Apie šio neeilinio berniuko tapimą aktoriumi galima sukurti atskirą filmą. Tomas niekada nesvajojo vaidinti, tai buvo daręs vos kartą mokykloje. Bet jis turėjo įspūdingą šukuoseną. Tokią, kokios ir ieškojo amerikiečių režisierius Brady Corbetas, kurdamas debiutinę savo juostą „Lyderio vaikystė“.
Yra nedaug filmų, kuriuose pagrindinis vaidmuo atitektų vaikui, bet B. Corbeto sumanymas buvo būtent toks. Režisierius norėjo sukurti filmą apie tai, kaip užauga diktatorius. Kas turi atsitikti vaikui, kad suaugęs jis taptų Hitleriu ar Mussoliniu? Filmas gali būti pritaikytas jiems abiems, o kartu ir nė vienam. Ne veltui originalus angliškas jo pavadinimas yra „Childhood of a leader“, o ne „Childhood of the leader“. Tai istorija apie įsivaizduojamą diktatorių, augusį pasibaigus I-ajam pasauliniam karui, bet kartu tokia atpažįstama, skaitant realių diktatorių biografijas.
Filmo aktorių atrankos komanda sustojo išgerti kavos Rytų Londono parke ir pamatė T. Sweetą spardantį kamuolį. Tai buvo jis: berniukas ilgomis šviesiomis garbanomis ir angelo veidu, į kurias režisierius įdės velniškas mintis. Jie nesiryžo prie jo prieiti tada, bet grįžo į tą pačią vietą po savaitės su viltimi berniuką vėl pamatyti. Pavyko.
„Su tėčiu ėjome namo ir jie mus sustabdė, pradėjo kalbėti apie filmą. Tėtis žiūrėjo įtariai, grįžęs namo internete ieškojo informacijos apie aktorių atranką vykdančią kompaniją. Vis dėlto, filmo atstovai paskambino tėvams ir įtikino, kad mane reikia leisti į atranką. Man tėvai tai pasakė kitą rytą. Labai nustebau. Bet buvo nuostabus jausmas“, – su ramybe ir branda balse sako mums pats Tomas, susitikus su juo ir jo mama Vilniuje.
Į atranką susirinko daugybė berniukų ir visi atrodė kaip jis. „Tai buvo siurrealu“, – prisimena Tomo mama Gemma Mills, Londone dirbanti su drabužių dizainu. Bet pradinė filmo komandos narių intuicija nugalėjo: futbolo aikštėje pamatytas berniukas turėjo persiauti nudėvėtus sportbačius ir pasipuošti iškilmingais praėjusio amžiaus pradžios drabužiais. Jis buvo atrinktas pagrindiniam vaidmeniui.
Tomui reikėjo nusišalinti nuo pamokų ir filmavimo metu dirbti su privačiu mokytoju. Reikėjo išmokti prancūzų kalbą specialiai filmo scenai. Tomo personažas filme turėjo padaryti baisius dalykus jį apleidusiems tėvams. Intensyvus filmavimas vyko Vengrijoje, tęsėsi visą mėnesį, 6 dienas per savaitę. Darbas buvo sunkus, bet rezultatas atrodo įspūdingai – nors pačiam Tomui jį matyti iš pradžių buvo per sunku. „Negalėjau žiūrėti į save ekrane. Buvo per daug nepatogu! Filmą pažiūrėjau tik iš antro karto. Keista matyti save dideliame ekrane. Bet dabar man tai jau patinka“, – šypsosi dabar 10-ies metų berniukas.
Matyti Tomą ekrane žiūrovui nėra keista. Priešingai, atrodo, kad matai kinui gimusį talentą, kuriam net nereikia stengtis, kad pavyktų įtikinti žiūrovą. Juolab kad berniukas turėjo puikią kompaniją, kurioje jo vaidybos talentas galėjo atsiskleisti visu gražumu. „Lyderio vaikystėje“ vaidina paauglių istorijos „Saulėlydis“ žvaigždė, dabar rimtesniuose filmuose save realizuojantis britų gražuolis Robertas Pattinsonas, čia matome ir vieną geidžiamiausių jaunų Europos aktorių prancūzę Stacy Martin, išgarsėjusią kontroversiškajame filme „Nimfomanė“.
