Apie ką mes čia...
Likus vos keturioms dienoms iki rinkimų, Lietuvos valstybei tarnaujančiai partijai „BBD“ krenta reitingai ir tik stebuklas gali ją išgelbėti nuo visiško fiasko. Tačiau netikėtai partijos lyderis Eimantas sulaukia paslaptingo skambučio, kuris suteikia vilties dėl šviesesnio partijos rytojaus. Jeigu tik Eimantas žinotų, kad šis telefoninis pokalbis negrįžtamai apvers jo gyvenimą aukštyn kojomis...
Kūrinio vidus
Prieš pradedant analizuoti šio filmo pliusus ir minusus, norėčiau prisipažinti apie savo neapykantą pirmoms dviems „Zero“ dalims, kurios asmeniškai man, kaip kino mylėtojui, buvo nepriimtinos dėl daugelio priežasčių. Šie filmai buvo skirti žemo intelekto individams, kurių laisvalaikis geriausiu atveju baigdavosi garaže prie šnapso arba laiptinėje su saulėgrąžų pakelių vienoje ir „Žigulinio“ bambaliu kitoje rankoje.
Perdėti keiksmažodžių, neskaniai atrodančių smurto scenų ir gadinantys gerą kino vardą filmai. Kartu mano paminėti filmai buvo prastomis britų režisieriaus Guy Ritchie ir netgi Quentino Tarantino ankstyvų darbų kopijomis. Todėl nenuostabu, jog šio filmo aš visiškai nelaukiau, nors man ir buvo smalsu, ką šįkart sugalvojo Emilis Vėlyvis.
Režisierius jau vieną kartą yra mane nustebinęs su savo 2014 metais pasirodžiusiu filmu „Redirected“, kuriame buvo pateiktas Lietuvos vaizdas užsieniečio akimis, todėl sėdėdamas kino salėje tarp pirmųjų žiūrovų pagalvojau, o gal visgi nebus taip blogai? Anonsas neblogas, o ir pati tema labai artima šių dienų Lietuvos aktualijoms. Ir prasidėjo peržiūra...
Pirmoje „Zero“ trilogijos dalyje buvo nagrinėjamas žemiausias visuomenės sluoksnis, antroje dalyje – vidurinioji klasė ir jos gyvenimiškos problemos, o jau trečiame serijos filme visas dėmesys atiteko elitui. Ir galiu pasakyti, jog paskutinis „Zero“ trilogijos akordas, atskleidžiantis purviną valdžios veidą, buvo triukšmingiausias.
Naujas filmas susideda iš trijų pasakojimo etapų, kurie pažymėti vėliavos spalvomis – geltona, žalia, raudona. Būtent tokia tvarka ir yra išdėliotas „Zero III“ pasakojimas.
Juosta prasideda nuo ganėtinai pikantiškos scenos, po kurios pristatomi pagrindiniai herojai – partijos „BBD“ nariai. Ir iš karto, po kelių dialogų, tampa aišku, jog šįkart žiūrovams bus pateikti charizmatiški, nenuobodūs ir, kas svarbiausia, nebanalūs veikėjai, kuriems akimirksniu jauti simpatiją. Politiniai herojai yra labai natūraliai pateikti.
Būtent jie simbolizuoja svarbiausias paskutinių kelerių metų realijas mūsų šalies politiniame fronte, todėl stebint kiekvieną mano paminėtos partijos „BBD“ narį, galime pamatyti puikią tam tikrų valdžios vyrų karikatūrą. Ir, žinokite, nenustebsiu, jeigu kai kurie Seimo nariai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir filme parodytas „BBD“ lyderis Eimantas ar jo kolega Gintaras.
Kita herojų dalis ne ką mažiau sugeba nustebinti. Pirmiausia – tai žiniasklaidai atstovaujanti vieno didžiausių kanalų vyriausioji redaktorė Erika, kuri simbolizuoja vieną žinomą moterį. Kas seka aktualijas, tas tikrai supras apie ką kalbama. Šis personažas ne vien sugeba sukelti asociacijas su viena dama, bet dar jam pavyksta gerai prajuokinti tam tikrose scenose.
Čia jau link filmo pabaigos galėsite su malonumu (o gal ir ne) pasimėgauti jos išskirtine scena. Filme turime ir teisėsaugos atstovę, prokurorę Rimą, gavusią iš prezidentės apdovanojimą, tačiau įklimpusią iki pat ausų.
Žinoma, jeigu jau šioje „Zero“ serijos dalyje kalbama apie elitą, tai visu gražumu gauname ir žinomus žmones. Juostoje taip pat galima pamatyti ankstesnių dalių herojų Vovą. Vova išliko toks, koks ir buvo. Bendrai, visi herojai taip gerai priderinti prie rodomos siužetinės linijos, jog net sunku išskirti, kurio pasirodymas labiausiai sužavėjo.
Juostos tema yra plati, todėl smagu, jog režisierius sugebėjo viską sukišti į pusantros valandos trukmės juostą. Filmo metu bus galima plačiau susipažinti su korupcijos problema valdžioje, kuri yra taip mums artima. Ar ne, pone Masiuli? Taip pat gauname žiniasklaidos paveikslą, kuris simbolizuoja visuomenės akių dūmimą dėl tam tikros tiesos neatskleidimo. Visi puikia žino, jog tie, kas turi pinigų, gali papirkti bet ką. Ir tokios asociacijos primena žinomą susidorojimą su režisieriumi Orsonu Wellesu, kuris 1940 metais neįtiko žiniasklaidos magnatui Williamui Randolphui Hearstui.
