Apie ką mes čia...
Viename atokiame ir labai dideliame name gyvena jauna moteris su savo rašytoju vyru. Ji prižiūri namus, tvarko kiekvieną kampą ir bando naujiems namams suteikti savito žavesio bei jaukumo. Tačiau, kai į duris pabeldžia paslaptingasis vyras, kuris save pristato kaip daktarą, viskas pasikeičia, nes dingsta privatumas. Paskui jį į namus atsivelka ir jo žmona, o šiek tiek vėliau ir jų vaikai. Situacija pasidaro nebevaldoma, kai namas tampa pilnas visiškai nepažįstamų žmonių, o namų šeimininkė sužino, jog laukiasi vaiko...
Kūrinio turinys
Naujasis vieno ryškiausių XXI amžiaus JAV kino kūrėjų Darreno Aronofskio filmas, kuris savo pateikimu yra priartinamas prie pačių keisčiausių ir įdomiausių jo darbų „Rekviem svajonei“ bei „Fontanas“, tapo labiausiai aptariamu ir kontraversiškiausiu 2017 metų kino projektu.
Juosta, kurios premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, buvo nušvilpta žiūrovų bei kino profesionalų, o JAV „Cinema Score“ programėlėje, kurioje galima balsuoti už patikusius ir jokio įspūdžio nepadariusius filmus, šis kino projektas gavo patį žemiausią balą per trejus paskutinius metus – „F“.
Tokie neigiami įvertinimai dar labiau sudomino pasižiūrėti šį eiliniams kino lankytojams nesuprantamą filmą, kurie tikėjosi siaubo juostos, o galiausiai gavo psichologinę religinės temos dramą. Todėl iš karto noriu perspėti tuos žiūrovus, kurie ruošiasi eiti į „Motiną!“ ir galvoja, kad čia yra siaubo filmas – neikite, nes liksite labai nusivylę pamatytu vaizdu.
Na, o tiems kino teatrams, kurie įvardijo šį filmą kaip siaubo žanro atstovą ir apgavo patiklius kino mėgėjus, noriu pasakyti, jog jums turi būti gėda dėl tokio neišprusimo. Pats režisierius, duodamas interviu, ne kartą buvo sakęs, jog čia yra drama, kuri gali šokiruoti, bet tai nėra siaubo filmas.
Filmo anonsas:
Taigi, susikaupęs ir išgirdęs nemažai neigiamų nuomonių apie šią juostą ne vien iš kelių mano bičiulių, kurie į kiną eina papramogauti, bet ir iš kino profesionalų, kurie buvo labai pikti po šios juostos peržiūros, nusipirkau bilietą ir kaip įprastai, pačiame kino salės gale patogiai įsitaisęs laukiau kino seanso. Jam pasibaigus, po beveik dviejų valandų, išėjau tylėdamas, nes vienu metu suvirškinti tai, kas jame buvo parodyta, yra neįmanoma. Filmas man sukėlė labai daug neigiamų, kaip ir teigiamų emocijų. Šiais metais tai pirmasis filmas, kurio nuoširdžiai nekenčiu, bet kartu ir myliu dėl jame pateiktų religinės temos motyvų.
Visos juostos veiksmas vyksta viename name, todėl tai yra vienas iš tų išskirtinių projektų, kuriame nereikia daugybės lokacijų, kad būtų galima susikurti nuosavą pasaulį ir per jo prizmę pasakoti įdomią istoriją. Pats namas tampa Bibliniu simboliu, kurį sudaro trys lygiai – rūsys, pirmas ir antras aukštas bei palėpė. Kiekvienas iš jų simbolizuoja, kaip jau minėjau, religines tiesas apie kurias žino kiekvienas žmogus šiame pasaulyje. Ir nesvarbu, kokiai jis religijai priklauso. Šiuo atveju, namą sudaro pragaras, skaistykla ir dangus. Metaforiškai pateiktas dvasinis pasaulis šokiruoja savo atvirumu, o taip pat leidžia pasinerti į nelengvą pasirinkimų oazę, kurioje galime sutikti Biblijoje aprašytus veikėjus.
Įdėmiai žiūrint filmą galima pastebėti labai daug sąsajų su Senuoju Testamentu, kuriuo ir buvo paremtas šis filmas. Pirmiausia – Adomo ir Ievos pateikimas, kuriuos įkūnijo daktaras su savo žmona. Vėliau, jų vaikų tragedija, kuri yra identiška Kaino ir Abelio istorijai. Netrūksta ir motyvų iš Nojaus gyvenimo, o tai yra šiek tiek ironiška, nes paskutiniuoju režisieriaus filmu tapo būtent pasakojimas apie Nojaus laivą ir jo pastangas išgelbėti gyvybę Žemėje. Ir čia tik visiškai akivaizdūs ir labai įtraukiantys filmo akcentai.
