Istoriniame epe „Leitis“ laumių šokio choreografiją kūrė humanitarinių mokslų daktarė: į ją sudėjau daugybę prasmių

XIII amžius. Metas, kai mūsų protėviai garbino daugybę dievų, dievybių ir šventai tikėjo: nešti turtus padeda aitvarai, fizinę negalią turintis ar kurčnebylys – laumės vaikas, o kaukai, raistiniai, žaltvykslės ir laumės tikrai sutinkamos gūdžiose giriose. Tai, kas šiandieną mums – mitinės būtybės ir legendomis apipinta praeitis, buvo mūsų protėvių kasdienybė. Todėl natūralu, kad istorinio epo „Leitis“, kuris kino teatruose pasirodys liepos 6-tąją, scenarijuje be pagrindinės, savos žemės gynimo, temos yra ir kitų – svarbių, mistiškų momentų, atspindinčių baltiškąją pasaulėžiūrą.

Kaimo seniūno sūnus, Kantigirdas, lydėdamas patyrusį karį į priešų žvalgytuves viduryje miško, ant ežero kranto pamato šokančių merginų pulką. Tai – laumės, apie kurias jis ne sykį buvo girdėjęs nuo vaikystės. Jauną vaikiną apsvaigina laumių šokis, kurio žingsneliai ir apskritai visa choreografija „Leityje“ nėra atsitiktiniai, rašoma pranešime spaudai.

Istorinio epo kūrėjus konsultavo ir laumių šokio choreografiją sukūrė humanitarinių mokslų daktarė, bene žymiausia Lietuvoje tradicinių šokių tyrinėtoja ir populiarintoja Dalia Urbanavičienė, už šią veiklą Vyriausybės apdovanota Valstybine Jono Basanavičiaus premija.

„Patyrinėjusi scenarijų, į laumių šokį sudėjau daugybę prasmių. Tai – ir meilė iš pirmo žvilgsnio, ir nelaimės nuojauta, ir amžinybė. Vienas iš šokio motyvų, kurį matys kino filmo žiūrovai, vadinamieji „varteliai“.

Mūsų protėviai „vartų“ motyvą naudojo apeiginiuose laidotuvių žaidimuose, tai tarsi išėjimas iš „šio“ į „aną“ pasaulį. Banguojantis ir vingiuojantis „žilvičio pynimas“ – figūra, simbolizuojanti amžinąją gyvybę, atsinaujinimą. Tarsi šiek tiek „šlubčiojantis“ laumių žingsnis – anapusinio pasaulio atspindys, „anties“ simbolika, žingsnis būdingas šokamosioms sutartinėms“, - aiškina jau keletą dešimtmečių apeiginius šokius tyrinėjanti D. Urbanavičienė.

Docentė sako, kad būtent šokiai nuo neatmenamų amžių (seniausieji rašytiniai istoriniai šaltiniai siekia IX amžių) buvo itin svarbi bet kurių apeigų dalis: vaiko gimimas, vestuvės ir net laidotuvės buvo neįsivaizduojami be šokių. Apeiginių, pavyzdžiui, laidotuvių šokių tradicija Lietuvoje buvo gyva net XX amžiaus pirmojoje pusėje. Taigi, „Leityje“, šalia kitų to meto kasdienybės momentų, šokiai privalėjo būti.

„Šiek tiek nerimavau, ar pagrindinei laumei, Karolinai Toleikytei, pavyks atkartoti šokių žingsnelius. Juk ji – modelis, ne šokėja. Pirmoji mūsų repeticija įvyko mano sode. Žinojau, kad filme rankoje ji laikys audeklą, kuris turės Kantigirdo lemtį parodančio ženklo prasmę. Taigi, pasiėmėme medžiagos atraižų, kurios buvo tiesiog po ranka, ir repetavome. Buvau maloniai nustebinta. Karolina dirbo puikiai. Filmavimo dieną teliko su visomis „laumėmis“ viską pakartoti ir sudėlioti paskutinius štrichus, prisitaikant prie ežero pakrantės aplinkos“, - prisimena mokslininkė.

Kokios dar prasmės užkoduotos laumių šokyje? Ar pasitvirtins jame jaučiamas nelaimės ir mirties šešėlis? Ar įmanoma pamilti laumę? Daugiaprasmiai istorinio epo „Leitis“ klodai - jau liepos 6-tąją – didžiuosiuose kino ekranuose.

Kadrai iš filmo: