Kritikai šių metų prestižinį Kanų festivalį laiko itin reikšmingu, o kai kurie iš 19 filmų, besivaržančių dėl „Auksinės palmės šakelės“, pateikė malonių įspūdžių ir staigmenų. Nuo festivalio pradžios ypatingas dėmesys buvo rodomas režisieriaus Toddo Hayneso filmui „Kerol“ (Carol), kuriame C. Blanchett vaidina turtingą 6-o dešimtmečio namų šeimininkę, įsimylėjusią vieną pradedančią fotografę, kurios vaidmenį sukūrė Rooney Mara.
To laikmečio prabangų gyvenimą atspindinčiame filme vaizduojama, kaip pagrindinė veikėja Kerol skiriasi su savo vyru verslininku, kuris pagrasino atimti iš jos dukros globos teises dėl „moralinių priežasčių“.
Filme aiškiai reiškiamas palaikymas lygioms teisėms tuo metu, kai, kaip po peržiūros sekmadienį pažymėjo C. Blanchett, dešimtyse šalių tebeveikia prieš homoseksualius santykius nukreipti įstatymai.
„Kerol“, sukurtas pagal 1952 metų Patricios Highsmith romaną „Druskos kaina“ (The Price of Salt), buvo vienas iš labiausiai laukiamų filmų Kanuose ir tapo vienu iš favoritų varžantis dėl „Auksinės palmės šakelės“.
Šios kino juostos erotizmas perteikiamas daugiausiai subtiliais, pridengtais vaizdais, bet žurnalistai klausinėjo C. Blanchett ir R. Maros apie įspūdžius filmuojantis mylėjimosi scenoje. C. Blanchett, keturių vaikų motina, sakė, kad jai apsinuoginti nebuvo didelė problema, nes jai teko gimdyti dalyvaujant „daugybei svetimų žmonių“.
„Tai svarbi scena“, – sakė ji.
R. Mara pridūrė: „Būnu nuoga gana dažnai, todėl man tai iš tiesų nebuvo kažkas ypatinga.“
C. Blanchett taip pat pasisakė apie seksizmą Holivude, pastaruoju metu tapusio svarbia debatų tema. „Svarbu nuolat apie tai kalbėti, – pabrėžė aktorė. – Tai iškrito iš darbotvarkės, ir, manau, kad mūsų pozicijos smarkiai susilpnėjo.“
Sužavėti kritikai šiame Prancūzijos Rivjeros mieste sakė, kad filmas „Kerol“, pasakojantis universalią meilės istoriją, kurioje svarbiausios temos – pasiaukojimas, ryžtas ir teisė mylėti bei neprarasti orumo, jau minimas kaip vienas iš favoritų pelnyti „Oskarų“.
Pramogų pasaulio naujienų žurnalas „Variety“ tą kino juostą apibūdino kaip „subtiliai nutapytą, giliai išgyventą meilės istoriją, ištraukiančią kiekvieną šešėlį ir niuansą iš savo veikėjų „vidinio gyvenimo“.
Jeigu „Kerol“ šios savaitės pabaigoje laimės „Auksinę palmės šakelę“, jis nebus pirmasis filmas apie lesbiečių porą, pelnęs geriausią Kanų žiuri įvertinimą.
Prancūzų lesbiečių meilės drama „Adelės gyvenimas“ (La vie d'Adele) pelnė aukščiausią Kanų apdovanojimą 2013 metais. Neįprasta, kad tąsyk apdovanojimas buvo skirtas ne vien režisieriui, bet ir abiem pagrindinius vaidmenis sukūrusioms aktorėms, apeinant festivalio taisyklę, kad „Auksinė palmės šakelė“ ir apdovanojimai už vaidybą negali atitekti tam pačiam filmui.
Pragariška patirtis kitokiu būdu
Holokausto siaubą vaizduojantis filmas „Saulo sūnus“ (Saul fia), sukurtas pradedančio vengrų režsieriaus Laszlo Nemeso, taip pat sulaukė liaupsinamų atsiliepimų iš priblokštų kritikų.
„Saulo sūnaus“ siužeto centre atsidūrė Aušvico mirties stovyklos zonderkomandos (žydų kalinių brigados, šalinusios dujų kamerose nužudytų žmonių palaikus ir deginusios juos krematoriumuose) vienas iš narių. Tie kaliniai būdavo geriau maitinami ir laikomi geresnėmis sąlygomis negu kiti, bet po kelių mėnesį neišvengiamai būdavo nužudomi, kad neišduotų savo žinomų šiurpių paslapčių.
L. Nemesas sutelkė dėmesį į pagrindinį personažą Saulą, kurį vaidina Geza Roehrigas, užsibrėžusį oriai palaidoti vieną berniuką. Koncentracijos stovyklos siaubas šiame filme neslepiamas, bet jis paliekamas antrame plane arba už ekrano ribų.
„Manėme, kad mažiau yra daugiau“, – sakė 38 metų L. Nemesas, aiškindamas savo sprendimą leisti žiūrovų vaizduotei užpildyti vaizdo spragas, padedant įsimintinai ir jaudinančiai filmo muzikai.
„Man buvo svarbu sukurti filmą apie šią pragarišką patirtį kitokiu būdu. ... Norėjome viską sukoncentruoti iki vienintelio žmogaus matmens“, – pridūrė jis.
„Saulo sūnus“ nesuteikia nei vilties, nei palengvėjimo, o daugelis žiūrovų sakė, kad tas filmas jiems buvo sekinanti patirtis.
„Vienintelis būdas išlikti sveiko proto ir taip gyventi – tai liautis būti žmogumi, atsiriboti nuo savo emocijų, – aiškino G.Rohrigas. – Didžiausias iššūkis (mano) personažui – suktis labai, labai mažoje erdvėje, itin minimalistiniu būdu.“
Kanų festivalio apžvalgininkai sakė, kad L.Nemeso filmas, kurio siužetas apima 36 gyvenimo Aušvice valandas, gali sujaudinti žiuri, kuriai vadovauja JAV kino kūrėjai broliai Joelis ir Ethanas Coenai.
Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ rašo, kad L. Nemesas, kurio keli artimieji buvo nužudyti nacių dujų kamerose, sakė akivaizdžiai siekęs sukurti filmą, kuris palaikytų gyvą Holokausto istoriją „kartoms, kurios greitai nebeturės jokio tiesioginio kontakto su (tų įvykių) liudininkais, kurie galėtų pasidalyti su jais savo prisiminimais“.
Savaitraštis „The Hollywood Reporter“ nurodė, kad tas filmas yra „pažymėtinas – ir nepaprastai intensyvus“, o „Variety“ jį pripažino „bauginamai išbaigtu“. Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian“ kino kritikas Peteris Bradshaw sakė, kad „Saulo sūnus“ yra „niokojantis ir šiurpinantis“, girdamas tos juosto „nykią ir nuožmią drąsą“.
Retai nutinka, kad režisieriaus pirmasis filmas patenka į Kanų festivalio pagrindinę konkursinę programą, o dar rečiau tokios juosto sulaukia itin entuziastingos reakcijos.
Tarp jau parodytų konkursinės programos filmų buvo keista, tačiau susižavėjusių gerbėjų įgijusi fantastinė juosta „Omaras“ (The Lobster). Šis graikų režisieriaus Jorgo Lantimo filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Colinas Farrellas ir Rachel Weisz, pasakoja apie grupę vienišų žmonių, uždarytų viename viešbutyje ir įpareigotų per 45 dienas susirasti partnerį ar būti paverstais gyvūnu, kurio rūšį gali pasirinkti.
Italijos kino veteranas Nanni Moretti taip pat sulaukė palankių įvertinimų dėl savo naujosios juostos „Mano motina“ (Mia madre).
M. Moretti vaidina kartu su JAV aktoriumi Johnu Turturro pusiau autobiografiniame filme apie režisierių, išgyvenantį asmeninę ir karjeros krizę, kuri iki ašarų sujaudino daugelį Kanų kritikų, išėjusių po peržiūros didžiuliame festivalio pagrindiniame kino teatre „Palais“.
Kita vertus, vieną iš didžiausių nesėkmių per Kanų istoriją patyrė režisierius Gusas Van Santas: jo filmas „Medžių jūra“ (The Sea of Trees), kuriame „Oskaro“ laureatas Matthew McConaughey vaidina amerikietį, išvykusį nusižudyti į Japoniją, buvo negailestingai nušvilptas.
„The Guardian“ tą kino juostą apibūdino kaip „fantastiškai erzinančią ir nenuoširdžią ašarų spaudyklę“.
12 dienų truksiantis festivalis baigsis sekmadienį, kai bus surengta iškilminga apdovanojimų ceremonija.