Norėdami įnešti naujų vėjų į frančizę, studijos vadovai atleido ankstesnės dalies režisierių Robą Marshalią ir pasamdė jaunatviškus bei kupinus energijos kino kūrėjus. Režisieriaus kėdę užėmęs dėl savo nuostabaus 2012 metų filmo „Kon-Tiki“ žymus norvegų duetas, susidedantis iš Joachimo Roenningo ir Espeno Sandbergo, pasižadėjo sugrąžinti „Karibų piratams“ buvusią šlovę bei pateisinti gerbėjų lūkesčius, kurie šešis metus laukė naujų kultinių personažų nuotykių.
Apie ką mes čia...
Henris Terneris turi vieną vienintelę svajonę – nuo prakeiksmo išlaisvinti savo tėvą Vilą, kuris po mirtino susidūrimo su Deiviu Džounsu buvo amžiams įkalintas „Skrajojančio olando“ denyje. Tačiau, kad pasiektų savo tikslą, vaikinas turi surasti legendomis apipintą Poseidono trišakį, kurio dėka galima nuimti bet kokį prakeiksmą. Henriui į pagalbą netikėtai ateina senas Vilo draugas, kapitonas Džekas Sperou, kuriam irgi reikalingas trišakis, kad jis galėtų atsikratyti praeities vaiduoklių ir visiems piratams mirtį nešančio kapitono Salazaro. Taip prasideda dar vienas nuotykis, kuris pačiam kapitonu Džekui gali tapti lemtingas...
Kūrinio turinys
Asmeniškai man, kaip daugeliui mano amžiaus žmonių, „Karibų piratų“ frančizė puikiai primena paauglystės laikotarpį, todėl naująjį filmą žiūrėjau kupinas nostalgijos ir puikių prisiminimų, susijusių su mokykla, pirmuoju DVD grotuvu ir video nuomomis, kai jos buvo dar ant bangos ir žmonės bėgdavo išsinuomoti pačius naujausius filmus nelaukdami, kada juos bus galima nelegaliai atsisiųsti iš interneto. Todėl nenuostabu, jog 2011 metais pasirodžius ketvirtam filmui teko gerai nusivilti, nes juosta visiškai nepriminė energingo, nuotykių kupino ir labai šmaikštaus pasakojimo apie prieš tris šimtus metų jūrose karaliavusius plėšikus.
Todėl po to, kai filmas nors ir perkopė milijardo dolerių barjerą visame pasaulyje, bet buvo neigiamai sutiktas tiek kino žiūrovų, frančizės gerbėjų ir, žinoma, kino kritikų, studijos „Walt Disney“ vadovai sustabdė penktos dalies pasiruošimo darbus, norėdami išlaukti tinkamo momento ir pristatyti naują, smagią ir originaliai atrodančią istoriją. Tris kartus perkėlus premjeros datą, galiausiai buvo prieita prie bendro susitarimo, jog filmas kino ekranus pasieks 2017 metų gegužę. Ir, tiesą pasakius, toks vėlavimas buvo pateisintas. Filmas savo kokybe dešimteriopai lenkia ankstesnę dalį, nes jame ir vėl buvo galima pajusti tą nuostabią „piratišką“ atmosferą, kuri lydėjo mus pirmuose trijuose filmuose.
Juosta prasideda nuo labai nostalgiško momento, kuris sukelia labai daug emocijų, o kartu pristato pagrindinį šio filmo siužetinės linijos variklį – Henrį ir jo itin svarbų tikslą. Taip pat pristatomas ir kitas, ne ką mažiau esminis filmo momentas – kapitonas Salazaras, kurio dėka yra atskleidžiamos naujos detalės apie kapitono Džeko Sperou praeitį. Būtent Salzaras leidžia pažvelgti į šį legendinį piratą iš visiškai kitokios perspektyvos ir sužinoti, iš kur jis gavo savo pravardę bei tapo jūrų legenda.
Kapitono Salzaro įvaizdis labai primena pirmosios ir antrosios dalies blogiečių mišinį, todėl tai irgi sukelia tam tikrą nostalgiją pirmtakui, kuris savo laikais buvo nominuotas net penkiems „Oskarams“. Tai labai grubus, košmariškas, smurto ir neapykantos kupinas herojus, kurio vieninteliu tikslu tampa Džekas Sperou. Bet šis momentas nekelia visiškai jokios nuostabos. Kiekvienoje dalyje Džekas yra medžiojamas itin šiurpių padarų kaip Deivis Džounsas ir tokių negailestingų piratų, kokiu buvo Juodabarzdis, todėl filmo scenaristai nenorėdami pervargti išbandė seną gerą ir jau keturis kartus matytą receptą. Ir jis šiame filme netgi gerai pasiteisino, Salazarui įsipaišant į bendrą nuotykių koncepciją.
Meilės linija, kaip ir ankstesniuose filmuose, irgi yra. Tik šįkart ji labai primena pirmąją dalį, kurioje buvo Vilas ir Elizabet. Todėl bežiūrint į Henrį ir jo simpatiją Kariną ore galima pajusti deja vu. Čia panašiai kaip ir su septintuoju „Žvaigždžių karų“ epizodu, kuris labai priminė 1977 metų George‘o Lucaso sukurtą šedevrą. Bet toks „Karibų piratų“ pirmtako meilės perpasakojimas visiškai neerzina. Tik galbūt gaila, jog Henrio ir Karinos akyse nebuvo to išskirtinio susižavėjimo vienas kitu, kokį buvo galima pamatyti pas Vilą ir Elizabet.
Užtat be jokių priekaištų pasirodo kapitonas Džekas Sperou, kuris kaip ir anksčiau sugeba gerai prajuokinti. Tikrai nenusibosta besimaivantis jo veidas, aštrūs ir kartu vulgariai skambantys juokeliai ir alkoholizmo protrūkiai, kurie tikrai nepatiktų kai kuriems Lietuvos seimo nariams, jeigu jie būtų šios dalies veikėjais. Be Džeko puikiai pasirodė ir pats kapitonas Hektoras Barbosa, kurio kai kurios paslaptys irgi išaiškėjo. Tiesa, tai pats dramatiškiausias filmo personažas, kurio buvo labiausiai gaila dėl jo prieš daugelį metų padarytų klaidų ir ryžtingo, pagarbos verto poelgio juostai einant link pabaigos.
Antraplaniais herojais irgi galima žavėtis, nes filme jų labai daug ir visi jie turi daug bendro su ankstesnėmis filmo dalimis. Ypatingai jie pakeri iš humoristinės pusės, todėl pasijuokti iš kai kurių posakių, veiksmų ir, žinoma, iškrėstų kvailysčių galima vos ne visą filmo eigos laiką.
Žinoma, filmo siužetinė linija neapsiriboja vien paslapčių atskleidimais bei veikėjais, bet ir žymiomis legendomis. Kaip ir ankstesniuose filmuose, taip ir šioje dalyje, daug pasakojama apie legendinį artefaktą – Poseidono trišakį, kurio pagalba būtų galima valdyti jūras. Ši legenda papasakota ganėtinai įdomiai ir netgi moderniai, perpasakojant esminę mintį, susijusią su trišakio galia.
Veiksmo filme taip daug ir smagiausia, jog nemaža dalis veiksmo scenų vyksta jūroje, o to tikrai buvo galima pasigesti ketvirtoje serijos dalyje. Žiūrovams pateikiami ne vien laivų mūšiai, bet ir artimos piratų kovos, puikios bosų dvikovos, epiškai atrodantys susidūrimai su kariuomene ir dar daug kitų, efektingų ir kvapą gniaužiančių scenų. Būtent tokių, kurias galėjome matyti „Juodojo perlo prakeiksme“ ir „Numirėlio skrynioje“. Iki „Pasaulio pakrašty“ epiškumo pritrūko, bet tai pataisoma, ypač, jog turėtume sulaukti šeštos ir galbūt jau finalinės dalies.
Kodėl kalbu apie šeštą dalį, nors daug kur buvo skelbiama, jog penktoji užbaigs kapitono Džeko Sperou nuotykius? Viskas labai paprasta. Siužetinė linija, kuri prasidėjo 2003 metais lyg ir pasibaigė, bet, sulaukus filmo titrų galo, galima pamatyti niūrią ir daug žadančią sceną, kurioje pateikiamas galimas kitos dalies scenarijus ir pagrindinis blogietis. Todėl rekomenduoju pasilikti, palaukti papildomas 10 minučių ir išvysti tą sceną.
Reziumuojant tai, ką teko pamatyti, galiu teigti, jog šis filmas labai primena originalią trilogiją, kuri savo laikais pavergė tūkstančius kino žiūrovų. Ir nors norvegų režisierių kino juosta iš dalies atrodo kaip pirmosios 2003 metais pasirodžiusios juostos perdirbinys, ji lengvai žiūrima ir turinti tą pačią energiją, kuria alsavo „Juodojo perlo prakeiksmas“.
Techninė juostos pusė
Kaip ir ankstesnėse dalyse, taip ir šioje, labai daug dėmesio gauna garso takelis, kuris susideda iš visų žinomiausių „Karibų piratų“ muzikinių kompozicijų, kurias buvo galima girdėti kiekviename ankstesniame filme. Todėl šioje dalyje kompozitorius Geoffas Zanellis nepasišiukšlino ir ne tik savo padarytu darbu sukėlė nostalgiją dėl fone girdimos originaliosios trilogijos muzikos, bet kartu pradžiugino perkurdamas ir suteikdamas daugiau epiškumo kai kurioms iš trečiosios dalies žinomoms muzikinėms kompozicijoms.
Specialieji efektai filme irgi padaro nemažą įspūdį, ypatingai jeigu žiūrėsime į kruopščiai kompiuterio pagalba sukurtą aplinką, pastatus, laivų dizainą ir, žinoma, veikėjus kaip Salazaras ir jo pavaldiniai bei kraupiai atrodančius ryklius. Gaila tik, jog trimatė filmo erdvė nepasiteisina, nes nėra pernelyg daug 3D efektų, o ir pats vaizdas labai užtamsintas. Tiesa, CGI kai kuriose vietose labai rėžia akis, ypač jeigu įsižiūrėtume į jaunai atrodantį Džeką Sperou. Mano nuomone, buvo labai didelė klaida rodyti jį iš taip arti bei leisti jam kalbėti.
Operatoriaus darbas nuo pradžios iki galo atliktas labai preciziškai. Tiek veikėjų kovų scenos, tiek detaliai pateiktos veiksmo scenos, kurios šį filmą pagyvina ir neleidžia nė akimirkai nuobodžiauti, tiek panoraminiai vaizdai pakeri, jog galima pasijusti įtrauktiems į naująjį Džeko Sperou nuotykį.
Dekoracijos filme, grimas ir, žinoma, kostiumai, kuriuos vilki personažai, labai autentiškai atvaizduoja rodomą laikotarpį. Filmo kūrėjai taip pat itin profesionaliai pasistengė perteikti ekrane vyravusias madas pas piratus, paprastus miesčionis ir didikus. Vienas didelis malonumas stebėti vizualią šio filmo pusę ir tikrai nemažą darbą, kuris buvo atliktas norint ekrane atkurti XVIII amžių.
Garso montažas, ypatingai veiksmo scenose, labai gerai pakoreguotas, sustiprintas tinkamose vietose, todėl epiškumo juostai netrūksta. Vaizdo montažas irgi neblogas, nors tam tikrais momentais, ypač filmo pabaigoje, norėjosi užduoti klausimą – kaip herojai taip greitai atsidurdavo iš vienos vietos į kitą, nors tarp lokacijų buvo išties nemažas atstumas? Bet tiek to, čia gi nuotykių filmas apie piratus su fantastikos elementais, todėl dėl kai kurių nelogiškų scenų neverta sukti galvos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Beveik penkiolika metų tą patį Džeko Sperou personažą vaidinantis ne tik „Karibų piratų“ filmuose, bet ir kituose panašaus pobūdžio juostose, aktorius Johnny‘is Deppas dar kartą įrodo, jog tai jis yra šios filmų serijos žvaigždę ir joks kitas aktorius neprilygsta jo charizmatiškai pristatytam veikėjui. Nors mes negauname iš jo nieko naujo, bet užtat kaip jis gerai atlieka Džeko Sperou vaidmenį. Vienas malonumas stebėti poną Deppą, vaidinantį savo gyvenimo rolę. Tikėkimės, jog tai buvo ne paskutinis kartas.
Prie geresnių šio filmo pasirodymų, žinoma, privaloma priskirti Javierą Bardemą, atlikusį kapitono Salazaro vaidmenį, ir penktą kartą kapitoną Barbosą įkūnijusį Geoffrey Rushą. Nuostabi vaidyba, daug dramatizmo ir atsidavimo, todėl nenuostabu, jog šie aktoriai taip įtikinamai atrodė ekrane.
Brentonas Thwaitesas ir Kaya Scodelario pakankamai neblogai įsipaišė į naują Džeko Sperou misiją, nors kaip ir buvau rašęs anksčiau, jų personažai neturėjo tokios pats chemijos kaip kadaise Orlando Bloomas ir Keira Knightley. Užtat pastarieji, kurie nors ir kelioms akimirkoms pasirodė ekrane, sukėlė tikrą džiaugsmą akims. Būtų smagu, jeigu šeštame filme, kuris, tikėkimės, išvys dienos šviesą, jie ir vėl taptų pagrindiniais herojais.
Smagiai pasirodė ir frančizės senbuviai – poną Gibą įkūnijęs Kevinas McNally‘is, Marčio vaidmenį atlikęs Martinas Klebba, o taip pat ir Angusas Barnettas, Adamas Brownas ir Stephenas Grahamas. Gaila tik, kad savo potencialo neišnaudojo iš „Žiedų valdovo“ Faramiro vaidmens žinomas Davidas Wenhamas. Nykus ir visiškai neišpildytas veikėjas.
Staigmena tapo sero Paulo McCartney pasirodymas vienoje iš scenų. Jis, kaip suprantama, pakeitė kapitoną Tiggą, kurį keliuose filmuose atliko „The Rolling Stones“ narys Keithas Richardas.
Verdiktas
„Karibų piratai: Salazaro kerštas“ – toks pats nutrūktgalviškas, savo vizualia puse žavus, nuo pradžios iki galo įtraukiantis, vulgariai proto ribose juokingas, daug paslapčių atskleidžiantis ir energijos kupinas kapitono Džeko Sperou nuotykis, kokį prieš keturiolika metų kino ekranuose pristatė režisierius Gore‘as Verbinskis.
Tai filmas, kuris ne tik sukelia nostalgijos jausmą dėka panašios istorijos, kurią matėme 2003 metais, bet ir dėl veikėjų, su kuriais mes buvome atsisveikinę prieš dešimt metų po žūtbūtinės kovos su Deiviu Džounsu ir jo nemirtinga įgula.