Apie ką mes čia...
Džefas Baumanas net neįsivaizdavo, jog 2013 metais vykęs Bostono maratonas pakeis jo ir visų jo artimųjų gyvenimus. Jis, stovėdamas ir laukdamas finišo tiesiojoje, tapo vienu iš teroristinio išpuolio aukų. Tačiau, netekęs abiejų kojų, Džefas nepalūžo. Jis tapo tikru nacionaliniu didvyriu ir pavyzdžiu visam pasauliui, jog karas su terorizmu nebus pralaimėtas tol, kol yra tokie žmonės kaip jis.
Kūrinio turinys
Prieš dvejus metus, kai studija „Lionsgate“ paskelbė apie savo norą į didžiuosius kino ekranus perkelti 2013 metų Bostono maratono įvykius, buvo galima tikėtis tik vieno – eilinio tos pačios temos pasikartojimo. O sakau taip todėl, jog būta nemažai atvejų, kai tais pačiais metais pasirodydavo keli visiškai identiškos temos filmai. Kaip pavyzdį pateiksiu 2013 metus ir filmus „Baltųjų rūmų šturmas“ bei „Olimpo apgultis“, kurie beveik niekuo nesiskyrė. Na, nebent biudžetu ir pasirinktu žvaigždžių kalibru.
Šiuo atveji įvyko analogiška situacija. Šių metų pradžioje kino ekranuose pasirodė puikus ir įtraukiantis Paterio Bergo filmas „Patriotų diena“, kuriame buvo pateikti tie patys įvykiai, kaip ir šioje juostoje. Todėl tikėtis kažko naujo ar išskirtinio iš filmo „Dar stipresnis“ nereikėjo. Bet, kai pasirodė pirmasis filmo anonsas, tapo aišku, jog juostos siužetas bus sukoncentruotas ne į patį įvykį, bet į vieno žmogaus likimą. Būtent todėl šis filmas tapo vienu iš laukiamiausių rudens kino projektų, kuriame neturėjo trūkti dramatizmo ir autentiškumo.
Ši naujoji Davido Gordono Greeno režisuota juosta nėra kažkoks išskirtinis dramos žanro atstovas, atsižvelgiant į kitus tokio pobūdžio filmus, kuriuose yra pasakojama tikrais faktais paremta istorija. Tačiau tai savo pateikimu puikus kino filmas, kuris neša svarbią žinutę visiems tiems, kurie yra palūžę ir nemato šviesos tunelio gale, nors jų problemos yra žymiai smulkesnės nei pagrindinio šio filmo herojaus.
Filmo metu žiūrovas yra supažindinamas ne tik su Džefo Baumano akimirkomis po Bostono maratono teroristinio išpuolio, bet ir su jo gyvenimu iki tragedijos. Tačiau nelabai smulkmeniškai, o bendrai, norint mums parodyti kokioje aplinkoje jis gyveno ir kaip atrodė jo kasdienybė. Todėl čia mes nepamatysime Džefo vaikystės, paauglystės, pirmos meilės ir kitų nesąmonių, kurios būtų tiesiog neįdomios norint papasakoti jo tragediją. Ir tai yra tiesiog nuostabu, nes kaip bebūtų nesmagu, tačiau nemažai filmų, kuriuose pasakojamos tokios istorijos, kūrėjai užsižaidžia ir tiesiog pilsto iš tuščio į kiaurą, pakenkdami istorijos vientisumui ir pačiai dramaturgijai.
Pagrindinė filmo siužetinė linija nukelia mus į kelis Džefo gyvenimo mėnesius po tragedijos ir jo ryžtą kovoti dėl savęs. Ir čia yra puiki drama apie žmogaus kančias, kuris dar pilnai nesuvokia, jog nuo šiol viskas pasikeis ir jo gyvenimas niekada nesugrįš į senąją vagą. Ir čia režisieriui pavyksta išspausti iš šios iš pirmo žvilgsnio paprastos, bet neįprastos istorijos viską, ką tik galima.
Gauname ir stiprią draminę pusę turintį suluošinto vyro ir jo sudėtingos šeimos paveikslą, turime ir kruopščiai sudėliotas mintis apie visuomenės požiūrį į jo asmenybę kaip į nacionalinį herojų, bet kas svarbiausia, čia yra kruopščiai pateikta motyvuojanti žinutė apie tai, jog nors ir kas blogo atsitiks, turi nepasiduoti ir būti dar stipresniu, nes turi tai, ką reikia labiausiai vertinti – gyvybę.
Be Džefo Baumano nemažai dėmesio skiriama jo aplinkiniams, o tiksliau mamai bei jo mylimai merginai Erin. Stebint juos iš šono galima teigti, jog tai lyg toks savo charakteriu nesuderinamų žmonių santykių trikampis, kuris tampa stipriausiu siužetinės linijos varikliu. Be abejo, svarbiomis akimirkomis taip pat tampa finalinė scena stadione ir pokalbis su Karlosu, kuriam prijauti ne ką mažiau, nei pagrindiniam šio filmo herojui Džefui. Todėl graudinančių ir širdį suvirpančių momentų čia tikrai netrūksta.
Pats filmo tonas nėra sunkus, todėl juostos metu galime ne vieną kartą nusišypsoti, nes čia bus ir keli visai geri juokeliai bei juokingi momentai, kurių dėka bendra siužetinės linijos konstrukcija nesukelia visiškai jokių neigiamų, varančių į depresiją, emocijų. Taip pat šio dviejų valandų trukmės filmo istorija neleidžia nuobodžiauti, nes tie įvykiai, kuriuos nusprendė filme pateikti režisierius, verti dėmesio, jie prikausto prie ekrano ir filmas neprailgsta.
Tai visomis prasmėmis gera drama, kuri neturi palikti abejingų, nes tai filmas ne tik apie žmogų, kuriam likimas nebuvo gailestingas, bet ir apie tai, jog susidūrus su kokia nors problema, reikia su ja kovoti ir nepasiduoti, nes kas, jeigu ne tu, esi savo gyvenimo kalvis.
Techninė juostos pusė
Norint suteikti filmui tikrovės jausmą, daug ką nulėmė specialieji efektai ir grimas, kurių dėka buvo labai realistiškai pateiktas Džefo neįgalumas. Viso filmo metu nesimatė jokių specialiųjų efektų, kurie leido pagrindiniam personažui ganėtinai nemažą filmo dalį demonstruoti kojas. Na, tiksliau, tai, kas iš jų liko.
Džiugino akis ir kameros darbas, kuris tam tikrais momentais, nenorint šokiruoti žiūrovo, buvo pateiktas labai subtiliai susikoncentruojant į veikėjus. Visur kitur tai buvo standartinis dramoms būdingas operatoriaus darbas, leidžiantis iš arti susipažinti su aplinka, herojais ir smulkmenomis, galinčiomis prisidėti prie bendros juostos koncepcijos.
Be to, filmo garso takelis irgi žavėjo savo ramybe, kuri suteikė filmui rimtumo. Daug monotoniškų, bet be galo žavių muzikinių kompozicijų tiesiog pakeri ausis.
Vaizdo ir garso montažas be priekaištų. Tiek garsas puikiai sutvarkytas, tiek ir vaizdas, dėka kurio istorija atrodo tokia vientisa ir neprailgstanti, bet kartu ir nesukelianti jokių papildomų klausimų. Viskas čia papasakota protingai ir tvarkingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį filme atlikęs Jake‘as Gyllenhaalas jau seniai įrodė, jog jis yra filmo kokybės garantija. Ir šiuo atveju niekas nepasikeitė. Tai yra vienas iš stipriausių šio pagarbos verto aktoriaus vaidmenų, kuris be abejo turi jam atnešti bent jau nominaciją „Oskarui“. Tiek daug ekspresijos, dramatizmo ir tikėjimo savo vaidmeniu šiais metais kol kas galėjo pasigirti vos keli aktoriai. Ir Jake‘as yra vienas iš jų.
Žiūrint į jo įkūnytą Džefą Baumaną, buvo galima pajusti visą aktoriaus atsidavimą vaidmeniui ir patikėti kiekviena akimirka, kai jis pasirodydavo ekrane. Tai yra nuostabus reginys, kai aktorius savo vaidyba padaro filmą itin stipriu reginiu.
Be abejo, prie bendro Jake‘o triumfo prisidėjo kiti aktoriai, kurie jam talkino. Pirmiausia, tai jo mamą įkūnijusi Miranda Richardon, kuri labai jau priminė 2010 metų dramos „Kovotojas“ Melisos Leo suvaidintos Alisos Vord tipažą. Manau, kad ir ji galės pretenduoti į „Oskarą“ geriausios antraplanės aktorės kategorijoje.
Tatiana Maslany irgi pasirodė puikiai įkūnydama Džefo mylimąją. Tai buvo solidus aktorės pasirodymas, kuris viso filmo metu tiesiog spinduliuoja energija ir atsidavimu.
Kiti antraplaniai aktoriai nenuvilia. Visi jie sudaro harmonijos kupiną paveikslą, kuriame visu gražumu atskleidžiamas Džefo vidinis pasaulis ir jo paprastos, bet be galo svarbios gyvenimiškos akimirkos.
Verdiktas
„Dar stipresnis“ – savo siužetiniais vingiais solidi ir moraliniais išvedžiojimais įkvepianti, tikrais faktais paremta drama, kurios branduoliu tampa vieno paprasto žmogaus gyvenimo tragedija. Filmas nuo pradžios iki finalinių titrų keri nuostabia Jake‘o Gyllenhaalo ir kitų, jam talkinančių, aktorių vaidyba, įtraukiančiai pateikta dramaturgija ir be galo svarbia žinute apie stiprią žmogaus valią, kurios negali palaužti net ir didžiausi gyvenimo išbandymai.