Paragavęs šimtamilijoninio blokbasterio sukūrimo duonos, režisierius pristato dar baisesnį, atviresnį ir žymiai originalesnį projektą, kuris žada net tik gerai išgąsdinti, bet ir savo kokybe nurungti bet kokį kitą žanro atstovą, pasirodžiusį 2016 metais.
Apie ką mes čia...
Žymūs paranormalių reiškinių ekspertai ir tikri vaiduoklių medžiotojai, Edas ir Loreina Vorenai, gauna kvietimą į Angliją ištirti dar vieno nepaaiškinamo reiškinio. Londono priemiestyje, Enfilde, Godsonų šeimos namuose dedasi keisti dalykai. Namuose girdisi balsai, juda baldai, o taip pat karts nuo karto pasirodo ir šmėklos. Atrodo, kad Godsono šeimos gyvenamoji vieta apsėsta. Vorenai tampa vienintele šeimos viltimi atsikratyti neprašytų svečių...
Kūrinio vidus
Po to, kai 2013 metais Jamesas Wanas pristatė vieną baisiausių visų laikų siaubo žanro filmų „Išvarymas“, jis ne tik akimirksniu tapo pačiu geidžiamiausiu žanro kūrėju, bet dar ir režisieriumi, kuris su kiekviena savo juosta sugeba nustebinti, o taip pat ir nešti solidžius pinigus kino studijoms. Tas ir paskatino kino kūrėją imtis septintosios „Greitų ir įsiutusių“ dalies, kurios produkciją apkartino Paulo Walkerio netikėta mirtis. Problemos su žymiąja frančize, premjeros nukėlimas ir brangiai kainavę perfilmavimai atmušė režisieriaus norą toliau vystyti šią istoriją ir jis panoro vėl grįžti prie mažo biudžeto projektų. Nors ir prireikė trijų metų, kad kino kūrėjas pagaliau pristatytų dar vieną istoriją iš Edo ir Loreinos Vorenų veiklos, tačiau laukimas pasiteisino. Mes gavome kokybišką ir labai baisų tęsinį.
Pirmosios dalies originalumas ir baisumas tapo tikru juostos koziriu, kuriuos Jamesas Wanas labai atsakingai išnaudojo kurdamas taip vadinamus „panikos šoklius“ (angl. jump scare). Antroje dalyje, kurioje tiriamas Enfildo poltergeistas, tie patys „panikos šokliai“ sudėlioti tokiose vietose, kurios išties baugina ir leidžia pajusti tikrą baimę bežiūrint į besivystančią siužetinės linijos istoriją. Svarbu ir tai, kad kino kūrėjas savo naujajame filme nepiktnaudžiauja staigiais momentais. Jis leidžia žiūrovams apsiprasti, atsipalaiduoti, įsijausti į veiksmą, ir tik po to sugeba neblogai pakratyti nervus. Tai ir yra didžiausia „Išvarymo 2“ magija. Be staigių filmo elementų taip pat matome ir išoriškai baisius juostos dalyvius, tokius kaip aplinka ar patys veikėjai. Aplinka, kuri sukuria gana baugią atmosferą, puikiai prisideda prie juostos baisiosios dalies, o ką jau kalbėti apie demonus. Bet, šioje vietoje turiu sustoti. Nesinori išpasakoti pačių įdomiausių filmo detalių. Jos net neparodytos filmo anonse.
Žinoma, kai eini į siaubo filmą, tikiesi įtampos, šiurpą keliančių vaizdų ir kvapą gniaužančių elementų, galinčių priversti patirti širdies smūgį kino salės kėdėje, tačiau to nepakanka, kad būtų gautas maksimalus malonumas iš peržiūros. Svarbu tai, kad ir scenarijus būtų parašytas atitinkamai gerai. Šiuo atveju gauname įdomią istoriją, kuri turėjo vietą ,apie kurią galima pasiskaityti internete. Tik ar viskas, kas parodyta filme, atitinka realybę? Tikrai ne. Nors ir norime tuo tikėti, bet akivaizdu, kad Jameso Wano fantazija ir jo noras iš savo perspektyvos parodyti Edo ir Loreinos Vorenų darbą Enfilde veržiasi pro juostos siužetinės linijos kraštus. Tai yra nuostabu ir pagirtina, nes suprantama, jog žiūrint autentišką istoriją, kuri įvyko Godsonų šeimos namuose, mums būtų tiesiog nuobodu.