Tomo mamos vaidmenį atliko „Oskarui“ nominuota prancūzų-argentiniečių aktorė, lietuvių kilmės režisieriaus Michelio Hazanaviciaus žmona puikioji Bérénice Bejo. Tomui šie garsūs aktoriai buvo tiesiog dar vieni naujai sutikti suaugusieji, su kuriais jis turėjo vaidinti. „Buvau girdėjęs Roberto Pattinsono vardą, bet tik tiek. Nežinojau nieko apie kitus aktorius. Bet jie visi manimi labai rūpinosi. Matė, kad man tai yra pirmas kartas kine ir norėjo man padėti“, – prisimena berniukas.
Kiti aktoriai Tomui ne tik padėjo – jis pats juos užgožė savo įstabiu pasirodymu filme. Sprendimas atiduoti pagrindinį vaidmenį jokios kino patirties neturinčiam vaikui buvo avantiūriškas, bet pasiteisinęs su kaupu. „Lyderio vaikystės“ premjera rudenį įvyko prestižiniame Venecijos kino festivalyje ir čia pat filmas gavo du iš svarbiausių prizų. Vos 27-erių B. Corbetas apdovanotas kaip geriausias režisierius, o filmas išrinktas geriausiu debiutuojančio režisieriaus filmu.
Tai yra didžiuliai pasiekimai juostai, sukurtai vos už 5 milijonus JAV dolerių. Atrodo daug? Tik ne tarptautiniame kine. Palyginimui, šiemet keturiems „Oskarams“ nominuotas, taip pat panašų istorinį laikotarpį vaizduojantis filmas „Danų mergina“ sukurtas už penkiskart didesnę sumą – 25 milijonus. „Lyderio istorija“ tapo festivalio fenomenu, o Tomas – netikėčiausia kino žvaigžde.
Trėmimai į Sibirą buvo naujiena ir berniukui, ir jo šeimai
Šiandien Tomo plaukai gerokai trumpesni, nors jis mielai būtų garbanas pasilikęs. Tėčiui Londone besirūpinant mažesniu broliuku, Tomas su mama mėgaujasi „Lyderio vaikystės“ sėkme, pavyzdžiui, vasarį filmą parodė Roterdamo kino festivalis, dramatišką filmo muziką gyvai atliekant 120-ies muzikantų orkestrui. Tačiau šis filmas berniukui ir jo tėvams pamažu tampa praeitu etapu, nes prasidėjo naujasis. Toks, kuris Tomą su mama pirmą kartą atvedė į Lietuvą.
Filmas, pavadinimu „Tarp pilkų debesų“ dar kuriamas, o jo premjeros, geriausiu atveju, galima laukti tik kitais metais. Bet kai ji įvyks, sujudimas bus didžiulis. Tai bus pirmasis filmas parodantis kino žiūrovams Vakaruose, kas vyko Lietuvoje po II-ojo pasaulinio karo, kai šalį okupavusi Sovietų sąjunga šviesiausius Lietuvos žmonės trėmė į Sibirą, daugelį jų ten palikdama žūti. Lietuvoje ši skaudi istorija puikiai žinoma – bet ne Vakarų pasaulyje.
„Apie tai mokykloje manęs nemokė“, – sako mums Tomas. Tai neturėtų stebinti, juk jis dar tik 10-metis berniukas. Bet ši istorija buvo naujiena ir jo tėvams. Žinia apie Stalino laikų trėmimus, vykusius už tuo metu buvusios Geležinės uždangos, Vakarų šalių nepasiekė: apie tai nėra mokoma mokyklose, priešingai nei apie fašizmo nusikaltimus, kurie yra vieningai pasmerkti.
„Buvo neįtikėtina apie tai sužinoti. Lietuvoje filmo komanda mus nuvežė susitikti su Irena – 88-erių metų moterimi, kuri išgyveno trėmimus ir grįžo atgal į Lietuvą. Ji buvo tokia energinga ir džiaugsminga, bet jos istorija buvo be galo skaudi. Nuostabu, kad ji bus papasakota pasauliui“, – džiaugiasi Gemma.
