Apie ką mes čia…
Šiurpiame ir nutolusiame nuo civilizacijos mieste vienas žiaurus turčius, pravarde Gubernatorius nori susigrąžinti savo įvaikintą anūkę Bernisę, kurią paslaptingos galios nusinešė į be galo pavojingas „Šmėklų žemes“. Šiai misijai įvykdyti jis iš kalėjimo ištraukia negailestingą bankų plėšiką, kuris privalo per tris dienas surasti ir sugražinti namo merginą, kitaip jo kūnas dėka ant jo užmauto odinio kostiumo sprogs į šipulius. Tad neturėdamas kitos išeities, vyrukas išsiruošia į kelionę, kurioje jis pamatys tai, ko niekada gyvenime nematė. Bet ar jam pavyks spėti laiku įvykdyti šią misiją? Į šį klausimą nėra jokio adekvataus atsakymo.
Kūrinio turinys
Kažkada vienas mano draugas pasakė, kad norint pasimėgauti naujais filmais su aktoriumi Nicolasu Cage‘u, reikia pavartoti tam tikrų psichotropinių medžiagų ir tik tuomet tie filmai sugebės parodyti visą savo potencialą. Ir, manau, jis buvo teisus, nes kai kuriuos jo filmus žiūrėti blaiviai yra neįmanoma, o tokius kaip „Mendė“ ar „Vilio stebuklų šalis“ – reikia būti tam tikroje kondicijoje. Ir ne, nieko čia neskatinu, tiesiog prisiminiau pokalbį, kuris apibūdino tokio pobūdžio kiną, kaip dabar aptariamas „Šmėklų žemės kaliniai“. O dabar prie esmės.
Bendras šio filmo siužeto pamatas yra ne tik, kad banalus, bet ir visiškai neturintis ką pasiūlyti žiūrovui. Bet tai ir yra šios juostos esminis akcentas, nes nors ir kaip šis filmas atrodo paprastai, jame slypi be galo daug staigmenų, kurios ne visiems bus įkandamos peržiūros metu. Jeigu trumpai, tai filmas tam tikru momentu pavirsta į visišką beprotybę su itin makabriškais epizodais, kuriuos logiškai paaiškinti bus tiesiog neįmanoma. O ir tam tikri siužetinės linijos eigos sprendimai bei veiksmo įkomponavimas į šią istoriją kai kuriuos kino mylėtojus privers išeiti iš kino salės. Bet čia jau specifinis „šiukšlių“ stiliaus braižas, kuris arba yra priimtinas žiūrovui, arba ne. O man, kaip tokio kino gerbėjui, buvo be galo smagu stebėti, kaip filmo režisierius smaginasi pristatydamas mums vis labiau absurdiškus epizodus su ne ką mažiau absurdiškesnėmis situacijomis.
Personažai filme irgi ne ką mažiau beprotiški. O ir jų pateikimas nors ir atrodo labai primityviai, visgi šie veikėjai kažkokiu stebuklingu būdu sugeba pritraukti dėmesį ir netgi priverčia jiems pajusti savotišką simpatiją. Ypatingai tai liečia pagrindinį veikėją ir jo misiją – Bernisę. Šis duetas tikrąja to žodžio prasme buvo beprotiškai nukvakęs, jog kartais man tekdavo isteriškai juoktis iš jų pasirodymo, o kartais netgi jausti šiurpą nuo to, kas vyko ekrane su jais ir aplinka, kurioje jie atsidurdavo. Taip pat ir kiti antraplaniai personažai spinduliavo charizma bei labai jau „pavažiavusiais“ veiksmais, dėl ko juosta įgavo neblogą pagreitį.
Smurto filme daug ir jis liejasi laisvai iš visų pusių, todėl jeigu esate jautresni ir nemėgstate skerdynių ekrane, vertėtų šią juostą apeiti dideliu žingsniu, nes kai kurie momentai gali net šokiruoti. Neveltui ir kalbama, jog čia yra pats žiauriausias režisieriaus Siono Sono darbas karjeroje. Be smurto, filme nemažai veiksmo, įtampos ir adrenalino, tad pajusti pramogą čia tikrai galima. Tik nežinia, ar ši pramoga bus priimtina daug kam, nes tai visgi specifinio pobūdžio kinas.
Techninė juostos pusė
Pliusu šiame filme tampa itin keistas, bet tuo pačiu žavus produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas. Kostiumai, grimas, dekoracijos, šukuosenos – lyg kokio nors košmaro ištrauka ir tuo pačiu visiško bepročio fantazijos vaisius, todėl žiūrėti į šį pasaulį yra tikrai nenuobodu. Visumą papildo labai energingas kameros darbas, žvalios muzikinės kompozicijos ir gana keistas vaizdo montažas, kuriuo tiesiog neįmanoma nesižavėti. Garso montažas veiksmo scenose irgi atrodo solidžiai, todėl filmas skleidžia tam tikrą galią, kas aišku jam tik į naudą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Prieš kelias savaites gyriau aktorių Nicolasą Cage‘ą už nuostabų pasirodymą filme „Kiaulė“, tai dabar manau metas tiesiog pasakyti, jog tokiems filmams didelio talento nereikia, nes užtenka tik turėti tokią charizmą, kokią turi šis aktorius. Tad vaidybos čia nulis, bet jos čia ir nereikėjo, kad jo įkūnytas personažas įgautų žavesį.
Antras planas priklausė Sofia‘ai Boutella‘ai, Nickui Cassavetesui, Billui Moseley‘ui ir Narisai Suzuki‘ei, kurie kaip ir Nicolas Cage‘as, sugebėjo pakerėti ne savo vaidybiniais sugebėjimais, bet charizma ir tos charizmos išnaudojimu ekrane visu 100%.
Verdiktas
„Šmėklų žemės kaliniai“ – dar vienas itin keistas ir savotiškas N. Cage‘o filmas, kuris „šiukšlių“ stiliaus kino rėmuose atrodo pagirtinai. O tai nulemia itin beprotiškas siužetas, charizmatiški ir kvanktelėję personažai, sunkiai protu suvokiami režisūriniai sprendimai ir kraujo klanai, kuriuos žiūrovams dovanoja išvaizdžiu smurtu papuoštas filmo pagrindas.