Apie ką mes čia...
Kalifornijos paplūdimio lankytojai gali būti ramūs dėl savo gyvybių, nes jame dieną ir naktį budi bebaimiai, puikiai pasiruošę ir visa savo širdimi darbui atsidavę gelbėtojai, kuriems vadovauja legendinis Mičas Biukenenas. Jis ne tik dirba ties tuo, kad jokia gyvybė neužgestų vandenyje, bet ir atlieka tikro sargo pareigą saugodamas žmones nuo sukčių, narkotikų prekeivių ir kitokio plauko nusikaltėlių. Tačiau, į paplūdimį atvykus pasikėlusiam ir dažnai nervinančiam olimpiečiui Metui Broudžiui, situacija kardinaliai pasikeičia...
Kūrinio turinys
Jokia paslaptis, kad pastaraisiais metais didžiausias Holivudo kino studijas kamuoja idėjų badas, todėl jos ryžtasi drastiškiems žingsniams reanimuoti tai, kas kadaise buvo ant bangos ir turėjo itin didelį pasisekimą tarp žiūrovų. Todėl nenuostabu, jog į kino ekranus atkeliavo 1959 metų šedevro „Benas Huras“ perdirbinys ar jau kitais metais ruošiama perkurti 1983 metų Bryano De Palmos sukurtą kultinį „Žmogų su randu“, kuriame nepriekaištingai pasirodė Alas Pacino.
Ir taip, tai bus perdirbinio perdirbinys, nes originali „Žmogaus su randu“ versija atkeliavo net iš 1932 metų, kai gangsterinis kinas buvo itin mėgiamas tarp žmonių, atstovaujančių vidutinę ir žemiausią visuomenės klases.
Žinoma, ne vien kino filmai įgavo naujus įvaizdžius, pritaikytus šiuolaikinio žiūrovo poreikiams, bet ir kultiniai serialai, kurie beveik kiekvienais metais sugeba sudominti gobšius kino prodiuserius pilnametražiams perdirbiniams. Vien šiais metais, neskaitant šio filmo, pasirodė dvi žinomų serialo kino versijos – „Patruliai“ ir „Galingieji reindžeriai“.
Galima pastebėti dar ir tą faktą, jog dažniausiai imta perkurti aštuntojo ir devintojo praeito amžiaus dešimtmečio televizinius projektus kaip „Majamio policija“, „Nevykėliai po priedanga“, „Starskis ir Hačas“, „Patruliai“ ar „Hazardo ketvertukas“, kas išties visiškai nestebina. Būtent per tuos dešimtmečius buvo sukurti patys populiariausi ir geriausi serialai, kuriuos mes visi žiūrėdavome per televizorių.
Bet, manau, ties tuo kino studijos ir suklumpa, nes dažnai sukuriami prasti, neturintys jokio cinkelio ir nespinduliuojantys originaliems projektams būdinga atmosfera filmai, kurie savo egzistavimu tik daro gėdą originalams.
Būtent tokiu filmu tapo visų mylimo, net vienuolika sezonų turėjusio ir dvylika metų rodyto serialo „Gelbėtojai“ perdirbinys. Ir jeigu šis serialas nebūtų sukurtas, tai patikėkit, filmas tikrai paliktų visai neblogą įspūdį. Tačiau, deja, žiūrėti į jį kaip į autonominį projektą tiesiog negalima. Pernelyg daug užuominų į originalą, o ką jau kalbėti apie svarbiausias serialo detales, dėl kurių jis savo laikais ir buvo susilaukęs tiek daug dėmesio visame pasaulyje.
Filmas prasideda ganėtinai epiškai, nes jame buvo norėta pademonstruoti visą gelbėtojų atsidavimą darbui ir milžinišką jėgą, kurią visos juostos metu demonstravo pagrindinis pasakojimo herojus Mičas.
Ir būtent tas jėgos demonstravimas labai sumenkino gelbėtojų pateikimą, kurie prisimenant serialą buvo paprastais žmonėmis, su charakteriais, labai gyvenimiškomis problemomis ir įdomiai pristatytais likimais. Gi ne „Marvel“ filmą apie Styvo Rodžerso (Kapitono Amerikos) nuotykius žiūrim, o apie tuos profesijos atstovus, kurie kiekvieną dieną su pasiaukojimu atlieka savo pavojingą ir labai atsakingą darbą.
Šia nata prisiminkime labai neblogą 2006 metų filmą „Gelbėtojas“ su Kevinu Costneriu, kurio siužetinė linija netgi kažkiek primena šią juostą ir palyginkime šių dviejų filmų pagrindinių veikėjų paveikslus. Skirtumas akivaizdus – čia nėra jokio žmogiškumo.
Užtat yra daug humoro. Ir, tiesą pasakius, tam tikrais momentais humoras pateiktas netgi labai neblogai, bet atsižvelgus į visumą, tai visgi lėkštų ir vulgarių juokelių rinkinys, kurio negelbėja kelios taiklios scenos morge ir pliaže su vieno veikėjo erekcija. Tik nepagalvokite, jog recenziją rašė kažkoks paniurėlis, kuris nesugeba pasijuokti iš paprastų dalykų.
Man labai patinka aštrus ir juodas humoras, tačiau jis turi būti pateiktas vietoje ir laiku, o ne taip, jog žiūrint į kino ekraną norėtųsi užsidengti veidą iš svetimos gėdos. Be vulgarumo ir atviresnių scenų, susijusių su antru galu (čia tiesiogine prasme), įspūdį paliko „geekams“ skirti pajuokavimai, susiję su populiariąja JAV kultūra, komiksais, muzika ir, žinoma, pačiais kino filmais. Ties tuo buvo padirbėta iš peties, todėl filmo scenaristai gauna didelį pliusą už visus filme užslėptus vidinius juokelius.
Veiksmo dalis nebloga – yra serialui būdingų gaudynių, visai neblogų pasidaužymų kumščiais ir kelios visai gerai atrodančios žmonių gelbėjimo operacijos. Todėl filmo peržiūra tikrai neprailgsta ir netgi yra smagu stebėti, kaip superdidvyriškai nusiteikę gelbėtojai bando spręsti problemas pasitelkdami savo privalumus. Dažnai tas problemų sprendimas atrodo idiotiškai, neapgalvotai ir visiškai be jokių loginių intarpų, bet kas jau ten į tai kreipia dėmesį po to, kai Mičas šoka į vandenį sprogstančios jachtos fone.
Siužetinė juostos linija neturi visiškai jokios vientisai atrodančios istorijos, todėl kartais atrodo, kad filmo kūrėjams tiesiog nepavyko prieiti prie bendro susitarimo kaip turėtų atrodyti detektyvinė filmo dalis. Nes komandinis darbas, kurį atlieka gelbėtojų komanda norėdama išsiaiškinti, kas atsakingas už narkotikų paplitimą paplūdimyje, atrodo graudinančiai. O ką jau kalbėti apie patį finalą. Net per „GTA“ serijos žaidimus, kurių kai kurios šalutinės istorijos labai būdingos šio filmo siužetinės linijos pateikimui, atrodo įtikinamiau už „Gelbėtojų“ pabaigą.
Grįžtant prie filmo veikėjų, apie kuriuos buvau užsiminęs šiek tiek anksčiau, galiu pasakyti, jog jie nespinduliavo ta pačia charizma, kurią galėjome pastebėti žiūrėdami serialą. Tai bukų ir savimi negalinčių atsigrožėti žmonių sambūris, kuris, kaip nekeista, visiškai neerzina. Tiek save vaizduojantis kaip žvaigždę dviejų olimpinių aukso medalių nugalėtojas Metas Broudis, tiek savo fizine forma besidžiaugiantis Mičas ar sulėtinto tempo kadruose pasirodančios gražiosios lyties atstovės Si Džei, Samer ir Stefani.
Visi šie veikėjai kaip žmonės buvo neatskleisti, bet kaip gelbėtojai iš dalies pateisino savo būvimą kadre. Ypatingai moterys, kurios tikrai neleis nuobodžiauti vyriškai auditorijos daliai. Nors ir moterims yra į ką pasižiūrėti. Vien ko vertas Ronis ir jo seksualus šokis. Jau apie filmo antagonistę net nekalbėsiu. Pats idiotiškiausias blogiečio pateikimas, kokį tik teko matyti per daugelį metų.
Tai herojus, neturintis jokio apibrėžto tikslo, visiškai jokios motyvacijos ar keliamos baimės. Tai tik graži, turtinga ir žymių markių drabužiais mėgstanti puoštis moteris, kuri panoro tapti paplūdimio šeimininke.
Apibendrinant tai, ką teko matyti išankstinėje filmo premjeroje, drąsiai galiu teigti, jog filmas nepateisino lūkesčių dėl daugelio dalykų, bet ypatingai dėl žanro neapibrėžtumo. Atrodo, lyg ir komediją žiūri, bet ji akimirksniu pavirsta į trilerį ar detektyvą. Bet, kaip nekeista, filmą yra visai malonu žiūrėti, jeigu vienoje rankoje laikai didelę dėžę spragėsių, o kitoje kokį nors gaivinantį gėrimą ir esi draugų būryje. O ko daugiau reikia žiūrint standartinį vasarai skirtą kino projektą, kurio peržiūra nereikalauja pasukti smegeninę, o tik atsipalaiduoti ir gauti reikiamą pozityvumo dozę, kelioms valandoms atitrūkstant nuo tikrovės?
Techninė juostos pusė
Tokie vasarai pritaikyti projektai, kaip ši Setho Gordono režisuota juosta turi vieną labai didelį pliusą – juose galima išgirsti labai daug gerų ir įsimintinų dainų. Todėl už šio filmo garso takelį ir dainų parinkimą norėčiau padėkoti kino kūrėjams, nes jie pamalonino tiek mano, tiek ir daugelio kitų kino salėje sėdinčių žiūrovų ausis tokiais muzikiniais kūriniais kaip legendinio Notorious B.I.G. hitu „Hypnotize“, Seano Paulo daina „No Lie“ ar Lionelio Ritchie gabalu „Say You Say Me“.
Bet visa tai niekis, nes kai užgrojo teminė serialo muzika ir Jimi Jamisono atliekama daina „I‘m Always Here“, per visą kūną prabėgo šiurpuliukai.
Specialieji efektai filme, kaip būtų apie tai nesmagu kalbėti, kai kuriose vietose atrodė labai blogai. Vien pasižiūrėjus į CGI pagalba sukurtą ugnį pasidaro tiesiog nesmagu. Prieš daugelį metų, kai televizijoje karaliavo serialas, viskas buvo pateikta natūraliai, kas serialą padaro dar pranašesniu. Tiesiog nereikėjo to, visgi filmuoti natūralioje aplinkoje yra žymiai smagiau ir net pigiau, nei pasikliauti brangiai kainuojančiais specialiaisiais efektais, kurie dėl neišdirbtumo tik gadina vaizdą.
Kameros darbas visai geras, nerėžia akių, o ir efektingai atrodančios veiksmo scenos nufilmuotos iš visų įmanomų kampų. Bet ką jau čia tos scenos... Moterys. Vien tik pasižiūrėkite kaip yra nufilmuotos pusnuogės gelbėtojos, kurios lyg angelai skrajoja po pliažą, norėdamos sukelti nepatogumą vyrų šortuose. Jeigu tai būtų erotinis filmas, tai filmo operatorius Ericas Steelbergas turėtų laimėti geriausio krūtinės pateikimo sulėtintame kadre apdovanojimą.
Garso montažas tvarkoje, bet su vaizdo montažu buvo akivaizdžios problemos stebint itin keistai atrodančius perėjimus nuo vienos scenos prie kitos. Ir čia aš užbėgsiu įvykiams už akių, bet galiu lažintis, jog kai kurios scenos taip atrodė dėl to, jog buvo apkirptos cenzorių, todėl pilną „neiškirptą“ filmo versiją pamatysime tik filmui pasirodžius Blu-Ray formate. Taip dažnai būna su tokio pobūdžio komedijomis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Zacas Efronas ir Dwayne‘as Johnsonas, kurie suvaidino tarpusavyje konkuruojančius pagrindinius juostos personažus, neįnešė visiškai nieko naujo. Tokius juos metėme daugybę kartų tik kituose filmuose. Tačiau Zacą visgi galima pagirti dėl fizinio pasiruošimo šiais juostai ir įspūdingai atrodančio kūno.
Moterų gvardija taip pat beveik nieko ypatingo neparodė kalbant apie aktorinius sugebėjimus, bet kam tai rūpi? Svarbiausia pademonstruoti apnuogintus kūnus, dėl kurių jos ir buvo pakviestos į filmavimo aikštelę. Bet tai nėra blogai.
Stebėti gražuolę Alexandrą Daddario ir jos įspūdingas akis – vienas malonumas. Ir taip, aš kalbėjau apie jos akis, o ne apie nuodėmės vertą D dydžio krutinę, kurią savo rankose norėtų palaikyti daugelis vyrų. Na, ir ji dar visai neblogai derėjo tam tikrose scenose su Zacu Efronu, todėl ji bent stengėsi išspausti iš savęs kokią nors emociją.
Kelly Rohrbach, Priyanka Chopra ir Ilfenesh Hadera – lyg nuo podiumų žengusios „divos“, kurios be savo išvaizdos negalėjo niekuo pasigirti.
Ronio vaidmenį atlikęs putlutis Jonas Bassas buvo vienintelis viso aktorių kolektyvo narys, kuris išties gebėjo pralinksminti, o ir jo personažas buvo labiausiai traukiantis akį, jeigu kalbėsime apie siužetinius filmo vingius. Taip pat trumpam filme buvo galima buvo pamatyti komedijose dažnai pasirodančius Hannibalą Buressą, Robą Huebelą ir Oscarą Nunezą.
Na, o desertui, žinoma, buvo palikti Pamela Anderson ir Davidas Hasselhoffas. Kokie jų vaidmenys? Neatskleisiu, bet nostalgija buvo sukelta tiems laikams, kai žmonių gyvybes gelbėjo didžiakrūtė Pamela.
Verdiktas
„Gelbėtojai“ – vasara alsuojantis vulgarių juokelių bei kvailumu pasižyminčių ir visiškai jokios charizmos neturinčių herojų pasakojimas, kuriame iš legendinio serialo liko tik pavadinimas. Tačiau šiame perdirbinyje galima įžvelgti ir neblogų pliusų kaip įsimintinas garso takelis, gražių, raumeningų ir seksualių žmonių pristatymas, norint sugėdinti tuos, kurie žiemos metu nesilankė sporto salėse, bei lengvo turinio siužetas, leidžiantis atpalaiduoti smegenis nuo rutina apgaubtos kasdienybės. Bet ar tokio perdirbinio mes laukėme? Deja, bet ne.