtis kaukių, kurias naudojame kiekvieną dieną, tačiau atėjus reikalui, mes visas jas galime akimirksniu sudeginti ir parodyti tikrąjį savo veidą – tokia mintis perteikiama viso filmo metu. Kol galiausiai juosta staiga pasibaigia ir net sunku suvokti, kad visa tai truko net pustrečios valandos.
Žvelgiant iš biografinės pusės tam tikri momentai gali pasirodyti pernelyg pagražinti, o įvykiai pateikti taip, kad žiūrėdami šį filmą jaustume pagarbą ir užuojautą Hju Glasui. Tačiau atidžiau pasidomėjus šio žmogaus gyvenimo istorija, visa tai jau neatrodo taip netikroviškai. Visos filme parodytos scenos, jo keršto troškimas, išgyvenimai ir potyriai buvo aprašyti biografijoje. Hju Glasas tapo tikra devynioliktojo amžiaus pradžios legenda.
Be jokių abejonių, tai vienas iš stipriausių ir prasmingiausių metų filmų. Taip pat, tai dar vienas stiprus ir unikaliai sukurtas režisieriaus Alejandro Gonzaleso Inarritu filmas, kuris šiais metais ir vėl šturmuos JAV meno ir kino akademiją. Asmeniškai man, filmas užima garbingą antrą vietą geriausių 2015 metų filmų sąraše, jį aplenkia tik tobuliausias ir didingiausias metų reiškinys – „Pašėlęs Maksas“. Jei ne George‘o Millerio juosta, „Hju Glaso legenda“ užimtų pirmą vietą.
Techninė juostos pusė
Jeigu žmonės, pamatę, kad filme vaidina vienas iš iškiliausių mūsų dienų aktorių Leonardo DiCaprio, pradeda klykauti dėl jo "Oskaro", tai aš, pamatęs vieną iškiliausių mūsų dienų operatorių Emmanuelį Lubezkį, darau lygiai tą patį. Šis kino kameros virtuozas ir vėl suteikia mums unikalią galimybę patirti tikrą akių orgazmą. Du metus iš eilės jis gavo "Oskarą" už savo iškilius darbus filmuose „Gravitacija“ ir „Žmogus-paukštis“, todėl didžiausia intriga šiais metais – ar jis sugebės pelnyti dar vieną statulėlę su „Hju Glaso legenda“?
E. Lubezkis su šiuo darbu dar kartą įrodo, kad šiuo metu kino operatorių pasaulyje už jį nėra geresnių. Jis kruopščiai pateikia kvapą gniaužiančius ir neįtikėtinai realistiškus gamtos vaizdus, net atrodo, kad tuoj iš ekrano ant kino salėje sėdinčių žiūrovų pradės kristi pats tikriausiais sniegas. O ką jau kalbėti apie susišaudymų scenas, herojų perteikimą, veiksmą ir, žinoma, sceną su lokiu. Tai menas, už kurį reikia ploti, ką ir darėme peržiūros metu kartu su keliais šimtais žiūrovų.
Garso takelis nuteikia gerai pramogai kine, tačiau nėra toks įsimintinas, kaip norėtųsi. Filmo metu skamba vesterno motyvas, jaučiasi vesterno atmosfera. Deja, Ryuichi Sakamoto, Bryce Dessner, Carsten Nicolai sukurta muzika tikrai neperteikia juostai būdingo epiškumo.
Filmo dekoracijos atrodo autentiškai ir nukelia mus į žiaurius laikus, kai prerijose vis dar ganėsi bizonai. Veikėjų apranga ir grimas taip pat puikiai dera prie vaizdo ir nuostabiai atspindi vaizduojamą laikotarpį. Išties puikus ir kruopščiai atliktas darbas pagerina vizualinę filmo pusę.
Specialiųjų efektų kaip ir nėra, išskyrus kelias scenas, kuriose mums teko pamatyti nepatenkintą lokį ir jo pasismaginimą su Hju Glasu. Be šios scenos, specialieji efektai dar panaudoti norint perteikti kelias gamtos scenas.
Garso montažas vertas Oskaro apdovanojimo. Stiprus ir itin išraiškingas. Vaizdo montažas be priekaištų.
Aktorių kolektyvas
Alejandro Gonzalesas Inarritu Holivude žinomas ne vien dėl savo kruopščiai atliktų scenarijaus ir režisūros darbų, bet ir dėl puikios aktorių atrankos – iš jų išspaudžia tiek prakaito, kad užtektų užtvindyti Platelių ežerą. Ir čia visiška tiesa, todėl žiūrint šį filmą matome aukščiausio lygio pasirodymus.
Vienas iš tokių pasirodymų priklauso Leonardui „NoOscaro“ DiCaprio, kuris, mano manymu, atliko antrą savo karjeroje stipriausią vaidmenį. Visgi nenuginčijamu jo pasirodymu laikau H. Hugheso įkūnijimą filme „Aviatorius“. Hju Glaso vaidmuo – atviras pareiškimas išsvajotajam Oskarui, kuris galbūt jau šiais metais atsidurs Leonardo rankose. Tiesiog kvapą gniaužanti vaidyba. Tiek daug kančios, atsidavimo ir tikėjimo jo akyse aš seniai nesu matęs, todėl tie, kurie dar dvejoja, ar žiūrėti filmą, žiūrėkite filmą vien dėl nepriekaištingos vaidybos.
Antru, ir labai sunkiai atpažįstamu, aktoriumi filme tampa Džono Fidžeraldo atlikėjas Tomas Hardy, kuris 2015 metais pasirodė net keturiuose filmuose (ir kiekviename pademonstravo savo puikius aktorinius sugebėjimus). Ši juosta ne išimtis. Stiprus nenuginčijamo monstro ir nužmogėjusios personos pasirodymas.
Antrame plane atsiduria didelis puikių aktorių būrys, kurie mus taip pat džiugina savo pasirodymais. Tai ir Domhnalas Gleesonas, Willas Poulteras, Lukas Haasas, Bradas Carteris bei Kristofferis Jonenas.
Verdiktas
„Hju Glaso legenda“ – be jokių abejonių vienas iškiliausių 2015 metų kino filmų, kuriame susidūria nepriekaištinga režisūra, stulbinanti pagrindinių aktorių vaidyba ir tobulas kameros darbas, apčiuopiantis kvapą gniaužiantį veiksmą žiaurios gamtos akivaizdoje. Filmas taip pat džiugina ir įdomia pažintimi su legendiniu keliautoju ir vedliu Hju Glasu, kurio gyvenimo tragedijai puikiai diriguoja Alejandro Gonzalesas Inarritu, pristatydamas vieną geriausių kino istorijoje vesterno žanro atstovų.
Filmo anonsas: