Aprimus aistroms, ėmėme prie televizorių laukti paties rezultato - penkių dalių serialo „Černobylis“, kuris žaibiškai užkariavo žiūrovų širdis visame pasaulyje (išskyrus, žinoma, juo pasipiktinusią Rusiją) ir svetainėje IMDB.com tapo geriausiai vertinamu serialu, iš pirmaujančių pozicijų išmesdamas tokius senbūvius, kaip „Bręstantis blogis“ bei „Sostų karai“.
Toks įvertinimas didžiausioje bei populiariausioje internetinėje kino platformoje tapo puikia reklama „Černobyliui“ ir sunkiai įkainojama paslauga Lietuvos turizmui bei kino pramonei. Jei sugalvotumėte šiuo metu patekti į ekskursiją po Ignalinos atominę elektrinę, tektų laukti apie pusmetį. Anksčiau besidominčių jomis skambučių šio jau istoriniu tapusio objekto darbuotojai sulaukdavo apie tris-keturis kartus per dieną. Po serialo pasirodymo eteryje, šiandien telefonas kasdien suskamba apie 40 kartų.
Būtent dėl šio milžiniško susidomėjimo seriale pasakojama istorija ir noro pamatyti bei išgirsti intriguojančių pasakojimų apie filmavimo užkulisius, originalių ekskursijų po Vilnių „Gatvės gyvos“ organizatoriams Albertui Kazlauskui bei Ričardui Žičkui šovė idėja – kodėl gi serialo gerbėjų laiku negrąžinus į tas košmariškas dienas, kuomet įvyko tragedija ir nesurengus kelias valandos trunkančios kelionės po vietas, kuriose vyko filmavimai?
Nors, kaip pripažįsta patys gidai, iš pradžių kankino abejonės dėl tokių ekskursijų populiarumo, savaitgalį surengtos dvi tokios „kelionės“ be jokių didžiulių investicijų į reklamą, pasiteisino su kaupu. Netilo susidomėjusiųjų skambučiai, o vietų greitai nebeliko. Tiesa, vyrai į šią idėją pažvelgė išties atsakingai – patys (ir net vairuotojas) pasipuošė rūbais iš serialo kūrėjų rekvizito sandėlio, o turistus po ekrane matomas vietas vežiojo specialiai užsakytu filmavimuose dalyvavusiu baltai mėlynu „LAZ“ autobusu.
Nors pagal scenarijų įvykiai klostosi Ukrainos SSR, net 60 filmavimo dienų iš 88 vyko Vilniuje – tai iki šiol Lietuvoje neregėto masto kino industrijos projektas, kuriam buvo skirtas net 20 milijonų dolerių biudžetas. To mūsų šalies kino kūrėjai dar nėra patyrę.
Kodėl buvo pasirinktas būtent mūsų miestas? Kokius iššūkius kūrėjams teko įveikti, Fabijoniškes siekiant paversti 1986-ųjų Pripete? „Gatvės gyvos“ serialo gerbėjus kvietė drauge keliauti per kelias skirtingas vietas ir pastatus, o išgirsti įdomiausius faktus, kuriuos minėtieji gidai rūpestingai rinko ne tik bibliotekose ar interneto platybėse, bet ir bendraudami su serialo kūrėjų komanda.
Tuo pačiu ekskursijos metu jie pristatė rajonų statybos istoriją, kuri svarbi siekiant pažinti vietovės kontekstą. Kelionės pabaigoje dar buvo pasiūlyta susitikti su Vilniaus ugniagesiais, šiandien atsakingais už radiacinių incidentų likvidavimą – kiekvienam buvo suteikta galimybė išbandyti dozimetrą, pasimatuoti sovietinį apsauginį kostiumą „L-1“ ir sužinoti, kokių veiksmų būtų imamasi, įvykus tokio lygio avarijai.
Kodėl pasirinktos būtent Fabijoniškės?
Gido A. Kazlausko teigimu, tai nutiko dėl labai paprastos, net kiek šypseną keliančios priežasties. Kaip jam atskleidė filmavimo komanda, Fabijoniškių pasirinkimą lėmė režisieriaus Johano Rencko antipatija raudonai spalvai. Būtent dėl to akimirksniu buvo atsisakyta minties filmuoti Visagine – ten pilna raudonų plytų namų, o pačioje Pripetėje jau galima rasti tik griuvėsius.
Tuomet visą Lietuvą išmaišiusiems filmavimo lokacijų specialistams liko tik du rimti kandidatai – Vilniuje esanti Pilaitė arba Fabijoniškės. Pilaitė netiko dėl tam tikrų erdvinių struktūrų, tad visa garbė atiteko Fabijoniškėms.
Būtent šis rajonas pasirinktas ir dar dėl vienos, kaip daugeliui žiūrovų atrodytų, nelabai reikšmingos priežasties – medžių. Jei atkreiptumėme dėmesį, pamatytume, jog, pavyzdžiui, Karoliniškėse ir namai jau gerokai seniau atrodo, ir medžiai yra brandesni. Kaip žinia, nutikus avarijai, Pripetei, kaip miestui, tebuvo vos 16 metų, todėl filmavimų lokacijai reikšmės turėjo net ir tokia, atrodytų, smulkmena, kaip medžių amžius. Fabijoniškėse jaunų medžių nemažai ir tai buvo dar vienas pliusas, renkantis filmavimams šią vietą.
Ypač daug garbės teko S. Stanevičiaus gatvės 47 namui, būtent ant jo stogo buvo filmuojama daugeliui puikiai įsiminusi, o vėliau ir serialo reklamai naudota scena, kuomet du pagrindiniai herojai Valerijus Legasovas bei Borisas Ščerbina stovi ant šio pastato stogo ir nužvelgia Pripetę.
„Iš pradžių namo gyventojai priešinosi šiai kūrėjų idėjai ir net piktinosi, kad ant jų stogo bus suvežta gausybė kino įrangos, gadinama stogo danga o jų ramų gyvenimą sutrikdys būriai aplink zujančių nepažįstamų žmonių, tačiau išeitis vis tik buvo rasta. Namo gyventojams už leidimą filmuoti buvo pasiūlyta, kad viskam pasibaigus, kūrėjai pasirūpins stogo renovacija. Tad galiausiai, jiems tai dar ir į naudą išėjo“, – šypsosi gidas ir patikina, kad tai ne vienintelis pavyzdys, kaip „Černobylio“ filmavimai išties daug prisidėjo prie senųjų Vilniaus rajonų infrastruktūros gerinimo.
Filmo klaidos įsivėlė, nes režisieriui „taip buvo gražiau“
Rajono gatvių vaizdas prieš filmavimus taip pat gerokai pasikeisdavo. Juk reikėjo nuimti visus kelio ženklus, „pasendinti“ autobusų stoteles ir panašiai.
„Daugelis žiūrovų greičiausiai net neatkreipė dėmesio, tačiau scenose, kuriose buvo rodoma evakuacija ir matėsi gatvėse stovintys autobusai, įsivėlė nemenka faktinė klaida. Kūrėjai norėjo, kad gražiai matytųsi į autobusus bėgantys žmonės, todėl šias transporto priemones sustatė kairėje gatvės pusėje ir jie po to rieda „prieš eismą“. Nors tikrai žinome, kad Ukrainoje eismas vyksta taip pat, kaip ir pas mus. Bet tokį sprendimą, kurie ekrane pastebėjo tik patys akyliausi, priėmė režisierius, nes jam taip buvo gražiau“, – pasakoja A.Kazlauskas.
Dėmesingiausieji žiūrovai taip pat turėjo pastebėti ir kompiuteriais pakoreguotą rajone stūkstančių aukštųjų monolitinių namų vaizdą. Nors jų kampai realybėje yra suapvalinti, ekrane jau matome šiuos namus kampuotus ir visiškai neprimenančius tikrojo vaizdo. Gido teigimu, taip kūrėjų komanda nusprendė tik dėl to, kad šie namai per daug neišsiskirtų iš bendro rajono vaizdo, o jų idėją įgyvendino kompiuterinių efektų specialistai. Tai gerai galima matyti serialo stopkadre, kur Fabijoniškės rodomos iš viršaus, įsižiūrėkite.
Kita filmo klaida, kurią mėgsta eskaluoti Rusija, bandydama pasauliui įrodyti, jog serialas yra tik dar vienas žmones klaidinantis Holivudo produktas, yra filme palikti namų plastikiniai langai.
Itin skrupulingai viską apgalvoję kūrėjai nusprendė palikti šį laikmečių neatitikimą, nes visų filme matomų namų langus keisti į medinius būtų gerokai užtrukę, o į šias detales dėmesį atkreips tik žiūrovai, gyvenę Sovietų sąjungoje ar jau jai griuvus. Na, o didžiajai daliai vakariečių, kurie, kaip ir buvo tikimasi, sudaro didžiąją auditorijos dalį, ši smulkmena akių badyti neturėtų.
Mokėjo prastovas už sustabdytą renovaciją
Praėjusių metų gegužės 13 dieną buvo suplanuota vienoje iš netoliese esančių ir dar gerokai praeitį primenančių mokyklų filmuoti keletą scenų, tačiau atėjus tartis pas direktorių, kūrėjų komanda išgirdo – gegužės 10 dieną pradedama įstaigos renovacija. Pasirodo, tai buvo paskutinė mokykla sostinėje, kuri dar nebuvo atnaujinta.
„Kino kūrėjams tai buvo didžiulė problema, nes būtent čia dar buvo galima „pagauti“ autentišką sovietinę atmosferą. Todėl jie nusprendė sumokėti statybininkams už prastovas ir tokiu būdu nukelti renovacijos darbų pradžią. Šiuo metu čia jau viskas kardinaliai pasikeitę, tačiau mokykloje vis tik spėta nufilmuoti scenas, kuriose matosi Pripetės moksleivių evakuacija, sporto salėje – kur renkami jaunuoliai, vyksiantys į avarijos likvidavimo vietą bei dar keletas kitų. Tad štai ir įrodymas, kad kinas daro magiją, užfiksuodamas tai, ko greitai gali ir nelikti“, – ekskursijos metu filmavimo užkulisių įdomybes vardino gidas.
Iš kiemų teko patraukti apie 900 automobilių
Kad rodomas vaizdas nebūtų toks šaltas, Fabijoniškėse bei Justiniškėse režisierius nudžiugo radęs kelias gėlėmis apsodintas ir fontanais pagražintas alėjas. Tai, jo manymu, filme vaizduojamai Pripetei turėjo suteikti bent šiek tiek jaukumo.
Būtent per šią alėją serialo pabaigoje rodomas praeinantis lagaminėliu nešinas įpykęs Anatolijus Diatlovas, taip čia pat užfiksuota ir keletas kitų scenų. Tačiau ir šioje vietoje kūrėjams teko susidurti su iššūkiais.
„Šalia namų, kiemuose, mes matome daugybę šiuolaikinių automobilių. Ieškodami informacijos, radome statistikos, kad filmuojant serialą teko patraukti net apie 900 automobilių, todėl tik pabandykite įsivaizduoti, kiek komandai teko dirbti tariantis su gyventojais. Kai kurie buvo informuojami net likus mėnesiui iki filmavimų, kad spėtų susiplanuoti dienotvarkę ir netrukdytų serialo darbams. Buvo išties daug geranoriškų gyventojų, tačiau atsirado ir piktavalių, kategoriškai atsisakiusių tai padaryti, tad teko įsikišti ir policijos pareigūnams“, – atskleidžia A. Kazlauskas.
Kaip padėką gyventojams vėliau „Černobylio“ kūrėjai suremontavo, atnaujino netoliese minėtosios alėjos įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę, o kiemo, kuriame ant „iš tų laikų“ išlikusių autentiškų senų sūpynių buvo filmuojami besisupantys vaikai gyventojams greta buvo pastatyta nauja moderni žaidimų aikštelė.
„Drąsiai galime teigti, kad Fabijoniškės ne tik tapo įžymios visame pasaulyje, bet ir prasigyveno iš šio serialo kūrimo“, – juokiasi gidas.
Gyventojams Justininškėse teko pagyventi tamsoje
Toliau ekskursija tęsėsi sulipus į gan tvankų serialo filmavimuose taip pat dirbusį autobusą „LAZ“. Jo išskirtinumą buvo galima buvo pajusti ne tik iš autentiškų išlikusių detalių, bet ir iš smalsių praeivių žvilgsnių bei plačių jų šypsenų.
Judant link Justiniškių, kur taip pat nesunkiai galima atpažinti ekranuose matytas vietas, gidas R. Žičkus pasakojo apie tai, su kokiomis problemomis kūrėjams teko susidurti filmavimams ieškant tų laikų transporto priemonių. Juk serialo scenoms reikėjo ne tik autobusų, daugybės lengvųjų automobilių masuotei, bet ir, pavyzdžiui, senovinių traktorių, betonvežių, greitosios pagalbos mašinų, gaisrinių bei kitos specialios technikos.
Daugelis jų jau turėjo šiokių tokių modernių pakeitimų, todėl Vilniuje esančiose apleistose „Audėjo“ patalpose buvo specialiai įkurti garažai, kuriuose specialistai automobilius dažė, remontavo ir visaip rūpinosi, kad jie kuo labiau primintų tuos, kurie iš tiesų anais laikais važinėjo Pripetės gatvėmis.
Ekskursijos autobusui stabtelėjus Justiniškėse, čia buvo galima aplankyti dar vieną iš serialo gan įsiminusią alėją su fontanu. Čia filmavimams didžiulių pakeitimų nebuvo daryta, išskyrus tai, kad vietoje prieš tai augusių spalvingų įvairių gėlių buvo persodintos raudonos rožės.
Visai šalimais yra ir niekuo iš pirmo žvilgsnio neypatingas kiemas. Čia filmuota scena, kuomet Ščerbina su Legasovu iš viešbučio išeina pakalbėti į lauką. Būtent šiam filmavimui reikėjo labai tamsios vietos, nes Pripetė tuo metu buvo jau evakuota, gyventojų nebėra, namai apleisti.
„Tačiau tuo metu Justiniškėse pilnu tempu virė gyvenimas ir filmavimo komandai teko gerokai paprakaituoti su gyventojais tartiantis, kad kol kieme bus įjungtos kameros, šie pabūtų namuose visiškoje tamsoje. Nes net ir įsijungus nedidelę lempelę kur nors virtuvėje, buvo galima lengvai sugadinti sceną. Ir kai iš tiesų žmonės įvykdė šį prašymą ir reikėjo pradėti filmavimus, režisierius, pamatęs vaizdą, net krūptelėjo. Vaizdas buvo tikrai baugus“, – tikrais pasakojimais dalijosi gidas A. Kazlauskas.
Kitos vietos – taip pat lengvai atpažįstamos
Vėliau baltai mėlynas senovinis autobusiukas serialo gerbėjus nugabeno į VRM rūmus, kur, vos pamačius vaizdą, nesunkiai gali prisiminti čia įamžintas scenas.
Čia filmuotas baras, prie kurio mėgdavo prisėsti vienas pagrindinių veikėjų Legasovas, taip pat salė, kurioje buvo renkami trys savanoriai, pasiryžę aukoti savo gyvybes ir nerti po sprogusiu reaktoriumi.
Šiose vietose pakeitimų buvo padaryta nedaug: pakeistos grindys, sustatytos kėdės, pritamsinta šviesa tam, kad atitiktų bendrą filmo koloritą.
Kita salė, kurioje buvo nufilmuota beveik visa paskutinioji serija, ir kurią tikrai prisimena iki galo serialą matę žiūrovai, yra VGTU rūmuose Trakų gatvėje.
Senaisiais laikais vis dar dvelkiančioje, tačiau dabar jau kiek renovuotoje salėje buvo filmuojamas teismas ir pagrindinė detalė, iš kurios galima tai atpažinti – ant sienos kabantis didžiulis kilimas. Tam, kad nereiktų keisti plastikinių langų, jie buvo pridengti tamsiomis užuolaidomis, nuimtos sieninės lempos, kiek kitaip sustatyti baldai.
Vilniuje „Černobylio“ filmavimai taip pat dar vyko ir Ozo kino salėje, Genocido aukų muziejuje, Žvėryne esančiuose svečių namuose Blindžių gatvėje, kur iš tiesų kadaise lankėsi Michailas Gorbačiovas. Tačiau ten filmavimų istorijas ekskursijos metu labai vaizdžiai papasakoja gidai, o dauguma vietų jau yra pasikeitusios ir į tai, ką matome ekranuose, nebepanašios.
Daugiau ekskursijos momentų galite pamatyti DELFI fotografo užfiksuotų nuotraukų albume:
Kanalo HBO sukurtame ir pasaulį sukrėtusiame penkių dalių mini-seriale „Černobylis“ dramatiškai vaizduojama, kas vyko Ukrainoje 1986 m. balandžio 25 ir 26 dienomis, tiksliau, prieš daugybės žmonių gyvybes nusinešusią branduolinę avariją ir po jos. Įvykus sprogimui, iš karto žuvo du objekto teritorijoje buvę žmonės. Dėl radiacinės taršos teko tuojau pat evakuoti aplinkinius rajonus. Plėtojantis filmo siužetui, palaipsniui išviešinama melo kupina realybė.
Dramos centre atsiduria tyrimo komisijai vadovaujančio fiziko Valerijaus Legasovo išgyvenimai. Atvaizduoti šį personažą patikėta Jaredui Harrisui, suvaidinusiam karalių Jurgį VI seriale „The Crown“. Vaidmenis seriale taip pat sukūrė žinomi aktoriai Stellanas Skarsgardas, Emily Watson, Paulas Ritteris ir kiti.
Gidų, organizavusių šią ekskursiją po filmavimų vietas Vilniuje teigimu, iš maždaug 550 serialą kūrusių savo sričių specialistų, net 500 buvo lietuviai.
Neseniai DELFI TV rodytoje laidoje „DELFI Diena“ apie filmavimų užkulisius pasakojo ir pačiame kūrybiniame procese dalyvavę savo sričių specialistai:
O čia galite pamatyti serialo filmavimų akimirkas, kurias dar praėjusiais metais pavyko užfiksuoti DELFI fotografams: