Kaip ten bebūtų, savybės, dėl kurių D. Lynchas mums atrodo toks išskirtinis ir toks tikras, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl mums jis taip patinka. Nors pamėgdžioti jo stilių bando nemažai kūrėjų, taip lengvai ir natūraliai tai padaryti pavyksta tik jam vienam: viskas, prie ko jis prisiliečia (pradedant filmais ir baigiant baldais ar muzika) yra autentiška, tikra ir, nebijokime to žodžio, nuostabu.
Laisvalaikiu kuria animacinius filmukus
Visi yra girdėję apie serialą „Tvin Pyksas“ ir juostą „Mėlynasis aksomas“, tačiau vien tuo Davido Lyncho kūrybiniai procesai neapsiriboja. XXI amžiaus pradžioje „The Guardian“ rašė, kad D. Lynchas nusprendė pažaisti su „Macromedia Flash“ ir prikūrė animuotų personažų, juos pats įgarsino, pats sukūrė ir garso efektų. Nors dauguma žmonių prieš tokio projekto būtų užtrukę vos kelias valandas, D. Lynchas į šią veiklą paniro stačia galva, ir kiekvienai trijų minučių serijai skyrė po mažiausiai 10 dienų.
Tada D. Lynchas nusprendė savo laisvalaikio projektu nemokamai pasidalinti internete. Smagiausia tai, kad niekas nežinojo, kas šių filmukų kūrėjas. Iš pirmo žvilgsnio „Dumbland“ atrodo kaip grubus, vulgarus ir pigus animacinis filmukas, kur daug nešvankybių, smurto ir kitų tamsių dalykų. Nepaisant to, žiūrint šį animacinį serialą tampa vis aiškiau, kad „Dumbland“ nėra jau toks kvailas ir lėkštas. Svarbiausia skaityti tarp eilučių ir matyti tarp akivaizdžių dalykų: D. Lynchas kalba apie tokias aktualias temas kaip smurtas, vartotojiškumas, visuomenės dviveidiškumas ir kitas. Tiesą sakant, tai vienas tamsiausių D. Lyncho darbų. O žiūrėdami nepamirškite, kad visa tai šis genijus sukūrė savo namų kompiuteriu laisvu nuo darbo metu.
Negali be kavos
Gali būti, jog manote negalintis gyventi be kavos. Galbūt per dieną pasimėgaujate vienu ar keliais puodeliais. Tai reiškia, kad jūs, palyginus su D. Lynchu, kavos iš viso nemėgstate. Remiantis „Vice“, ekscentriškasis režisierius per dieną išmaukia ne mažiau dvidešimties šio stebuklingo gėrimo puodelių. Tiesą sakant, D. Lynchas taip mėgsta kavą, jog netgi turi savo vardo organiškų kavos pupelių mišinį. Kaip skelbia „Vice“, iš D. Lyncho kavos pupelių verdama kava, kaip sako specialusis agentas Dale‘as Cooperis, „labai gardi“.
D. Lyncho aistrą kavai aptarinėjo ir knygos „Infinite Jest“ autorius Davidas Fosteris Wallace‘as, apsilankęs juostos „Malholando kelias“ filmavimo aikštelėje ir parašęs trumpą apsakymą „David Lynch Keeps His Head“.
Rašytojas teigia, kad, kai pirmą kartą susitiko su D. Lynchu, kino kūrėjas karštligiškai šlapinosi prie medžio – tiesiog filmavimo aikštelėje. Panašu, kad režisierius, gerdamas tiek daug kavos, jaučia dažną ir labai stiprų poreikį šlapintis, o laiko lakstyti į tualetą aktyviai dirbant turi toli gražu ne visada.
Seniau internete reguliariai skelbdavo oro prognozę
Jau turėjote suprasti, kad kino kūrėjas Davidas Lynchas gyvenime daro viską, kas tik jam šauna į galvą. Kartais tai gali būti šis tas itin kasdieniško – pavyzdžiui, oro prognozių vaizdo įrašų skelbimas.
Remiantis „Vulture“ publikacija, praeito dešimtmečio pradžioje D. Lynchas internetu iš savo namų Los Andžele transliuodavo oro prognozes. Ir jose nebuvo paslėpta jokių mįslingų veikėjų, jokių netikėtų siužeto vingių, jokių garso ar vaizdo efektų, jokios tamsios simbolikos – tiesiog kino kūrėjas, sėdintis prie stalo, žiūrintis pro langą ir pasakojantis, ką mato danguje.
Turint omenyje, kad Los Andžele oro sąlygos keičiasi nedažnai, tai reiškia, kad iš esmės jis tiesiog visą laiką kalbėjo apie mėlyną dangų su keliais debesėliais. „Mental Floss“ pažymi, kad kartais jis visgi nukrypdavo nuo tradicinio formato, pavyzdžiui, vienos tokios laidos metu jis tiesiog visą laiką skaitė laikraštį. Kitą kartą pasikvietė aktorę Laurą Dern.
D. Lynchas gamina baldus
Nagi, pripažinkite. Tikrai ant sienos kabo kultinio filmo „Eraserhead“ plakatas, o kavą geriate iš firminio „Tvin Pykso“ puodelio. Labai gerai žinote: jei tik pasitaikytų tokia galimybė, su džiaugsmu apstatytumėte savo namus baldais, sukurtais šio kino genijaus. Galbūt netgi įsivaizduojate, kaip tiesiate ranką link piniginės ir mokate už tokius unikalius daiktus. Pasirodo, D. Lynchas iš tikrųjų gamina baldus, ir tai jam netgi labai patinka. Tik beprotiškų dizaino sprendimų, kokių galbūt būtų galima tikėtis iš šio filmų kūrėjo, jūs nesulauksite.
1997 metais D. Lynchas Vokietijos dizaino žurnalui „Form“ kalbėjo, jog baldų gamyba nėra kažkoks jo naujas hobis. Kai režisierius buvo mažas vaikas, jam labai patiko kartu su tėčiu sukiotis jo dirbtuvėse. Nors vilties, kad artimiausiu metu galėsite įsigyti D. Lyncho vardo sofų nėra, kartą jis savo darbus jis eksponavęs dizaino parodoje Milane. Tarp eksponatų buvo itin maži staliukai, skirti ant jų vienu metu pasidėti tik vieną daiktą. Panašu, kad režisierius įsitikinęs, jog tradiciniai staliukai per dideli, per aukšti ir kambaryje užima per daug vietos.
Atrankos? Kam to reikia?
Tikra istorija: Davidas Lynchas negaišta laiko rengdamas aktorių atrankas. Buvusi D. Lyncho žmona prodiuserė ir montažo režisierė Mary Sweeney „Vanity Fair“ yra sakiusi, kad, kai režisierius juostai „Malholando kelias“ pasirinko Naomi Watts ir Laurą Harring, jam neprireikė jokių atrankų: užteko porą kartų pasikalbėti su aktorėmis ir pafilmuoti jų veidus. Anot buvusios sutuoktinės, D. Lynchas, rašydamas scenarijų, niekada negalvoja apie aktorius – jis visada dėmesį skiria tik patiems kuriamiems personažams. Kai scenarijus jau parašytas, kūrėjas pasitelkia intuiciją – būtent ji ir padeda numatyti, koks aktorius ar aktorė geriausiai tiktų vienam ar kitam vaidmeniui.
Laura Dern per interviu „Backstage“ paaiškino, kad, kai pirmą kartą susitiko su D. Lynchu dėl vaidmens filme „Blue Velvet“, jie apie patį filmą iš viso nekalbėjo – kalbėjosi tokiomis abstrakčiomis temomis kaip transcendentinė meditacija. Taigi, iš esmės kūrėjas tiesiog pasikviečia patinkančius aktorius, su jais apie šį bei tą pasikalba ir apsisprendžia. Šis intuicija paremtas procesas nesibaigia ir prasidėjus filmavimui. D. Lynchas niekada neaiškina aktoriams, ką tiksliai jiems reikia daryti, nepatarinėja dėl personažų veiksmų – leidžia viską išsiaiškinti ir atrasti patiems. Naomi Watts yra sakiusi mananti, kad režisierius patiria didžiulį malonumą, kai filmavimo aikštelėje esantys bando išsiaiškinti, kaip viskas vyksta – ar turėtų vykti – iš tikrųjų.
Kiekvieną mielą dieną medituoja
D. Lyncho filmuose labai svarbi dvasinė plotmė: jeigu kada nors susimąstėte, kokią vietą ji užima D. Lyncho gyvenime, pradžiai galime pasakyti, kad sielai skirtomis praktikomis kūrėjas užsiima kiekvieną mielą dieną, o transcendentinė meditacija jo dienotvarkėje užima ypatingą vietą. Kaip skelbia „Los Angeles Times“, meditacijai D. Lynchas yra dėkingas už suvaldytą stresą, išaugusį kūrybingumą ir sėkmingą kelią į tikrąją laimę ir dvasios ramybę. Atsižvelgiant į tai, kokie daugiasluoksniai jo filmai, panašu, kad tokia strategija neabejotinai veikia.
D. Lyncho teigimu, jau daugiau nei 40 metų jis nė dienos neapsieina be transcendentinės meditacijos. Jis netgi turi įsteigęs „David Lynch Foundation“ – organizaciją, padedančią sudaryti sąlygas tuo užsiimti rizikos grupei priklausantiems jaunuoliams ir finansinių sunkumų slegiamiems vyresnio amžiaus žmonėms.
„Time“ rašo, kad 2016 metais sakydamas sveikinimo kalbą Maharishi universiteto absolventams, D. Lynchas ją pavertė klausimų ir atsakymu sesija, kurios metu jaunimas jam galėjo užduoti klausimų apie meditaciją. Galiausiai jis pateikė išvadą, kad „intuicija yra bene svarbiausias darbo įrankis tiek menininkams, tiek verslininkams. Kitaip tariant, visiems žmonėms“.
Atvykęs studijuoti, pirmas dvi savaites nelindo iš buto
Nors D. Lynchas aplinkiniams iš pirmo žvilgsnio atrodo labai savimi pasitikintis, laimingas ir taikoje su savimi gyvenantis menininkas, taip buvo tikrai ne visada. Prieš pradėdamas medituoti ir atrasdamas sielos ramybę, kino kūrėjas turėjo rimtų problemų dėl jį varginusio stipraus nerimo.
Kaip rašo CBC, vidurinę mokyklą baigusį D. Lynchą tėvas, likus dviem savaitės iki studijų pradžios, nuvežė į Bostoną. Tėvas pasirūpino, kad vaikui bent jau iš pradžių netrūktų maisto, ir atsisveikinęs išvažiavo namo, palikęs sūnų kurtis naujame bute. Vos tik tėvas išvažiavo, D. Lynchas užsidarė savo pasaulyje. Jis tiesiog sėdėjo ir klausė radijo. Pakildavo tik maisto į virtuvę ir tualetą. Laimei, prieš pat prasidedant paskaitoms radijas sugedo. D. Lynchas prisimena, kad jam prireikė labai daug jėgų, kad galėtų įveikti paralyžiuojantį nerimą ir nueitų į pirmąsias paskaitas. Prisimindamas praeitį, kino kūrėjas sako, kad tai buvo sunkumai, su kuriais turėjo susidurti ir juos įveikti, nes jie padėjo judėti į priekį. D. Lynchas prisipažįsta, kad vis dar išgyvena nerimą išėjęs į žmones, tačiau tokio masto priepuolis daugiau, laimei, nepasikartojo.
D. Lynchas išsiskiria įdomiais mitybos įpročiais
Kino kūrėjas Davidas Lynchas – tikras perfekcionistas visose gyvenimo srityje. Ne išimtis ir mityba. Remiantis 1990 metaus pasirodžiusiu „New York Times“ straipsniu, jis kiekvieną dieną tuo pačiu metu valgo tą patį. Septynerius metus jis lygiai 14.30 val. eidavo į „Bob‘s Big Boy“ užkandinę, kur užsisakydavo šokoladinį pieno kokteilį ir generuodavo idėjas.
Nors kartą yra cukrų apibūdinęs kaip „laimės granules“, per interviu 2012 metais „Food & Wine“ D. Lynchas pripažino, kad cukraus atsisakė, o tuos nuodėmingus pieno kokteilius pakeitė namų gamybos gėrimu, kurį pats vadina „daktaro Bielerio viralu”, kurį užkanda septyniais migdolais. Taip, tiksliai septyniais migdolais. Nei daugiau, nei mažiau. Ką jis valgo dabar – nežino niekas.
Gaminti D. Lynchas niekada nemėgo. Vien nuo minties, kad namuose visi daiktai lėtai pasidengia riebia plėvele, nugara bėga šiurpuliukai. Nors ir mano, kad virtuvė turėtų būti atskirta nuo kitų namų patalpų (idealiausia – pastatyta iš cemento ir nerūdijančio plieno su sudėtinga vėdinimo sistema), režisierius pastaruoju metu tapo nebe toks kategoriškas: dabar mintis gaminti namie jam nebeatrodo bjauri – tik nemaloni. Prieš kelerius metus jis netgi paskelbė vaizdo įrašą, kuriame įamžinta, kaip jis gamina bolivinę balandą. Įrašas labai mistiškas, jo trukmė apie 20 minučių, o pabaigoje užfiksuota, kaip kino genijus plauna indus.
Įkvėpimas „Malholando keliui“
„Malholando kelias“ – vienas iš keisčiausių filmų kino istorijoje, jį mačiusiems padovanojęs ne vieną košmarą. Viena iš nejaukiausių scenų, kai pagrindinis filmo veikėjas Fredas Madisonas vaizdo telefonspyne sulaukia mįslingos žinutės: „Dickas Laurentas negyvas“. Kaip reikiant pasimetęs, F. Madinas suskumba pasižiūrėti pro langą, tačiau prie durų nieko nėra. Situacija atrodo gana tikroviška, tad skambutis į duris po šio filmo jau niekada nebeskamba nekaltai.
Prancūzų žurnalo „Postif“ paklaustas, nuo ko prasidėjo „Malholando kelias“, D. Lynchas atskleidė, kad įkvėpimo jis sėmėsi iš realaus gyvenimo. Panašu, kad kartą kažkoks nepažįstamasis paskambino jam į duris ir per vaizdo telefonspynę pasakė tą patį: „Dickas Laurentas negyvas“. Kas tas Dickas Laurentas? Nežino niekas, net ir pats D. Lynchas, kuris tą akimirką taip pat pažvelgė pro langą ir nieko nepamatė.