Jų sutikta moteris buvo Irena Saulutė Špakauskienė, tremtinė, kurios istorija įkvėpė lietuvių kilmės amerikiečių rašytoją Rūtą Sepetys parašyti romaną „Tarp pilkų debesų“. Prieš penkerius metus išleista knyga tapo „The New York Times“ bestseleriu, ji išversta į 45-ias kalbas. Kuriamas filmas tokiu pačiu pavadinimu yra šios knygos ekranizacija. Tomas joje vaidins Joną – pagrindinės herojės, 15-metės Linos brolį. „Tomo herojus išgyvens badą, ligas ir matys aplinkui žūstančius žmones. Iš naivaus berniuko jis taps drąsiu vyruku, kuris pagelbėja mamai ir sesei“, – šiek tiek išduoda filmo lietuviškasis prodiuseris Žilvinas Naujokas.
Filmą režisuoja Amerikos lietuvių šeimoje gimęs Marius Markevičius, jau įrodęs, kad gali kurti puikius filmus savo juosta „Kita svajonių komanda“. Tas filmas pasauliui pristatė legendinę 1992-ųjų Barsenolos olimpiados Lietuvos krepšininkų komandą. „Kol nepamačiau šito filmo, nieko nežinojau apie krepšinį“, – nenustebina futbolo šalyje Britanijoje augantis Tomas. Naujuoju filmu M. Markevičius tęsia misiją kalbėti pasauliui apie Lietuvos istoriją, tik imasi daug sudėtingesnės ir mažiau džiaugsmingos tremties temos. „Pirmą kartą Lietuvos istorija bus pasakojama plačiajam pasauliui kino kalba. Lig šiol nebuvo sukurta kito filmo, kuris turėtų tokią vertę“, – tiesiai kalba Ž. Naujokas.
Kad iš filmo galima tikėtis daug, sufleruoja ne tik jame pasakojama istorija, režisieriaus patirtis, tarptautinė komanda ar vėl į kino ekraną sugrįžtantis Tomas. Raktu į filmo sėkmę gali tapti ir kiti filmo aktoriai. Pagrindinį 15-metės merginos Linos vaidmenį filme sukurs britų aktorė Bel Powley – ta pati mergina, kuri buvo pagrindinė aktorė dešimtis apdovanojimų gavusiame praėjusių metų filme „Paauglės dienoraštis“. Ji šiandien laikoma viena talentingiausių jaunų aktorių tiek Europoje, tiek Amerikoje. Taip pat filme vaidins švedas Martinas Wallströmas sukūręs vieną pagrindinių vaidmenų seriale „Ponas Robotas“. Prieš kelis mėnesius vykusioje „Auksinių gaublių“ ceremonijoje serialas išrinktas metų geriausiu – didžiausias įmanomas apdovanojimas serialui. Matyti tokius talentus pasakojant Lietuvos istoriją pasauliui bus neeilinis įvykis Lietuvos kine ir kultūroje apskritai.
Ką reiškia būti 10-mečio aktoriaus mama
Kur tik Tomas keliauja, ten jį lydi mama. Gemma Mills niekada negalvojo, kad jos sūnus bus aktorius. Nei jos, nei vyro šeimose nebuvo jokių ryšių su aktoryste ar kinu apskritai. Bet mama jaučiasi labai laiminga dėl netikėtos sūnaus sėkmės ir mielai jam padeda: „Aš taip juo didžiuojuosi. Žiūrėdama „Lyderio vaikystę“ pasijuntu labai emocionaliai. Tomas auga labai greitai, jis jau dabar yra daug labiau subrendęs lyginant su tuo vaiku, kokį matau filme. Filmas įamžino Tomo vaikystę.“
Gali atrodyti, kad mamai reikėjo paaukoti labai daug vardan visų savaičių, praleistų filmavimuose ar keliaujant po kino festivalius – štai ir dabar po mūsų susitikimo Vilniuje vasario pradžioje, Tomui ir mamai vėl reikės grįžti į Vilnių, Lietuvoje bus filmuojamos likusios filmo scenos. Filmavimai suplanuoti net šešiems mėnesiams. Bet mama jaučiasi rami. Ji, kaip ir vyras, dirba laisvai samdomą kūrybinį darbą. Gemma dirba su vienu Londono drabužių dizaineriu. Kelionės su sūnumi ne tik jos neatitraukia nuo darbų, o priešingai – buvimas kino bendruomenėje, greta kitų kūrybingų žmonių, įkvepia ją pačią kurti naujus dalykus. „Paskutinius 10 metų praleidau rūpindamasi mūsų berniukais, dirbdavau ne visomis darbo valandomis. Bet dabar jaučiu, kad laikas keliaujant su Tomu mane įkvepia imtis naujų veiklų. Pavyzdžiui, prieš gimstant vaikams daug fotografuodavau – dabar pradedu tai daryti ir vėl“, – kalba Gemma.
Kino pasaulis turi daugybę specifinių niuansų, kuriuos gali pažinti tik atsidūręs jo viduje. Mamai reikėjo su visu tuo susidurti. Pavyzdžiui, daugybę darbo reikia skirti norint paruošti sutartis – ypač kai aktorius yra vaikas. Net jeigu vaikui 9-eri, kine jis vis tiek yra darbuotojas, kurį reikia įdarbinti, kaip ir bet kurį kitą žmogų, prisidedantį prie filmo gimimo. Tai yra sudėtinga.
„Teisiniai reikalavimai apsaugo vaikus nuo galimo jų išnaudojimo. Jis negalėjo filmuotis per ilgai, nes yra griežtai apibrėžtos valandos, kiek vaikas gali dirbti. Taip pat filmavimo metu Tomas privalėjo turėti mokytoją, antraip jo nebūtų išleidę iš mokyklos tokiam ilgam laikui“, – paaiškina Gemma. Dabar Tomas jau turi agentą, kuris visais šiais dalykais pasirūpina.
Kai filmavimo aikštelėje atsiranda vaikas, atsitinka ir kitas dalykas: visi nori jam pagelbėti. Tai yra puiku, bet gali priartėti ir prie išpaikinimo ribos. Tomui, laimei, nepavyko jos peržengti. „Buvo gera po viso to grįžti namo, atgal į realybę. Nes girdėti, kad „tu nuostabus!“ kiekvieną dieną iš eilės nėra labai gerai, kai tau tik devyneri metai!“, – juokiasi Gemma. – „Pabrėžiame sūnui, kad galimybė, kurią jis gavo kine, yra labai retai pasitaikanti ir kad jam labai pasisekė – visų pirma dėl jo išvaizdos. O jeigu jis pasako ką nors, kas skamba pagyrūniškai, mudu smagiai iš jo pasijuokiame.“
Dėmesys, kurio sulaukė „Lyderio sėkmė“ ir greičiausiai sulauks „Tarp pilkų debesų“ gali būti pavojingas tokio jauno amžiaus vaikui. Nepažįstami žmonės jį jau sveikina oro uoste ir viešbučių koridoriuose, Venecijos kino festivalyje jį fotografavo šimtai blyksčių, bet vėlgi – Tomas atrodo gimęs būti žvaigžde.
„Buvome maloniame šoke išgirdę, kaip iškalbingai spaudos konferencijoje Tomas dėstė mintis apie filmą, nors prieš jį buvo pilnutėlis kino teatras žiūrovų. Po seanso Roterdame su orkestru Tomas lipo į sceną prieš 1,8 tūkst. žmonių, atsakinėjo į jų klausimus ir jautėsi visiškai savo stichijoje. Neįsivaizduoju iš kur šis pasitikėjimas savimi ateina. Bet jis visada buvo pakankamai suaugęs kaip savo amžiui. Pamenu, kad jau pirmoji jo mokytoja, Tomui būnant vos penkerių, tą pastebėjo“, – prisimena mama.
Ji pastebi vieną svarbų dalyką. Priešingai nei suaugusieji, vaikai gyvena čia ir dabar. Jie nemąsto per daug plačiai, nenori savo gyvenimo įdėti į didesnį kontekstą, ką darome daugelis mūsų. Jei Tomas vaidina – jis vaidina visa širdimi. Bet kai viskas baigiasi, jis lygiai taip įsijaučia į kitus dalykus. Dabar, grįžęs į Londoną, Tomas toliau eina į aikštę su draugais žaisti futbolą, lyg nieko nebūtų įvykę.
„Ar norėtum užaugęs toliau būti aktoriumi?“, – paklausiu jo. „Norėčiau“, – kukliai, vienu žodžiu atsako. Matant jo talentą sunku rasti priežasčių, kodėl Tomas negalėtų tapti paauglių, o vėliau ir suaugusių kino žvaigžde. Tokia, kuri žino ne tik kaip buvo pasirašyta Versalio sutartis, bet ir kaip už Geležinės uždangos buvo tremiami žmonės į Sibirą.
Filmą „Lyderio vaikystė“ Lietuvoje bus galima pamatyti šių metų festivalyje „Kino pavasaris“. Festivalis kovo 31-ą – balandžio 14-ą dienomis vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kino salėse.