Žinoma, dideliu akcentu tapo ir įvykiai, kuriais negalime didžiuotis, bet kurie sukėlė ant kojų visuomenę. Kaip genialiai buvo sužaista su „Judex“ koldūnais ir Igarioko kalašnikovu. Vien dėl šių scenų norisi grįžti į kino salę. Ir čia tik dvi scenos iš daugelio, kurios vaizduoja paskutiniųjų kelerių metų aktualijas Lietuvoje.
Humoro filme netrūksta. Jis susideda iš gerai apgalvotų dialogų arba frazių, kurios gali sukelti isterišką juoką dėl pavartotų keiksmažodžių kiekio.
Asmeniškai man, žmogui, kuris vengia keiksmažodžių, bet žino, kur ir kada juos galima pavartoti norint sustiprinti kokį nors sakinį, visi herojų pasakymai buvo taiklūs. Svarbiausia, jog kiekvienas vulgarus žodis derėjo prie rodomo konteksto, situacijos ir pačių herojų, nes kai žiūrėjau pirmuosius „Zero“ filmus buvo liūdna. Tiesiog atrodė, jog scenaristai idėjų sėmėsi iš Čeliabinsko suvirintojų.
Tikrai nesinori išduoti visų filmo paslapčių ir siužetinės linijos eigoje užslėptų žinučių, todėl užbaigdamas pasakysiu, jog juosta nuo pradžios žiūrisi pakiliai, energingai ir labai smagiai. Yra ir veiksmo, ir susišaudymų, ir, žinoma, vulgarybių, bet kaip be jų čia apsieisi? Ta pusantros valandos prabėga akimirksniu, todėl pasibaigus juostai norisi ją dar kartą peržiūrėti. Be abejo – tai geriausias Emilio Vėlyvio darbas, kuris savo išbaigtumu ir pateikimu pralenkia ir taip kokybišką „Redirected“.
Techninė juostos pusė
Nenoriu daug rašyti apie techninę šio filmo pusę, bet pabrėžčiau, jog filmas vizualiai žiūrisi labai maloniai ir bendrai atrodo ne taip, kaip dauguma lietuviškų filmų, primenančių pigius televizinius projektus. Didelis pliusas filmo operatoriui, kuris taip vaizdžiai sugebėjo apčiuopti kiekvieną rodomą sceną. Detalumas čia buvo tiktai labai svarbus, norint pamatyti visą satyrą rodomai temai. Taip pat grimas, kostiumai ir kai kurios dekoracijos irgi sužavi.
Muzikinė dalis kaip ir ankstesniuose Emilio Vėlyvio filmuose – žvali, greita ir labai primenanti Guy Ritchie filmus. Garso takelis, kurį filmui parašė grupės „Happyendless“ nariai Marius Narbutis ir Audrius Kauklys, sukuria gerą atmosferą bendram pasakojimui, ypatingai paskutinėse filmo scenose, kuriose žiūrovams leidžiama patirti įtampos jausmą. Filme taip pat galime išgirsti ir G&G Sindikato dainą – „Tiems, kurie nebijo“.
Garso montažas – idealus – stiprus, gerai priderintas prie veiksmo scenų. Vaizdo montažas irgi skoningas. Scenos pereina nuo vienos prie kitos ramiai, tvarkingai, nepažeidžiant siužetinės linijos vientisumo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai... Kalbant apie lietuviškuose filmuose vaidinančius aktorius, liežuvis sunkiai apsiverčia juos taip vadinti, nes vaidybos prasme visuomet gauname teatrinius pasirodymus. Ir štai, filmas „Zero III“ galiausiai apverčia viską aukštyn kojomis. Net nesitiki, kad taip sakau, bet pagaliau visi lietuviškame filme vaidinantys aktoriai vaidina.
Geriausiai savo aktorinius sugebėjimus filme atskleidžia Andrius Bialobžeskis, suvaidinęs „BBD“ partijos lyderį Eimantą. Tokia natūrali vaidyba, net neturiu žodžių. Puikiai išpildytas personažas. Tą patį galima pasakyti ir apie Ramūną Rudoką, kuris paskutiniais metais tapo ne itin dažnu svečiu kino ekranuose. Prie trijulės gerai dera vienas mano mėgstamiausių šalies aktorių – Giedrius Savickas.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodo Mindaugas Papinigis, trečią kartą vaidinantis savo kultinį veikėją Vovą. Labai smagus pasirodymas, sukeliantis šypseną ir karts nuo karto isterišką juoką. Patys pamatysite dėl ko. Ramūnas Cicėnas, Inga Jankauskaitė bei Rimantė Valiukaitė irgi puikiai įsipaišo į šį chuliganišką filmą.
Gytis Ivanauskas, kuris yra puikus teatro aktorius, irgi įtikino savo pasirodymu, kuriam talkino ir kiečiausias šalies dizaineris Juozas Statkevičius. Apie Egidijų „Selą“ Dragūną nekalbėsiu. Tai buvo labai juokinga. Ir kas galėtų pagalvoti, kad niekad kine nevaidinę žmonės sugebės taip natūraliai įsikūnyti į savo vaidinamus personažus? Tikrai, esu maloniai nustebęs.
Verdiktas
„Zero III“ – neįtikėtinai smagus ir energingas Emilio Vėlyvio sukurtos trilogijos trečiasis ir finalinis pasakojimas, kurio stipriausiu varikliu tampa gerai parašytas ir prie šių dienų aktualijų pritaikytas scenarijus, kokybiškai atrodanti techninė pusė ir įtikinamai suvaidinti pagrindiniai juostos herojai.
Antradienį vykusios VIP premjeros svečiai: