Bandydami užfiksuoti nežmoniškumą kino juostoje, režisieriai ir aktoriai neretai priima keistus ir abejotinus sprendimus. Pavyzdžiui, kam šovė į galvą legendinio Alfredo Hitchcocko filmo perdirbiniui pasamdyti aktorių Vince’ą Vaughną?
„Kruvinosios skerdynės Teksase“ („THE TEXAS CHAIN SAW MASSACRE“)
1974 m. filmas „Kruvinosios skerdynės Teksase“ amžiams pakeitė siaubo ir nepriklausomų filmų istoriją. Aktoriaus Johno Laroquette personažo Nighto Courto pasakojimas, šiek tiek primenantis dokumentinį filmą, perdėtas žiaurumas ir visiškai išgalvota istorija, neva „paremta tikrais faktais“, pakylėjo (arba nusmukdė – kaip pažiūrėsi) filmą ant pirmapradžių, gyvuliškų instinktų pakopos kultūros terpėje.
Mažo biudžeto juostos filmavimo darbai buvo tikras košmaras dėl dviejų priežasčių, viena iš jų nurodyta filmo pavadinime. Pirma, buvo filmuojama Teksase vasarą, ir sename apgriuvusiame pastate temperatūra pakildavo iki 46 °C. Antroji priežastis – grandininis pjūklas. Biudžetas buvo per mažas naudoti muliažą ar pjūklo apsaugą. Aktorius Gunneris Hansenas, nuolat viręs guminiame kostiume, dėvėjęs matomumą ribojančią kaukę ir bent vienoje scenoje vaidinęs apsvaigęs nuo narkotikų, viso filmo metu mojavo tikru, veikiančiu grandininiu pjūklu. Vienos scenos metu jis paslydo ir iš rankų išmetė grandininį pjūklą, kuris tik per stebuklą jo nepaskerdė iš tikrųjų.
Filmo pabaigoje yra viena įtempčiausių ir atgrasiausių scenų – pietūs. Iš dalies dėl to, kad patys aktoriai jau buvo šiek tiek atitrūkę nuo tikrovės. Scena nufilmuota per 27 valandas nepakeliamai karštame name. Aktoriai darė pertraukėles, kurių metu vartojo vaistus nuo pykinimo „Dramamine“, kad neapsivemtų nuo filmavimo metu naudoto kraujo ir pašvinkusios mėsos. Sulūžus muliažui, pagrindiniam filmo blogiukui Odaveidžiui teko iš tikrųjų įpjauti aktorės Marilyn Burns pirštą. Sakome „Odaveidis“, o ne „aktorius Gunneris Hansenas“, nes tuo metu jis praktiškai nebematė skirtumo ir manė, kad iš tikrųjų turi nužudyti M. Burns. Sužinojus visas smulkmenas, klyksmai, pamišęs juokas ir scenos sukeliamas siaubas yra daug tikroviškesni, nei norėtųsi. Rezultatas – nepamirštamas filmas, tačiau jo aktoriai, ko gero, mažiausiai to norėjo.
„Zodiakas“ („ZODIAC“)
Davidas Fincheris yra liūdnai pagarsėjęs kaip režisierius, su kuriuo labai sunku dirbti. Filmuodamas 2007 m. pasirodžiusį filmą „Zodiakas“, kurį puikiai įvertino kritikai, režisierius pavertė aktorių darbą tikru pragaru – kiekvienai scenai vidutiniškai prireikė 70 dublių. Turėdamas didžiulį filmuotos medžiagos kiekį, režisierius sadistiškai mėgavosi kankindamas aktorius, tokius kaip Jake’as Gyllenhaalas, ištrindamas daugybę dublių ir žiūrėdamas, ar aktorius nepradės raudoti.
Robertas Downey Jaunesnysis pasiekė tokį didžiulį pasyvios agresijos lygį, kad protestuodamas paliko stiklainių su savo šlapimu filmavimo aikštelėje. Nesame tikri, kas sukėlė tokią reakciją ir ko šiuo veiksmu buvo norima pasiekti, tačiau neketiname erzinti R. D. Jaunesniojo, todėl tikrai jo neklausime.
„Avinėlių tylėjimas“ („SILENCE OF THE LAMBS“)
„Avinėlių tylėjimas“ – siaubingas, tačiau meistriškai sukurtas trileris apie pokyčius. Nieko nuostabaus, kad aktoriai stačia galva pasinėrė į transformacinius vaidmenis. Žvaigždės Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster ne filmavimo metu beveik nebendravo. A. Hopkinsas laisvą laiką leido įvairiose kamerose, kuriose buvo kalinamas jo personažas Hannibalas Lecteris, kaip nuožmus žvėris, laukiantis progos pulti. Baigiantis filmavimui, abu aktoriai baisėjosi vienas kitu.
Pokyčių reikėjo ne tik aktoriams. Vienas įsimintiniausių filmo simbolių – kaukolėtasis sfinksas. Šiems drugiams labai netiko oras filmavimo metu, todėl filmo kūrėjai buvo priversti ieškoti išeities. Už drugius atsakingas personalas kaukolėtiesiems sfinksams būdingus sparnų raštus, primenančius kaukoles, tiesiog nupiešė ant dirbtinių nagų ir priklijavo prie vietos tabako vikšraragių drugių. Drugių lervos, filmo metu aptinkamos aukų gerklėje, buvo nulipdytos iš saldainių „Tootsie Roll“, o vienai scenai teko pagaminti mažytį kostiumą iš šilko ir polimero, siekiant užmaskuoti tabako vikšraragį drugį. Ar drugys šoko prieš veidrodį aprengtas kostiumu, neatskleidžiama.
„Klyksmas“ („SCREAM“)
1996 m. siaubo filmų apie žudikus maniakus žanras buvo laikomas mirusiu. „Košmaro Guobų gatvėje“ („A Nightmare on Elm Street“) istorija buvo baigta, Jasonas iš filmo „Penktadienis, 13-oji diena“ („Friday the 13th“) nukeliavo į pragarą, „Kruvinųjų skerdynių Teksase“ tęsiniai parodijavo patys save, o „Helovino“ („Halloween“) filmai buvo atsidūrę žemiausiame taške (irgi savotiškas pasiekimas). Tuomet pasirodė „Klyksmas“, išsiskyręs metakomentarais, humoru ir XX a. dešimtajam dešimtmečiui būdingu sarkazmu, ir vėl padarė šį žanrą įdomų ir aktualų.
Vienas iš dalykų, kuriuos sugrąžino „Klyksmas“ – žiūrovams rūpintys veikėjai, o ne tiesiog lėkštos mergiotės ir kvailai besielgiantys vaikėzai, skerdžiami žudiko, kuris neretai atrodo daug įdomesnis. Šiame filme aukos buvo žmonės, kurių likimas rūpėjo žiūrovams, o mirtys nebuvo lengvai pamirštamos. Šis skirtumas pabrėžiamas pačioje filmo pradžioje, kai Drew Barrymore vaidinamas personažas kūkčioja ir žūsta visai šalia savo tėvų, kurių dėmesį desperatiškai bando patraukti, tačiau jai nepavyksta, ir žudikas ją nusitempia.
Itin tikroviškos D. Barrymore ašaros priverčia gailėtis veikėjos ir išgyventi dėl jos likimo. Pasirodo, aktorė ir režisierius Wesas Cravenas sugalvojo istoriją, kurią išgirdusi D. Barrymore kaip mat pravirkdavo. Tai, ko gero, vienas keisčiausių sprendimų kino filmų istorijoje, tačiau įspūdingo rezultato nepaneigsi.
„Helovinas“ („HALLOWEEN“)
1978 m. išleistas „Helovinas“ – vienas svarbiausių filmų apie žudikus maniakus. Ši juosta unikali tuo, kad pagrindinis blogiukas yra labai paslaptingas. Jis neturi antgamtinių galių, neištaria nė žodžio, jo gyvenimo istorija neatskleidžia motyvacijos žudyti. Tiesiog tai nepapratai žlugęs žmogus, užsidėjęs išblukusią Williamo Shatnerio kaukę ir apsiginklavęs peiliu. Toks žudikas – siaubo dalis. Jo negalima perkalbėti, negalima pergudrauti. Telieka bėgti, tačiau išskirtine eisena pasižymintis maniakas visada netoliese.
Jo eisena nebuvo planuota. Nickas Castle’as buvo režisieriaus Johno Carpenterio draugas ir tiesiog slampinėjo po filmavimo aikštelę ir žiūrėjo, kaip dirba jo bičiulis. Kai atėjo metas filmuoti žudiko scenas, J. Carpenteris liepė N. Castle’ui užsidėti kaukę ir eiti filmuotis, nes, pasirodo, jo eisena tobulai tiko šiam vaidmeniui. N. Castle’as linksmai prisimena filmavimą ir, regis, nė kiek neįsižeidė – juk artimas draugas praktiškai pasakė, kad jis vaikšto kaip serijinis žudikas.
„Amerikos psichopatas“ („AMERICAN PSYCHO“)
Panagrinėjus kontekstą, „Amerikos psichopatas“ yra labai keistas labai keisto laikmečio produktas. Filmas yra paremtas nuobodžiai makabriška ir obsesine kompulsine XX a. devintojo dešimtmečio kritika, kurią savo knygoje išsakė šokiruoti mėgstantis rašytojas Bretas Eastonas Ellisas. Feministės Mary Harron režisuotame filme itin sardoniškas romanas virsta natūraliu humoru, tačiau kruvinoji pusė išlieka nepagrąžinta. Vis dėlto svarbiausiu „Amerikos psichopato“ akcentu tapo aktorius Christianas Bale’as, meistriškai suvaidinęs žavingąjį maniaką Patricką Batemaną.
Filmo metu yra nemažai scenų, kuomet P. Batemanas samdo prostitutes kūniškiems geiduliams patenkinti: iš pradžių viskam abejingas, paskui – vis budresnes. Kad pasiruoštų šioms scenoms, C. Bale’as ir M. Harron kartu peržiūrėjo daug pornografinių filmų. Tokie darbuotojo ir darbdavio santykiai paprastai virsta skundu Žmogiškųjų išteklių skyriui, bet šiuo atveju tik padidino galutinės filmo versijos absurdiškumą.
„Vaško namai“ („HOUSE OF WAX“)
„Vaško namai“ buvo ne tik filmas, kuriame miršta Paris Hilton, bet ir tiesiog vidutiniškas seno Vincento Price’o filmo perdirbinys. Gaila, nes Elisha Cuthbert tikrai stengėsi iš visų jėgų.
Scenoje, kur ją sučiumpa ir užklijuoja lūpas, aktorės lūpos iš tikrųjų buvo suklijuotos superklijais, todėl kita scena, kurioje ji bando jas atlipinti – taip pat tikra. Be to, E. Cuthbert kilo sunkumų filmo pabaigoje bandant ištrūkti iš degančio vaško muziejaus. Ištirpęs vaškas, per kurį jai teko bristi, iš tikrųjų buvo riešutų sviestas. Aktorė ne kartą klimpo lipnioje masėje. Laimei, ji nebuvo jam alergiška.
„Gimę žudyti“ („NATURAL BORN KILLERS“)
„Gimę žudyti“ yra siurrealistinis požiūris į įžymybės statusą. Filme suplakta dešimtys pasakojimo ir filmavimo technikų, kad išnyktų riba tarp tikrovės ir pramanų.
Pačią netinkamiausią akimirką ši riba išnyko ir filmavimo aikštelėje. Filmuojant riaušių kalėjime sceną, ji virto tikrų tikriausiomis riaušėmis. Taip pat reikia pridurti, kad, filmuojant riaušes, epizodinis vaidmuo buvo suteiktas iš tikrųjų nuteistam žudikui, nes jis kėlė didžiulį siaubą režisieriui Oliveriui Stone’ui.
Be to, aktorė Juliette Lewis sulaužė aktoriui Tomui Sizemore’ui nosį. Operatorius Robertas Richardsonas gavo iš kameros per veidą, kai į ją atsitrenkė sunkios durys. Ištinusią veido vietą teko prapjauti kišeniniu peiliu, kad vyras galėtų tęsti darbą. Visi šie nemalonūs įvykiai nutiko filmuojat scenas, tarp kurių filme yra vos 5 minučių laiko tarpas.
Paskui T. Sizemore’as apsikumščiavo su lėktuvo, gabenusio aktorius atgal į Los Andželą, kapitonu ir buvo apkaltintas bandymu užgrobti lėktuvą. R. D. Jaunesniojo pasirinkti keisti akcentai atrodo kaip vaikų žaidimai.
„Pjūklas“ („SAW“)
Prieš pradėdami vis įmantriau plėsti filmo pasaulį, priešistorę ir tyrinėti naujus personažus tęsiniuose, pirmojo „Pjūklo“ režisieriai sukūrė gana minimalistinę juostą, turėdami palyginti labai nedidelį biudžetą. Tiesą sakant, biudžetas buvo toks skurdus, kad kadrai, skirti parepetuoti, atsidūrė galutiniame filme. Automobilių gaudynių scena buvo nufilmuota pačiu senamadiškiausiu ir taupiausiu būdu: du sandėlyje stovėjusius automobilius už kadro purtė filmavimo aikštelės darbuotojai, o judesį imitavo apšvietimo efektai.
Shawnee Smith, kurios personažas buvo vienas iš nedaugelio išgyvenusių pirmojoje dalyje ir vienas iš dviejų, pasirodžiusių tęsinyje, viso filmavimo metu slėpė savo nėštumą, nes nenorėjo netekti vaidmens. Įsimintiniausią sceną jai teko suvaidinti antrojoje dalyje, kai aktorės įkūnytas personažas atsidūrė duobėje, pilnoje panaudotų švirkštų nešvariomis adatomis. Filmavimą teko atidėti, nes tarp tūkstančių netikrų adatų įsimaišė kelios tikros ir jas reikėjo išimti. Nepavydime tiems, kurie turėjo atlikti šį nemalonų ir kiek pavojingą darbą.
„Septyni“ („SE7EN“)
Debiutavęs nuobodžiu, pernelyg painiu ir ne itin palankiai įvertintu filmu „Svetimas 3“ („Alien 3“), režisierius Davidas Fincheris tuomet sukūrė „Septyni“, kurį galima laikyti sėkmingos karjeros pradžia. Šiurpą keliančiame trileryje Kevinas Spacey atliko metodiško ir smulkmeniško serijinio žudiko, vykdančio nusikaltimus pagal septynias mirtinas nuodėmes, vaidmenį. Nerekomenduojame šio filmo žiūrėti po sočių pietų.
Filmavimo aikštelėje netrūko nelaimingų nutikimų. Filmuojant gaudynių sceną, Bradas Pittas slystelėjo ant automobilio kapoto ir ranka išdaužė priekinį stiklą. Užuot sustabdžius filmavimą, sužeidimas buvo įtrauktas į scenarijų, ir aktorius tęsė darbą nešiodamas tikrą gipsą, o filmuojant scenas, kuriose veiksmas vyksta prieš šį nelemtą nutikimą, gipsą slėpdavo. Aktorius Gene’as Borkanas, vaidinęs lavoną (godumo nuodėmės auką), nežinojo, kad turės filmuotis nuogas, todėl tiesiog filmavimo aikštelėje susitarė dėl didesnio honoraro ir įtikino režisierių leisti dėvėti bent apatinius. Puikybės nuodėmės auką vaidinusi Heidi Schanz negalėjo atsistebėti, kaip režisieriui patiko ją laistyti netikru krauju. Ji padarė pastabą, o D. Fincheris nė nemirktelėjęs atsakė: „Net neįsivaizduoji, kokių demonų turiu.“
Regis, D. Fincheris – kraupokas vyrukas.