Apie ką mes čia…
Vieną dieną jauno aktoriaus Rolando gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai į jo visiškai nesutvarkytą kambarį įsibrauna bičiulis Teodoras. Vyrukas siūlo už tam tikrą darbelį Rolandui užsidirbti nemenkus pinigus. Susigundęs pasiūlymu, Rolandas net neįtaria, jog visai netrūkus jo katino dienos pasibaigs ir jam teks stoti akis į akį su pavojų kupinu gyvenimu ir žmonėmis, kurie nepripažįsta kompromisų.
Kūrinio turinys
Tikrai negaliu pavadinti savęs Algimanto Puipos kūrybos gerbėju, nors ir mačiau tikrai nemažai šio kino kūrėjo filmų, bet dauguma iš jų man nesukėlė didelio malonumo. Išskyrus kelias juostas, kurios bent jau buvo žiūroviškos.
Todėl kai sužinojau, jog šio kino veterano naujuoju filmu taps juodojo humoro komedija, labai nustebau, nes man pasidarė smalsu, ką gi jau ten tokio komiško gali mums padovanoti dažniausiai depresiją keliančius filmus kuriantis žmogus. Ir, mano didžiulei nuostabai, Algimantas Puipa išties pasistengė, todėl iš karto galiu pasakyti, kad šį filmą drąsiai galima žiūrėti ne tik snobams, bet ir žmonėms, kurie mėgsta kiną kaip pramogą, nes būtent ją ši juosta galiausiai suteikia.
Aišku, išpasakoti šio filmo siužetinių sprendimų aš nenoriu, nes pats žiūrėdamas gavau nemenką dozę staigmenų bei netikėtų posūkių, todėl tik abstrakčiai apibūdinsiu, kas yra „Sinefilija“ ir kodėl šis projektas pakankamai kardinaliai skiriasi nuo to, ką pastaruosius dešimtmečius kūrė Algimantas Puipa.
Pirmiausia, pats žanras. Galima teigti, jog tai vienas iš nedaugelio režisieriaus filmų, kuriame nedominuoja draminis pavidalas, o labiau komedija su satyros prieskoniu. Žiūrėdamas šį filmą juokiausi iš rodomų ekrane situacijų, nes jos buvo pateiktos taip absurdiškai ir keistai, jog iš karto prisiminiau Emilio Vėlyvio projektus bei kelias satyrines komedijas, kurios kai ką kritikavo.
Ir čia nėra joks sutapimas su mano paminėtu Emiliu Vėlyviu, nes Algimantas Puipa akivaizdžiai norėjo pašiepti šį „Zero“ trilogijos kūrėją. Kaip jis tą padarė? Nenoriu atskleisti šios „Sinefilijos“ dalies, nes manau, kad patys turėtumėte pamatyti šį momentą ekrane. Bet ir be Emilio buvo iš daug ko pasijuokta. Tad gauname čia net ir tam tikrą saviironijos dozę, kuri buvo puikiai įterpta į rodomą istoriją.
Antru dideliu šio filmo pliusu tapo jame gvildenamos temos. O jos, aišku, yra susijusios su kino gamyba. Taip, tai ne naujas žingsnis, nes tokio pobūdžio filmų yra išties pakankamai daug, bet Lietuvos kino padangėje būtent taip pateiktas kinas yra tikra retenybė. Nors, tiesą pasakius, aš net nepamenu, ar išvis toks buvo. Gal tiesiog esu kažką praleidęs ir dėl to nuoširdžiai atsiprašau skaitytojų, nors ir stengiuosi žiūrėti visus lietuviškus filmus. Ir ne tik premjerinius, bet ir tuos, kurie buvo pasirodę iki Nepriklausomybės atgavimo.
Pats filmo pavadinimas, beje, ir nuteikia būtent tokiai kinomaniškai bei kino virtuvę atskleidžiančiai pramogai, kuri kai kuriems žiūrovams dar taps ir savotiška enciklopedija, nes tikrai ne kiekvienas yra įnikęs į kino gamybos užkulisius.
Trečia, filmo stilius. Juostos istorija padalinta į skyrius, o juose vystomi skirtingi, bet susiję segmentai, tik pagyvina peržiūrą. Visgi buvo norėta pristatyti mums kuo daugiau veikėjų, o ir tie veikėjai, mano kuklia nuomone, atsiskleidė pagirtinai. Tad ekraninio laiko užteko kiekvieno pasirodymui. Ir taip, kelių ryškių pasirodymų filme irgi netrūksta.
Ties tuo, manau, verta užbaigti mano trumpą atsiliepimą, nes geriausia įvertinti šį visiškai kitokį režisieriaus Algimanto Puipos filmą patiems. Tai drąsus, komiškas, protingas mintis gvildenantis ir absurdo perpildytas darbas, kuris nuoširdžiai nustebino. Iš „Miegančių drugelių tvirtovės“ kūrėjo to nesitikėjau.
Techninė juostos pusė
Ar galima pamatyti kažką ypatingo iš techninių niuansų? Nelabai, nes filmo stilistika visgi primena ankstesnius režisieriaus darbus, kurie nepasižymėjo spalvomis ar ryškesniais vizualiais momentais. Bet šiam filmui tai netrukdo. Tvarkingas kameros darbas, įdomiai ir šiek tiek net keistai į rodomas scenas ekrane įterpta muzika bei malonus akims meninis apipavidalinimas taip pat leido pasimėgauti šia nauja Algimanto Puipos istorija. Vaizdo ir garso montažui irgi jokių priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Su aktoriais yra šiek tiek problemų, nes tikrai ne visi sugebėjo sužibėti šiame filme dėl pernelyg teatrinės vaidybos, bet kelis iš jų tikrai reikėtų išskirti už įtikinamą ir ryškų pasirodymą. Pavyzdžiui, lietuviško kino veteranas Juozas Budraitis, jaunos kartos aktoriai Lukas Malinauskas su Mantu Zemlecku ir Vesta Šumilovaitė.
Būtent šie keturi aktoriai buvo tikri tame, ką vaidino, o kiti labiau pasižymėjo jau iki gyvo kaulo įgrisusia teatrine vaidyba, kurios kažkodėl iki šiol lietuviškame kine niekaip nepavyksta atsikratyti.
Verdiktas
„Sinefilija“ – drąsus ir visiškai netipinis režisieriui Algimantui Puipai eksperimentas su satyrinės komedijos žanru, kuris suveikia ekrane 100%. Filmas siūlo kelionę į kino gamybos užkulisius, juodosioms komedijoms būdingą absurdo prieskonį, saviironiją bei pasišaipymą iš tam tikrų kinui būdingu aspektų, apie kuriuos daug kas pagalvoja, bet ne visi sugeba apie juos prasitarti. Man šis pasakojimas vienas iš įdomesnių lietuviškų kino projektų ir vienas iš geresnių Algimanto Puipos darbų per daugelį metų.
Filmo anonsas: