Tad nedaugžodžiaujant, penkios šio savaitgalio rekomendacijos atrodo taip:
„Rikas ir Mortis“ (angl. „Rick and Morty“), 2013 m. –
Esu labai didelis animacinių serialų, kurie skirti suaugusiems žiūrovams, gerbėjas, todėl reguliariai žiūriu „Šeimos bičą“ (angl. „Family Guy“), „Pietų parką“ (angl. „South Park“), „Amerikietišką tėtį“ (angl. „American Dad“), „Bobo burgerius“ (angl. „Bob‘s Burgers“) bei tuos pačius jau seniai nusivažiavusius „Simpsonus“ (angl. „Simpsons“). Tačiau iki šiol nebuvau žiūrėjęs vieno iš populiariausių pastarojo dešimtmečio serialo „Rikas ir Mortis“ (angl. „Rick and Morty“). Dabar, prasidėjus antrajam karantinui, ši klaida pagaliau buvo ištaisyta.
Serialo istorija sukasi apie genialų, bet visiškai šlykštų savanaudį mokslininką degeneratą Riką, kuris iš neturėjimo ką veikti į savo nutrūktgalviškus nuotykius pasiima bailų anūką Mortį. Aišku, prieš pastarojo valią. Tačiau su laiku vaikinukas pripranta prie savo ekscentriško senelio, su kuriuo jis patiria tai, apie ką gali svajoti bet kuris jo amžiaus vaikas.
Vos tik įpusėjus pirmajai „Riko ir Morčio“ serijai supratau, kodėl šis serialas yra toks populiarus tarp žiūrovų ir kodėl daug kur galima pamatyti atributiką, susijusią su šio projekto herojais – pradedant drabužiais, žaislais ir užbaigiant puodeliais bei stalo žaidimais. Serialas tiesiog veža dėl savo įdomiai pristatytos idėjos ir tuo pačiu sugeba prikaustyti dėmesį dialogais, charizmatiškais personažais ir tam tikromis gilesnėmis mintimis apie gyvenimo paradoksą. Ir nors pats siužeto pateikimas nėra labai šviežias, nes kažkada mes turėjome panašiai atrodantį serialą „Ponas Pibodis ir Šermanas“ (angl. „Mr. Peabody & Sherman“), kuris buvo įterptas į kultinę 1959 metais prasidėjusią animacinę seriją „Rokio ir Bulvinklio bei jų draugų nuotykiai“ (angl. „The Adventures of Rocky and Bullwinkle and Friends“), bet tai visiškai netrukdo, nes kūrėjai pasistengė dirbdami su pačiu scenarijumi.
Kas labiausiai man patiko šiame seriale, tai milžiniškas kino ir televizijos žinių bagažas, kurį serialo kūrėjai genialiai įterpė į šio pasakojimo serijas. O kalbu aš apie visokiausias su populiariąja kultūra susijusias užuominas. Tad, norint suprasti visus seriale rodomus juokelius, reikia būti labai išprususiam tiek kine, tiek televizijoje. Jau nekalbu apie literatūrą, muziką bei meną. Ir nors serialas sukelia išties labai gerą nuotaiką bei priverčia kvatoti iš absurdiškų situacijų nepagaunant užuominų, visgi pajusti maksimalų šio serialo poveikį galima tik tada, kai suvoki, apie ką eina kalba.
Susitapatinti su personažais irgi nesunku. Be to, jie pristatyti iš stereotipinės, bet itin žmogiškos perspektyvos, todėl visos problemos, su kuriomis veikėjai susiduria, puikiai atvaizduoja tam tikras žmonių grupes. Bruožai, kuriais serialo kūrėjai papuošė herojus, yra „prižeminti“ ir primenantys arba mus pačius, arba mus supančius žmones. Būtent tai ir leidžia iš įdomios pozicijos pažvelgti į veikėjus ir susipažinti su jų vidiniais demonais.
Animacijos piešimas iš pradžių pasirodė keistas, bet po kelių serijų pripratau prie tokio stiliaus, kurio detalumas netgi pradėjo man kelti nuostabą dėl kūrėjų fantazijos. Vaizdo montažas ir muzika irgi nepaveda, tad vienas malonumas yra stebėti su įtampa Riko ir Morčio nuotykius, kurie dažnai pasisuka nenuspėjama linkme.
Įgarsinimas irgi nerealus. Didžiuliai komplimentai Justinui Roilandui ir Chrisui Parnellui, kurie suteikė pagrindiniam personažų duetui tiek daug charizmos ir individualumo savo išskirtiniais balsais. Tačiau ir be jų, visi kiti personažai seriale irgi yra įgarsinti fantastiškai.
Tad apibendrinant šį trumpą mano atsiliepimą apie vieną kiečiausių XXI amžiaus serialų, galiu tik pasakyti, jog jeigu dar jo nežiūrėjote būtinai ištaisykite tą klaidą, kaip ją ištaisiau aš, nes tai yra vienas iš tų „MUST SEE“ projektų, kuriam nereikia gailėti laiko.
„Naktinis persekiotojas: Serijinio žudiko medžioklė“ (angl. „Night Stalker: The Hunt for a Serial Killer“), 2021 m.
Gruodžio mėnesį „Netflix“ platforma džiugino mus pakankamai kokybišku britų dokumentiniu mini serialu „Skerdikas“ (angl. „The Ripper“), o šių metų sausis nustebino dar vienu panašaus pobūdžio projektu „Naktinis persekiotojas: Serijinio žudiko medžioklė“ (angl. „Night Stalker: The Hunt for a Serial Killer“), kurį surežisavo žinomas dokumentinių juostų ir serialų kūrėjas Tilleris Russelas.
Šio iš keturių epizodų susidedančio pasakojimo istorija rutuliojasi devintame praeito amžiaus dešimtmetyje Los Andželo mieste, kuriame pradėjo siautėti negailestingas ir puikiai savo niekingą veiklą išmanantis serijinis žudikas pravarde „Naktinis persekiotojas“. Jį sučiupti yra pasiruošęs vienas geriausių šalies detektyvų Frankas Salerno‘as bei į šią bylą įtrauktas jaunas, bet itin talentingas Gilas Carrillo‘as.
Kaip ir „Skerdikas“, šis mini serialas žiūrovams pateikia labai kruopščiai vystomą bylą bei pareigūnų, kurie šią bylą nagrinėjo, sunkų ir itin atsakingą darbą. Tad nuo pirmų serialo akimirkų mes esame įtraukiami į labai pavojingą vieno serijinio žudiko medžioklę, kuri tiek policijai, tiek miestui buvo labai svarbi. Pirmiems – tai prestižo ir profesionalumo reikalas, o kitiems – saugumo jausmas. Ir šie niuansai seriale yra labai dažnai pabrėžiami, kad mes galėtume suvokti, su kokio lygio pabaisa jie turėjo reikalų.
Visas pasakojimas yra vystomas iš detektyvų, žurnalistų ir aukų lūpų, todėl iš itin tikroviškos perspektyvos mes turime progą susipažinti su situacija, kuri nedavė ramybės milijonams tuo metu Los Andželo mieste gyvenančių žmonių. Ir, žinote, klausantis jų pasakojimų, neįmanoma kai kuriems iš jų nejausti pagarbos bei užuojautos, nes kai kurie jų prisiminimų momentai priverčia jaustis pakankamai nesmagiai. Visgi tokio pobūdžio prisiminimai nėra lengvai priimami, todėl emocionaliai šis serialas paveikia gana stipriai.
Be to, mes per vos keturias serijas gauname ir labai vaizdingą žudiko portretą, kuris leidžia suvokti, kokiais motyvais jis vadovavosi darant vieną ar kitą nusikaltimą bei kokiais būdais jis juos vykdė. Silpnų nervų žiūrovams nepatartina žiūrėti, nes pasakojimai ir vaizdai išties priverčia pakraupti nuo to, kaip ir kokiu būdu buvo viskas vykdoma.
Iš vizualios pusės, tai gana paprasta, bet labai išvaizdžiai atrodanti dokumentika, nes pasakojimo metu Los Andželas mums buvo pateiktas iš itin purvinos ir ne tokios blizgančios perspektyvos, kaip jį dažnai vaizduoja kai kurie filmai ar serialai. Vaizdo montažas puikus, nes kiekvienoje serijoje yra išlaikoma intriga bei emociniam pojūčiui sukeliama reikiama įtampa, o muzika ir produkcijos dizainas nukelia mus tiesiai į 80-uosius. Be to, čia yra naudojama ir tų laikų medžiaga, kuri bendram vaizdui priduoda dar daugiau autentikos.
Pasakojimo metu mes susipažįstame ir su tikrais žmonėmis, kurie pasakojo apie savo išgyvenimus, todėl jokių suvaidintų emocijų iš jų pusės nebuvo. O tokių žmonių buvo tikrai pakankamai, kad žiūrovas galėtų dar labiau suvokti šios bylos rimtumą.
Apibendrinant, ganėtinai įdomus projektas, kuris iš labai atviros bei įtraukančios perspektyvos leidžia mums susipažinti su vienu iš žiaurių rodomo laikotarpio serijinių žudikų. Tad jeigu mėgstate tokio pobūdžio pasakojimus, manau, kad „Naktinis persekiotojas: Serijinio žudiko medžioklė“ Jūsų nenuvils.
„Kobra Kai“ (angl. „Cobra Kai“), 2018 m. –
Peržiūrėjęs dar kartą vieną iš savo mėgstamų vaikystės filmų serijų – tikrą 80-ųjų VHS eros klasiką „Karate vaikis“ (angl. „The Karate Kid“), nusprendžiau įvertinti ir iš trijų sezonų susidedantį šios istorijos pratęsimą pavadinimu „Kobra Kai“ (angl. „Cobra Kai“).
Serialo istorija sukasi apie kažkada karatė turnyro čempionato finale fiasko patyrusį Džonį Lourensą, kurio gyvenimas nėra rožėmis klotas. Pragyvenimui jis užsidirba dirbdamas visokiausius juodus darbus, o ant kiekvieno kampo mato kaip jo buvusiam oponentui Danieliui Larusui viskas sekasi. Vieną dieną jis nusprendžia baigti su tokiu savo niekingu gyvenimu ir atgaivinti karate mokyklą, kuriai kadaise priklausė. Taip prasideda naujas Džonio gyvenimo etapas. Taip prasideda „Kobra Kai“ atgimimas.
Nesitikėjau, kad taip maloniai susižiūrės šis serialas, kuris ne tik suteikė man be galo didelę nostalgiją peržiūros metu, bet ir tapo dėmesio vertu 80-ųjų klasikos pratęsimu, kuris yra galva aukščiau už visus iki šiol pasirodžiusius tęsinius. O taip, „Karate vaikio“ tęsiniai apart antrosios dalies yra net labai prasti, o čia buvo nuoširdi atgaiva akims ir ausims.
Kas man labiausiai patiko, jog kūrėjai susikoncentravo ties pirmosios dalies blogiečiu, jo pasiekimais bei jo padarytais gyvenimo sprendimais, kurie ir privedė jį prie bedugnės krašto. Tad serialo metu mes gauname iš dalies liūdną, bet pamokančią istoriją žmogaus, kuris bando atsitiesti ir sugražinti prarastus metus. Ir visa tai pateikta iš labai atviros bei pakankamai gilios pozicijos, todėl jeigu mes nekentėme Džonio pirmame filme, čia mes jam jaučiame nuoširdų gailestį bei savotišką pagarbą, kurią jis užsitarnauja su kiekviena nauja serija.
O kalbant apie Danielį, kuris tapo visos serijos protagonistu, tai šiame seriale jis yra parodomas kitaip. Ne, jis nėra blogiečiu, tačiau jo požiūris į gyvenimą bei aplinką skiriasi nuo to berniuko, kurį mokė Mijagis ir kuris bandė išlikti savimi. Aišku, nemažai dėmesio gauna jo santykis su šeima ir priešprieša su Džoniu, kas labai pagyvina seriale vystomą veiksmą ir leidžia labiau suvokti, kokiu žmogumi jis tapo per tuos visus metus nuo mūsų paskutinio susitikimo su juo 1989 metais pasirodžiusioje trečioje dalyje.
Seriale netrūksta gero veiksmo ir neblogų muštynių, kaip ir netrūksta intrigų bei įvairiausių personažų santykių aiškinimosi, dėl ko siužetas yra toks gyvas ir įtraukiantis. Bent jau man tikrai po kiekvienos naujos serijos buvo smagu sužinoti kas gi bus toliau ir kaip vienas ar kitas veikėjas išspręs savo problemas. O ir vystomų temų čia pakankamai daug. Pagrindinėmis tampa tėvystė, draugystė, pagarba, paauglystė, karatė esmė ir meilė. Ir visos jos gauna nemažai ekraninio laiko, kad žiūrovui būtų įdomu stebėti kiekvienos iš mano paminėtų temų loginį išrišimą.
Iš techninių šio serialo sprendimų išskirčiau esminį pliusą – be galo kietą garso takelį, kurį sudaro tokių legendinių grupių kaip „AC/DC“, „Ratt“, „Whitesnake“, „Queen“, „Poison“, „Motley Crue“ ir „Twisted Sister“ dainos. Taip pat gerai nufilmuotas vaizdas, vaizdo ir garso montažas bei meninis apipavidalinimas irgi pridavė žavesio peržiūros metu.
Kas dėl aktorių, tai džiugu, jog pagrindinius vaidmenis atliko beveik visi esminiai pirmojo filmo aktoriai kaip Ralphas Macchio, Williamas Zabka ir Martinas Kove‘as. Apie vaidybos aukštumas nekalbėsiu, bet jie tikrai pasistengė kuo įmanoma įtikinamiau įkūnyti savo personažus. Taip pat neblogai pasidarbavo jaunosios aktorių kartos atstovai kaip Xolo Mariduena, Jacobas Bertrandas, Mary Mouser, Tanneris Buchananas ir Giannis DeCenzo‘as.
Apibendrinus – nostalgiškas ir labai patrauklus akims serialas, kuris visiškai nepabosta, kuris turi savitą cinkelį ir kuris suteikia labai neįpareigojančią pramogą. O tai priverčia laukti naujų sezonų, kurie jau ne už kalnų.
„Pelkė“ (angl. „The Mire“), 2018 m. –
Kažkada praeitų metų rudenį rekomendavau Jums nuostabų ir, mano nuomone, geriausią 2020 metų lenkišką filmą „25 nekaltumo metai. Tomeko Komendos byla“ (angl. „25 Years of Innocence. The Case of Tomek Komenda“), kurį režisavo Janas Holoubekas. O visai neseniai turėjau progą susipažinti su kitu jo projektu – 2018 metais pasirodžiusiu kriminaliniu serialu „Pelkė“ (angl. „The Mire“), kuris irgi padarė labai didelį įspūdį.
Serialo istorija sukasi aplink kraupų vienos mažo lenkiško miestelio prostitutės ir jos aukštas pareigas užimančio kliento nužudymą. Visai netrukus yra suimamas šio nusikaltimo įvykdytojas. Ir viskas būtų kaip ir gerai, o byla uždaryta, jeigu ne asmeninis vietinių žurnalistų – patyrusio ciniko Vitoldo ir jauno idealisto Piotro – tyrimas, kuris priveda juos prie visiškai kitokios tiesos. Ar vyrams pavyks įrodyti tiesą, ar jie bus nutildyti tų, kuriems tiesa gali pridaryti daug nemalonumų? Sunku pasakyti.
Jau daug metų žiūriu lenkiškus serialus ir galiu pasakyti, jos kriminaliniame žanre jie yra pažengę labai toli. Ir šis kol kas iš vieno sezono susidedantis nenuspėjamo siužeto projektas yra puikiu to įrodymu.
Kas man labiausiai patiko, tai kaip buvo vystoma ši istorija. Ji susidėjo iš kelių siužetinių linijų bei dviejų itin painių bylų, kurios su savimi turi labai daug bendro. Tas leido pamatyti du detektyvinius pasakojimus, kurie akimirksniu mane įtraukė į seansą ir nepaleido iki paskutinės serijos. Be to, mano paminėtos dvi bylos neleido nei vienai akimirkai suabejoti tuo, kas mums yra rodoma ekrane, nes jos buvo pateiktos iš labai tikroviškos pozicijos. Tad su logika serialo kūrėjams viskas yra gerai.
Kitu pakankamai stipriu serialo elementu tampa rodomas laikotarpis, kuriame ir buvo narpliojamos šios žurnalistų bylos. Epocha pateikta įtikinamai ir su visais ją lydėjusiais niuansais, todėl pasinerti į 80-ųjų praeito amžiaus Lenkiją yra be galo lengva. Mes pamatome kaip gyveno tų laikų žmonės, kokiomis pramogomis jie džiugino savo gyvenimą ir aišku gauname itin natūraliai išreikštą to laikotarpio Lenkijos gyventojų pasaulėžiūrą bei mentalitetą. Čia per daug neišsiplėsiu, nes nenoriu sugadinti Jums peržiūros. Ypatingai tą darau dėl tų žmonių, kurie nelabai domėjosi tuo laikotarpiu.
Tiesa, seriale yra keli labai žiaurūs epizodai, kurie priverčia pajusti didžiulį pyktį. Bent jau mane sukrėtė scena merginų tualete, kurioje buvo pavaizduota tiek daug skausmo ir nužmogėjimo, jog kažkiek sunku buvo atsigauti dar kelias minutes po pamatyto reginio. Tad silpnesnių nervų žiūrovams siūlau užsimerkti, kai ji bus rodoma.
Kas liečia serialo personažus, tai jų turime išties nemažai ir kiekvienas iš jų yra ganėtinai charizmatiškas. Labiausiai iš visų man patiko 3 herojai – žurnalistai Vitoldas su Piotru ir milicininkas Marekas. Ir jeigu pirmi pateikti mums iš labai žmogiškos bei atviros perspektyvos, tai trečiasis buvo pristatytas taip kraupiai, jog neįmanoma buvo nejausti jam baimės. Kiti personažai taip pat gerai perteikti, bet kaip jau minėjau, ši trijulė buvo nepralenkiama.
Serialo kokybė sklinda ne vien iš scenarijaus, bet ir pagirtinų techninių aspektų. Dekoracijos, herojų kostiumai, grimas, šukuosenos – elementai, idealiai atvaizdavę rodomą laikotarpį. Muzika irgi priduoda reikiamos atmosferos peržiūrai, o kameros darbas labai natūraliu būdu dar labiau mus pritraukia prie rodomos ekrane istorijos. Vaizdo ir garso montažas be priekaištų.
Aktorių kolektyvas parinktas taip pat atsakingai. Pagrindinius vaidmenis čia atliko lenkų kino legenda Andrzejus Sewerynas ir mano nuomone vienas talentingiausių naujos kartos aktorių Dawidas Ogrodnikas. Abu nusipelnė pagyrimų dėl savo įtikinamai perteiktų personažų. Taip pat turime čia ir Zofią Wichłacz, Magdaleną Walach, Nel Kaczmarek, Jaceką Belerį ir Zbigniewą Walerysį, kurie irgi nepasišiukšlino.
Apibendrinant – vienas maloniausių kriminalinio žanro atradimų, todėl su malonumu lauksiu antrojo sezono, kuris turi mus pasiekti jau šiais metais.
„Plepys“ (angl. „Big Mouth“), 2017 m. –
Peržiūrėjęs nuostabų animacinį serialą „Rikas ir Mortis“ (angl. „Rick and Morty“), nusprendžiau imtis kito ne ką mažiau išliaupsinto ir ganėtinai prasmingas idėjas gvildenančio projekto „Plepys“ (angl. „Big Mouth“).
Serialo istorija sukasi aplink septintokus geriausius draugus – Niką Birčą ir Endrių Gloubermaną, kuriuos netikėtai užklupo lytinis brendimas. Vaikinams iki galo nėra aišku, kodėl jų kūnas keičiasi, o kai kurios situacijos, į kurias jie patenka dėl savo ribotų žinių apie biologiją, priverčia juos jaustis nepatogiai.
Ką galiu pasakyti apie šį dar vieną vyresniems žiūrovams skirtą serialą? Jis nuostabus. Jau nuo pirmos serijos galima pastebėti, kokiu tikslu jis buvo sukurtas bei kokią svarbą jis turi paaugliams bei jų tėvams, kuriems yra labai nepatogu šnekėti apie lytinį brendimą bei problemas, kurios yra būdingos visiems jauniems žmonėms. Kalbu, aišku, apie tuos jaunuolius, kurie tik pradeda suvokti savo kūną bei pažinti save kaip asmenybę, palikdami užnugaryje vaikystę ir žengdami į suaugusių gyvenimą.
Tokios temos kaip pirmos mėnesinės, nesuvaldyta ejakuliacija, dažna erekcijos būsena, apsaugos priemonių svarba norint apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų ir neplanuoto nėštumo bei dar daugelis kitų kasdienių ir paaugliams aktualių situacijų, puikiai pabrėžia svarbiausia serialo akcentą – edukuoti jaunimą. O taip, kūrėjai šiuo serialu puikiai padeda jauniems žmonėms suvokti savo kūną̨ bei pasiruošti tam gyvenimui, kuris juos jau pasitiko arba dar pasitiks. O ir tėvams, kurie nesugeba savo vaikams išaiškinti tam tikrų lytinio brendimo niuansų, šis serialas taps puikia mokamąja medžiaga. Manau, kad net ir kalbėti jiems nieko nereikia, o tik įjungti savo atžaloms šį pasakojimą̨, kuris bus veiksmingesnis už bet kokius beprasmius ir nepatogius pokalbius.
Be to, serialas žiūrisi labai lengvai dėl itin gerai pateikto humoro, kuris ne tik papildo kiekvieną situaciją puikiai perteiktu absurdu, bet ir pašiepia su populiariąja kultūra susijusias tendencijas. Tačiau, norint tai perprasti, reikia būti nemenkai pasikausčiusiame tam tikrose temose, kurios yra neatsiejamos nuo kino, muzikos, televizijos ar net politikos.
Veikėjai irgi labai šaunūs. Ypač tie, kuriais tampa nematomi kiekvieno iš pagrindinių personažų hormonai arba, tiksliau kalbant, – hormoniniai monstrai. Jie puikiai įgarsina tai, apie ką galvoja gyvenimo nematę ir visiškai nepatyrę paaugliai. Taip pat personažai priverčia suvokti iš įdomios perspektyvos ir tai, kas yra tikra draugystė, pirma meilė, išdavystė ir panašios situacijos, į kurias gali papulti kiekvienas iš mūsų. Na, o jų dialogai ir monologai... Nuostabūs!
Patiko man ir pats piešimo stilius, kuris visiškai neerzina, o, tiksliau, džiugina serialo kūrėjų fantazija ir originaliais sprendimais. Taip, gerai seriale parinkta yra ir muzika, kuri kiekvienai serijai priduoda savotiško individualumo. Garso ir vaizdo montažas taip pat leidžia pajausti didžiulį malonumą nuo seriale pateikto tvarkingo reginio.
Veikėjai įgarsinti irgi pagirtinai. Netgi sakyčiau labai netipiškai dėl balso tembro, kuriuo yra papuošti pagrindiniai personažai. Lyg ir stebime paauglius, bet girdime suaugusius, kurie nori iš jų išsinerti, bet tam dar neatėjo laikas. Tad personažai turi individualumą ir jie sukelia vien tik pačius pozityviausius įspūdžius dėl balsų, kuriais jie buvo papuošti.
Tad apibendrinant, serialas „Plepys“ – vienas iš tų animacinių serialų, kurį ne tik norisi rekomenduoti, bet ir pasiūlyti kaip edukacinę priemonę paaugliams, tėvams ir mokykloms, nes lytinis ugdymas išties yra svarbus kiekvieno jauno žmogaus gyvenime.