Filme taip pat įdomu stebėti ir pagrindinių herojų veiksmus, girdėti jų dialogus, o taip pat susipažinti su Edu ir Loreina Vorenais iš visiškai naujos perspektyvos nei jie buvo pristatyti pirmoje dalyje. Jų nauja istorija ir sutuoktinių peripetijos Anglijoje kelia nuostabą. Jamesas Wanas atkleidė kelias naujas paslaptis iš jų gyvenimo ir išlaisvino tam tikrus demonus, pasislėpusius jų praeityje. Negana to, puikiai susižiūri ir Godsonų šeimos narių personažai. Kiekvienas iš jų išskirtinis ir, kas svarbiausia, šįkart buvo apsieta beveik be standartinių klišių, būdingų siaubo žanro filmams.
Einant link pabaigos ir apibendrinant pamatytus vaizdus galima sakyti, jog „Išvarymas 2“ nėra geresnis už savo pirmtaką, tačiau tai filmas, kuris išlaiko pirmtako kokybę. Baisus, įdomus, neprailgsiantis ir įtemptas siaubo filmas, kuris vertas kiekvieno jam išleisto cento. Ir taip, tai kol kas baisiausias 2016 metų kino projektas.
Techninė juostos pusė
Vienu iš svarbiausių pirmosios dalies elementų tapo kameros darbas. Šiame filme operatorius Donas Burgessas savo kameros dėka taip pat išdarinėja tikrus stebuklus. Kameros judesiai ir jos rakursai geba priartinti mus prie rodomo veiksmo, o taip pat vienu staigiu judėsiu nuo jo nutolinti, todėl bežiūrint filmą galima pasijausti kaip kokioje karuselėje. Siaubo scenoms toks nufilmavimas priduoda dar daugiau magijos.
Garso takelis nenusileidžia originalui, todėl dar kartą galime paploti kompozitoriui Josephui Bisharui, kurio meistriška ranka antrą sykį leidžia pajusti visą „Waniško“ kino dvasią. Kompozitorius prisidėjo ir prie kitų režisieriaus darbų – trilogijos „Tūnąs tamsoje“. Kiekviena muzikinė kompozicija šiame filme sudaro svarbų pamatą atmosferai, kuri yra reikalinga išlaikyti pusiausvyrą tarp siaubo elementų ir įtampos.
Garso montažas, kuris sustiprina kiekvieną „panikos šoklių“ apsireiškimą, vertas ovacijų. Baisu, išties baisu, o kai dar garsas taip meistriškai sustiprinamas svarbiose vietose, tai baisumo pojūtis dar ilgam įstringa pasąmonėje išėjus iš kino salės. Vaizdo montažo darbai padaryti atsakingai. Istorija vystoma įdomiai, be jokių kliurkų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių tarpe stebime įtikinamą ir gana gerą vaidybą, tačiau jeigu reikėtų iškirti Patricko Wilsono ir Veros Farmigos pasirodymus, tai pastaroji atliko išties puikų darbą. Aktorė atsiskleidė iš naujos perspektyvos ir taip parodė, kas yra tikroji filmo žvaigždė. Patrickas Wilsonas nepatobulėjo nuo savo paskutinio pasirodymo Jameso Wano režisuotame filme.
Iškirti galima jaunąją aktorę Madison Wolfe, kuri atliko Džanet Hogson vaidmenį. Taip pat filme sužibėjo ir Simonas McBurney‘is, suvaidinęs Moriso Groso rolę. Filme taip pat neblogai pasirodė Frances O‘Conor, Benjaminas Haighas ir Patrickas McAuley‘is.
Verdiktas
„Išvarymas 2“ – savo istorija nenuviliantis, kokybiškai pastatytas ir pakankamai baisus 2013 m. pasirodžiusio režisieriaus Jameso Wano kino hito tęsinys, kuriame vėl susipažįstame su dar viena Edo ir Loreinos Vorenų byla. Filme netrūksta aštrių, itin staigių, baisių ir netikėtų akimirkų, kurias pagardina šiurpią siaubo atmosferą suteikiantis garso takelis ir nepriekaištingas kameros darbas. Be abejonės, tai baisiausias šių metų siaubo žanro projektas.
Filmo anonsas: