Vienu iš ir pirmųjų ir žymiausių šio žanro atstovų yra laikomas 1903 m. trumpametražis Edwino S. Porterio projektas „Didysis traukinio apiplėšimas“ (angl. „The Great Train Robbery“), nuo kurio ir prasidėjo taip vadinama vesternomanija kine, kurios pirmasis etapas tęsėsi iki pat nebyliojo kino saulėlydžio 1927 m. Tada vesterno žanro filmus užgožė kriminalinės dramos apie gangsterius ir siaubo filmai apie tokias ikoniškas pabaisas kaip Drakula ar Frankenšteinas, kol vieną dieną horizonte nepasirodė aktorius Johnas Wayne’as su režisieriumi Johnu Fordu ir keliems dešimtmečiams netapo žinomiausiais šio žanro atstovais.
Jų dėka pasaulis išvydo tokius nemirtingus kino šedevrus kaip „Fortas Apačiai“ (angl. „Fort Apache“), „Rio Grande“ (angl. „Rio Grande“), „Trys krikštatėviai“ (angl. „3 Godfathers“) ir „Ieškotojai“ (angl. „The Searchers“), kurie ir iki šiol turi nemenką populiarumą tarp vesterno entuziastų.
Tačiau kažkiek naivus ir pretenzingas žvilgsnis į laukinius vakarus žmonėms galiausiai pabodo ir jie norėjo kažko naujo, todėl neužilgo gimė keli vesterno požanriai, o populiariausiu iš jų dėl milžiniško italų režisierių Sergio Corbucci ir Segio Leone indėlio tapo spagečių vesternas. Na, o tokie filmai kaip „Džango“ (angl. „Django“), „Geras, blogas ir bjaurus“ (angl. „The Good, the Bad and the Ugly“) ir „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (angl. „Once Upon a Time in the West“) akimirksniu tapo ikoniškais ir kartu pakankamai pelningais projektais, į kuriuos norėjo lygiuotis visi kiti vesternus kuriantys režisieriai. Bet vėlgi, praėjus tam tikrai spagečių vesterno bangai, o kinui kardinaliai pasikeitus po 70-ųjų, vesternas nuėjo užmarštin, belaukdamas dar vieno šanso atgimimui.
Tuo atgimimu tapo 1990 m. Kevino Costnerio surežisuotas, net 424 milijonus vien iš rodymo kine užsidirbęs ir septynis „Oskarus“ pelnęs hitas „Šokis su vilkais“ (angl. „Dances with Wolves“). Būtent po šio filmo pasirodymo vesterno žanras įgavo naują kvėpavimą, todėl netrukus į kino teatrus vienas po kito pradėjo plūsti vesterno filmai. Geriausiais iš jų, aišku, laikomi du – 1992 m. Clinto Eastwoodo sukurtas „Oskarinis“ brutalus epas „Menantis pikta“ (angl. „Unforgiven“) ir 1993 m. pasirodęs paties Kurto Russelo kuruotas (kalbama, kad jis buvo tikrasis šio filmo režisierius, o ne paskelbti titruose George’as P. Cosmatosas su Kevinu Jarre’u) efektingu veiksmu prifarširuotas „Tumstounas“ (angl. „Tombstone“).
Tiesa, vesternomanija šįkart neišsilaikė pernelyg ilgai (ji trūko penkerius metus) ir tik antroje 2000-ųjų pusėje žanras pradėjo rodyti šokius tokius gyvybės ženklus su tokiais Johno Wayne’o klasikos perdirbiniais kaip „Traukinys į Jumą“ (angl. „3:10 to Yuma“) ar „Tikras išbandymas“ (angl. „True Grit“), o 2012 ir 2015 m. sugebėjo pasiekti populiarumo viršūnę dėl Quentino Tarantino sukurtų ir jo firminį stilių turinčių, komerciniais hitais tapusių „Ištrūkęs Džango“ (angl. „Django Unchained“) ir „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. „The Hateful Eight“) bei Alejandro Gonzaleso Inarritu įvairių kino apdovanojimų susižėrusio „Hju Glaso legenda“ (angl. „The Revenant“).
Nuo to laiko žanras palaipsniui persikėlė į televizijos formatą, kur iki šiol visai neblogai laikosi, nes tokie projektai kaip „Jeloustounas“ (angl. „Yellowstone“), „Dievo pamirštas“ (angl. „Godless“) ir „Anglė“ (angl. „The British“) rodo pakankamai gerus žiūrimumo rezultatus.
Tačiau kaip su kinu? Jis, deja, laikosi prastai, todėl po dviejų dešimtmečių nuo paskutinio savo surežisuoto projekto „Bekraštės prerijos“ (angl. „Open Range“), Kevinas Costneris nusprendė sugrąžinti žiūrovus į kinus su didingu ir be galo ambicingu epu „Horizontas“ (angl. „Horizon“), kurio pirmosios dalies premjera Lietuvos kino teatruose įvyks birželio 28 d.
Anonsas:
