Jausminga drama pasakoja apie vidutinio amžiaus Klerės, kurią suvaidino dar viena prancūzų kino žvaigždė Catherine Frot, idilišką gyvenimą. Jame viskas suplanuota ir turi savo vietą – mylimas akušerės darbas, studijuojantis sūnus, sodas su nameliu netoli Paryžiaus.
Tačiau neilgam. Kaip griaustinis iš giedro dangaus į moters gyvenimą įsiveržia Beatričė – pamotė, kuri prieš 30 metų be jokio paaiškinimo paliko Klerę ir jos tėvą. Temperamentinga ir ekscentriška viešnia sujauks ramybę, bet kartu išmokys Klerę pajusti tikrą gyvenimo skonį.
Beatričę talentingai suvaidino C. Deneuve, kurią, kaip atskleidė pats režisierius, jis visuomet turėjo mintyse rašydamas scenarijų. „Kas dar geriau nei Catherine Deneuve galėjo sukurti Beatričės portretą? Buvo neįtikėtinai fantastiška, kai sužinojau, jog jai patiko scenarijus“, – prisimena kūrėjas.
Pati prancūzų kino ikona prisipažino, kad renkantis vaidmenis šiandien, jai svarbu išlieka tas pats jausmas kaip ir prieš daugelį metų: „Jaučiu tą patį – aistrą vaidinti gerame filme, aistrą gerai istorijai“.
Aktorei teko nelengva užduotis – suvaidinti moterį, kuri vienu metu trokšta laisvės, bet ir žmogiško ryšio, yra savanaudė, bet ir geros širdies, norinti padėti kitiems.
„Beatričė yra linksma nuotykių ieškotoja. Jeigu ką nors sugalvoja, tai ne dėl to, jog ketintų pakenkti kitiems, tačiau dėl to, jog tiesiog trokšta gyventi geresnį gyvenimą“, – savo heroję apibūdino C. Deneuve.
Įkvėpė asmeninė istorija
Kino kritikai negaili gerų žodžių legendinei aktorei, tačiau dar labiau giria bendrą jos duetą su akušerę vaidinančia Catherine Frot. Pasak jų, abi aktorės, įkūnijančios labai skirtingas asmenybes, puikiai viena kitą papildo.
„Sudėtingi ir jaudinantys dviejų moterų santykiai užpildo visą filmą ir dar kartą įrodo, kad M. Provostas yra puikus ir užtikrintas režisierius filmų, kuriuos įprasta vadinti „moteriškais“, – teigia „Hollywood Reporter“ kino kritikas Jordanas Mintzeris.
Tačiau pačiam režisieriui, panašu, tiesiog patinka pasakoti istorijas apie stiprias moteris. Tą jis jau įrodė sukurdamas prancūzų tapytojos Séraphinos de Senlis portretą jausmingoje dramoje „Serafina“ (2008) ir papasakodamas apie sudėtingą rašytojos Violette’os Leduc gyvenimą filme „Violeta“ (2013).
Be to, M. Provostas atskleidė, jog sukurti „Beatričės bučinį“ jį įkvėpė ir asmeninė istorija. Gimimo metu jis pats buvo išgelbėtas akušerės, kuri paaukojo jam savo kraujo. Kai iš motinos sužinojo šį faktą, kūrėjas bandė surasti savo gelbėtoją, tačiau veltui. „Nusprendžiau suteikti jai duoklę savotišku būdu – sukurdamas šį filmą“, – atvirauja prancūzų režisierius.