Filmo pradžia įkvepianti. Du gyvenimo kelią įpusėję draugai sėda į išklerusią mašiną ir patraukia į pietų Kaliforniją ragauti įvairių rūšių vyną. Vėjas, į tolį vingiuojantis kelias, daug vis dar pilnų butelių ant galinės sėdynės... Netrukus vesti turintis Džekas ketina paskutinį kartą išnaudoti visas įmanomas malonias progas. Vyno guru Mailzas svajoja kaip reikiant atsigerti „Pinot“ ir nors kiek primiršti depresiją, užėjusią po skyrybų. Galima tik pridurti, kad personažai savo ketinimus daugiau ar mažiau įgyvendina. Štai ir viskas – pasakojimas į jokias slaptingas šalikeles nepasuka. Bežiūrint filmą gan greitai viskas tampa aišku ir paskutinis „Klystkelių“ kadras yra toks, kokio ir gali tikėtis.
Pagrindiniai filmo veikėjai – tai du priešingi, bet esminiai amerikiečių kultūros tipažai ar net jų karikatūros. Mailzas – neurotiškas inteligentas išpūstom akim, neišvengiamai primenantis Wooddy Alleno liūdno veido vyriškius. Jis nevykėlis rašytojas ir savigrauža niurzglys. Jo kompanionas – reklamų ir serialų žvaigždė, tik tiek, kad jau prigesusi. Nesužalotas intelekto, nors šiaip geras žmogus. Kas tokias dvi priešingybes suartina? Priklausymas vidurinio amžiaus grupei ir tai pačiai socialinei klasei. Tai yra, viduriniam amerikiečių sluoksniui. „Klystkeliai“ pasakoja apie užguitus, jokių turtų nesukaupusius žmogelius, kurie gyvena nameliuose, priverstuose plastmasinių nesąmonių. Viskas sujaukta, lyg apsistota būtų laikinai. Ir patys jie nestabilūs. Kad ir sulaukę brandaus amžiaus, šie amerikiečiai infantiliai vis dar blaškosi. Bando įteigti sau ir kitiems, kad kažko tebeieško.
Tad filmas yra lyg antropologinė kelionė po vargingą Ameriką. Personažų tikslas yra savęs pažinimas, vynuogynų slėniai ir moterys, o mums suteikiama proga pasižvalgyti po juos supančią aplinką. Nors nėra ryškių aktualijų, galima suprasti, kad veiksmas vyksta dabar. Tačiau gyvenimas ekrane atrodo kaip atsilikęs. Daiktai, drabužiai, namai – viskas skleidžia atgyvenos kvapą. Režisierius kaip kokia mūsų Žemaitė piešia vaizdelius iš pilkų Amerikos gyventojų buities. Amžinai įjungtas televizorius. Amžinai sprendžiami kryžiažodžiai. Kepti šonkauliukai. Šiukšlės, kažkokie neaiškūs bereikalingi daiktai kiemuose. Ir viskas taip susidėvėję. Tik vynuogienojai žaliuoja, tačiau aplinkui slankioja būriai pabaisiškų turistų, klojančių pinigus už vyno testavimą. Viena vertus – skurdus gyvenimas, kita vertus – klestinti komercija.
Dar filme daug stambių planų, kurie įamžina pritrauktų veidų mimikas, kalbėjimo manieras, visus tuos „wow“, „oh“. Portretų galerija daro įspūdį. Išsidažiusios senstančios mamos. Raukšlių pavagotas Džeko veidas, kuriame vis dar sužiba dantų pastos reklamos šypsena. Nutukusi jauna padavėja, bet tokia džiugi, kad dėl jos verta nusidėti. Režisierius negailestingai, bet kartu meiliai fiksuoja eilinių žmonių kasdienį triūsą ir linksmybes. Ir ta kasdienybė kelia ne tiek pagarbą, kiek liūdesį.
Bet grįžkim prie vyno. Juk apie vyną filme kalbama nepaliaujamai, personažai jį geria be perstojo. Deja, šio gėrimo ragavimas primena pretenziją į rafinuotą skonį, o ne pilnatvės svaigulį. Džekas ir Mailzas – tai ne elegantiški Joselianio valkatos, kurie malšina amžiną troškulį maukdami brangų vyną tiesiai iš butelio kakliuko. Jautriais skonio receptoriais apdovanotas Mailzas, tik išvydęs vyną, persimaino. Dabar jis jaučiasi užtikrintai, kitaip nei rašydamas ne vieną kilogramą sveriantį romaną. Ragaudamas vyną jis tampa apsėstu snobu, kuris gėrimo likučius iš taurės verčia į tam skirtą puodynę.
Be abejo, vynas yra centrinė filmo metafora, kurią išaiškinti galima maždaug taip: išlaikytas vynas pats geriausias, taip ir žmogaus gyvenimas įgyja vertę senstant (arba prasideda nuosmukis). Prie šios išminties galima pridurti dar kelias filmo maksimas. Gyvenimas suka ratą, tad vienais metais visi skiriasi, kitais – tuokiasi. Meilę gali surasti, net jei esi vidurinio amžiaus ir pakrikusios nervų sistemos. Gyvenimas – tai kelias, kuriame visi pridarome smulkių niekšybių. Visa tai – šventa, bet, deja, sekli tiesa. Galbūt ji suskambėtų kitaip, filmui suteikus išradingesnę formą. Ir dar – jei „Klystkeliai“ nebūtų taip liaupsinami, tai net norėtųsi pagirti filmą. Už neblogą socialinę analizę ir vieną gilią paslaptį – iš kur du draugeliai traukia tiek pinigų brangiam vynui ir maistui (jei neskaičiuosime tų, kuriuos nukniaukė iš mamos)? Neatitikimas tarp pajamų ir išlaidų – išties nerimą keliantis šiuolaikinio gyvenimo bruožas.