Tačiau ne vien Senasis Testamentas sudarė pamatą šiame filme. Jis buvo tik pirmosios filmo pusės dalimi ir įkvėpimo šaltiniu režisieriui. Antrasis filmo aktas buvo skirtas Naujojo Testamento vizijai. Ir būtent ši filmo dalis mane sunervino labiausiai, nes chaosas, kuris buvo įneštas į pasakojimo siužetinės linijos eigą, varė į neviltį. Tai jau buvo pernelyg daug, o ką jau kalbėti apie rodomą smurtą, kuris liejosi laisvai. Žinoma, smurtas ir kai kurios scenos akivaizdžiai pateikė pasaulio pabaigą ir žmonijos likimą Dievo akyse, tačiau, mano nuomone, režisierius čia jau pats užsižaidė, bandydamas būti šios juostos Dievu ir norėdamas šokiruoti, pateikė žiaurumą taip atvirai, jog darėsi šlykščiai nemalonu žiūrint į visa tai. Aš nenoriu čia išpasakoti kas mane, kaip ir daugumą kino žiūrovų visame pasaulyje, labiausiai išmušė iš vėžių, bet ta finalinė scena su vaiku buvo tiesiog pasišlykštėjimo viršūnė.
Pats siužetas vystosi dvejopai – kartais tai labai lėtas pasakojimas, kartais įtemptai rodomas veiksmas, nuo kurio galima išprotėti. Vienintelis dalykas, kuris neleidžia atsipalaiduoti nuo rodomų vaizdų ir justi nuobodulį sėdint kino salėje, yra šios istorijos perspektyva. O ja tampa pagrindinė filmo herojė, kurios akimis mes ir matome viską, kas čia yra pateikiama. Kiti filmo veikėjai tik papildo jos patiriamas kančias, kurias valdo labai žmogiškai išreikštos emocijos. Kiekvienas herojės susidūrimas su kokia nors problema neatpažįstamai ją transformuoja. Ir čia irgi yra tam tikra metafora, kuri atskleidžia įvairiausias žmogaus būsenas.
Daug pasakoti tikrai nereikia, nes visas įdomumas dings. Aš tik paminėjau kelis svarbius dalykus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį žiūrint šį psichologinio pobūdžio draminį Darreno Aronofsky fantazijos kokteilį. Tačiau drąsiai galiu teigti, jog tai nėra masiniam žiūrovui skirtas filmas ir jo vieta tikrai nėra pagrindiniame kino teatrų repertuare, o kokiame nors kino festivalyje. Taip, tai yra visiškai festivalinis filmas, kurį galbūt deramai įvertintų kino estetai su snobais, kurie po to prie puodelio kavos darbe bandytų apsimesti protingais. pasakodami apie šią juostą bendradarbiams, mėgstantiems pramoginį kiną. Čia ne juokai. Nemažai pseudointelektualų eina į kokį nors „Kino Pavasarį“ ar „Scanoramą“, pasižiūri filmą, kurio galiausiai nesupranta, bet vėliau girdamiesi, jog buvo festivalyje, dalijasi įspūdžiais apie filmą su draugais, kolegomis ar šeimos nariais. O kai tie paklausia, apie ką buvo filmas, jie neturi jokio tikslaus atsakymo.
Bendrai, „Motina!“ – tai išties sunkus filmas, kurį supras vienetai ir kurio peržiūrai reikia gerai pasiruošti, nes juosta gali sukelti labai daug įvairių jausmų – nuo neapykantos iki džiaugsmo. Žinoma, tai nėra geriausias režisieriaus projektas ir jis tikrai savo idėja nusileidžia daugeliui panašios temos filmų, tačiau kas svarbiausia – jis išlieka atmintyje. Nesvarbu, ar žiūrovai jį priims neigiamai, ar teigiamai. Todėl režisierius ir pasiekia savo tikslą, nes apie jo filmą bus šnekama dar ilgai. Bet ar žiūrėčiau jį antrą kartą, kaip ankstesnius šio kino kūrėjo filmus? Tikrai ne. Užtenka vieno karto, kad susidaryti nuomonę ir tikėtis, jog Darrenas Aronofsky ateityje sukurs kažką kito, kas nebus susieta su religija. Užtenka mums jau ir Ridley‘io Scotto, kuriam paskutiniais metais pasireiškė senatvinis marazmas ir jis stengiasi kiekviename savo projekte įterpti Biblinius motyvus.
Techninė juostos pusė
Didžiausią įspūdį man filme padarė kameros darbas, kurį atliko „Oskarui“ už „Juodąją gulbę“ nominuotas ilgametis režisieriaus Darreno Aronofsky operatorius Matthew Libatique. Nuostabūs ir labai išraiškingi kadrai, kai kurie panoraminiai vaizdai iš dangaus, norint parodyti filme pateikiamo namo gyvybinę galią, bei vaizdai iš trečiojo asmens perspektyvos padaro šį filmą gyvu ir įtraukiančiai žaviu.
Taip pat didelis dėmesys buvo skirtas detalėms ir dekoracijoms, veikėjų kostiumams ir, žinoma, pačiam grimui, kuris atrodė labai įtikinamai. Prie to prisidėjo ir kai kurie specialieji efektai, kurie irgi nesukėlė jokio diskomforto, nes scenos, kuriose jie buvo panaudoti, vizualiai atrodė įspūdingai ir natūraliai.
Garso takelis kai kuriais momentais priminė tipinius trilerio ir siaubo filmų garsus. Bet taip turėjo būti, norint sukurti labai slegiančią ir namuose vyraujančia nepavydėtiną atmosferą.
Garso montažas man irgi paliko gerą įspūdį, nes kai kur dėl sustiprinto garso efekto buvo galima pajusti iš juostos sklindančią galią. Bet čia jau einant link pabaigos. Pats vaizdo montažas pateiktas įdomiai. Viskas sukuriama taip, jog beveik kiekvienoje scenoje galima matyti pagrindinę filmo heroję ir jos akimis stebėti su kiekviena akimirka kintantį pasaulį. Šiuo atveju – jos namus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo metu svarbiausius vaidmenis atlieka vos keturi aktoriai, kurie ir tampa visos šios painios istorijos varikliu.
Jennifer Lawrence, šiame filme atlikusi pagrindinį vaidmenį, gavo ne tik labai solidų 8 milijonų dolerių honorarą, nes visgi ji viena iš labiausiai apmokomų XXI amžiaus aktorių, bet dar ir užmezgė romaną su režisieriumi Darrenu Aronofsky. Toks dvigubas „džekpotas“. Todėl nenuostabu, jog ji šiam vaidmeniui pasiruošė atitinkamai, nenorėdama nuvilti savo meilužio, bei turėjo gerai atidirbti savo honorarą. Ir jai pavyko tą padaryti išties gerai. Galima buvo pajusti jos trapumą, stiprybę, neapykantą ir neviltį. Tiek daug emocijų, tiek daug personažo kančių. Aš ja patikėjau, nes tai buvo labai aukšto lygio vaidyba.
Tačiau, nors ir kaip gerai suvaidino Jennifer Lawrence, ją visgi užgožia Javiero Bardemo charizma ir jo veikėjas, kuris visos juostos metu taip pat transformuojasi ir yra pateikiamas iš kelių perspektyvų. Kas jis, koks jo tikslas ir kodėl būtent taip jis buvo pateiktas, sužinosite pasižiūrėję filmą, nes tai būtų ganėtinai riebus „spoileris“.
Malonu akims buvo ir tai, jog savo aktoriniais sugebėjimais kino ekrane pasidalijo du Holivudo veteranai – aktorė Michelle Pfeiffer ir charizmatiškas Edas Harrisas. Abu jie žavėjo nuo savo pasirodymo pradžios iki pat galo.
Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti dar ir brolius Gleesonus – Domhnaalą ir Briainą bei kaip visada žavią Kristen Wiig.
Verdiktas
„Motina!“ – vienas keisčiausių ir kontraversiškiausių šių metų kino projektų, kuris dėl savo atvirų religinių motyvų, susijusių su Biblijoje aprašytomis istorijomis Senajame ir Naujame Testamente, tampa visiškai masiniam žiūrovui nepritaikytu filmu.
Tai kartu ir juosta, kuri šokiruoja, priverčia visos peržiūros metu jaustis nejaukiai, sukelia daugybę įvairių emocijų ir įneša chaoso beveik kiekvienai rodomai scenai, kuriose žiūrovams pateikiama dažnai nemaloni akims vizija iš pagrindinės herojės perspektyvos.