- Muzikos pasaulyje esate nuo mažų dienų: M.K.Čiurlionio menų mokykla, kompozicijos studijos... Kaip pasukote tokia linkme? Gal įtakos tam turėjo tėtis – atlikėjas Jonas Mašanauskas?
- Sunku ir pasakyti, kieno įtaka didesnė – mamos ar tėčio, greičiau – abiejų sudėjus. Veikiausiai jie pastebėjo, kad aš muzikuoti linkęs nuo mažų dienų, ir pastūmėjo stoti M.K.Čiurlionio menų mokyklon. Pamenu, dar prieš pradėdamas lankyti ją, išėjęs iš stojamųjų egzaminų, laikydamas, nebepamenu, mamos ar tėčio ranką, pagalvojau, kad labai labai norėčiau mokytis šitoje mokykloje. Muzika mane pagavo nuo pat pradžių, ir, turbūt būdamas apie 11 metų, supratau, kad noriu ją kurti.
- O kaip viskas vystėsi toliau? Kaip tapote kompozitoriumi?
- Įstojau į chorinį dirigavimą ir jo mokiausi iki pat baigimo, tačiau gavau pasiūlymą paraleliai pas kompozitorių Bronių Kutavičių mokytis kompozicijos fakultatyvo. Suvokiau, kad būtent šis dalykas man yra daug įdomesnis, tačiau tais laikais nebuvo leidžiama baigti iškart dviejų pakraipų, tad baigiau muzikos teoriją ir kompoziciją, o dirigavimas liko kaip vertinga patirtis. Štai tada prieš akis atsivėrė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
- Kaip atsidūrėte kine? Kiek žinau, įsitraukėte į šią veiklą dar labai anksti.
- Šiemet sukanka 20 metų, kaip dirbu su kino muzika. Pirmą muziką filmui parašiau 1992 m., ir netikėtai gavau pasiūlymą kurti muziką pilno metro filmui („Atostogos“, rež. A.Slavinskienė). Tai mane labai „užkabino“, kinu domėjausi visą laiką.
- Kuo kinas jus taip „užkabino“?
- Jame yra nenusakomos magijos! Jei filmas geras – jis turi išliekamąją vertę. Kiną dievinu ir žiūriu įvairiausio žanro filmus.
- Koks tuomet filmas jums yra labiausiai įstrigęs atmintyje? Gal vienas tų, kuriam kūrėte muziką?
- Milošo Formano „Amadeus“ man yra kino šedevras! Iš savų? Šarūno Barto „Laisvė“, kurio kūrime ir pats dalyvavau, ir dokumentinis Arūno Matelio filmas „Prieš parskrendant į žemę“. Pastarasis buvo ypatingai sunkus psichologine prasme: kai gavau sumontuotą medžiagą ir turėjau pradėti kurti muziką, porą savaičių negalėjau imtis šio darbo – vaikščiojau kaip trenktas per galvą ir mąsčiau, kaip pateikti jį žiūrovams, kad spalvos nebūtų vien juodos.
Be to, privalau paminėti ir labai gražų Romo Lileikio filmą iš trilogijos apie Užupį „K+M+B“, už kurio muziką gavau apdovanojimą iš Lietuvos kinematografininkų sąjungos. Su Romu mus sieja ne tik kino, bet ir muzikiniai darbai, ir tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad turiu ne tik puikų kūrybos partnerį, bet ir draugą.
- O „Tadas Blinda. Pradžia“? Kuo jums jis ypatingas?
- Tiesą sakant, prie kūrybinės grupės aš prisijungiau pats paskutinis. Kai peržiūrėjau filmuotą medžiagą, supratau, kad tai – nemenkas iššūkis: muzikos filmui reikia tokios, kokios lietuviškam kinui man dar neteko kurti. Žinoma, dėl finansavimo trūkumo daug ką atlikti turėjau vienas pats.
Tarkim, JAV tokio pobūdžio filmo muzikos kūrybinę komandą sudaro apie 20 žmonių, o „Tadui Blindai“ turėjau sukurti viską vienas – be asistentų, be orkestruotojų.
- Kiek laiko skyrėte šiam filmui?
- Kūryba užtruko penkis mėnesius, o muzikos įrašų montažas – dar apie du.
- Ar kino muzikos kompozitorius turi laisvę nevaržomai kurti? Nuo ko labiausiai esate priklausomas?
- Viskas priklauso nuo filmo – ar tai dokumentika, ar vaidybinis filmas, ar animacija – ir nuo režisieriaus bei prodiuserio. Yra tokių, kurie procesą nori valdyti nuo pradžios iki pat galo. Muzikos suvokimas juk labai priklauso ir nuo skonio: gali sukurti puikų kūrinį, bet režisieriui jis nebus prie širdies, ir viskas. Todėl geriausia, prieš imantis darbo, su režisieriumi išsikalbėti, išsiaiškinti, ko yra tikimasi, ko laukiama, galiausiai – kokios muzikos jis pats klauso.
- Ar galite nusakyti muzikos vaidmenį kino filme?
- Muzika nusako tuos dalykus, kurių nepajėgia perteikti nei žodžiai, nei vaizdas. Čia darbas vyksta jausmų lygyje. Tiesiogiai. Žmogus jaudinamas ir jam tarsi nusakoma, kas filme vyks toliau. Per muziką emociškai sustiprinamos scenos, subtiliai paryškinami vaizdo montažo akcentai arba paslepiami kai kurie trūkumai. Be to, muzika struktūrizuoja visą kūrinį, perteikia personažų charakteristikas. Apskritai, muzikos vaidmuo filme yra labai svarbus: žinoma, reikia dirbti labai atsargiai, kad filmo „neužgrotum“.
- O interpretavimas? Ar muzika jo nesunaikina? Juk tarsi iš anksto padiktuojama, kaip žiūrovas turi jaustis žiūrėdamas vieną ar kitą sceną.
- Be abejo, pasitaiko atvejų, kai muzika būna pernelyg, net primityviai, iliustratyvi. Vis viena manau, kad su ja galima išgauti platesnį kontekstą. Pavyzdžiui, pasirinkus kontrapunktą.
- Prieš dvidešimt metų buvote ne tik kompozitorius, bet ir žymus atlikėjas. Sąjūdžio laikais visur skambėjo jūsų garsioji „Kokia nuostabi, Lietuva esi“. Ar šiandien pasakytumėte „Kol rankoj ranka, gyvuos Lietuva“?
- Rankoj ranka buvo tuo metu, kai to labiausiai reikėjo ir turėjome tikslą. Tikslą pasiekėme. Tada prasidėjo laisvė ir žmonės nebežinojo, ką su ja daryti.
- Kodėl? Per daug pasirinkimų?
- Prisiminkim, kokie buvome neturtingi materialine prasme. Gal žmonės iš ateities labai daug tikėjosi? Norėjo kažką pasiekti darbuose, užsidirbti, pamatyti pasaulį... Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip mes šitaip galėjome gyventi. Gal buvo daugiau dvasiškumo? Materialūs troškimai buvo paprasčiausiai neįgyvendinami, ir žmonės galėjo daugiau laiko skirti ugdymuisi.
- Ar laikote save patriotu?
- Taip. Išvažiuoti ir viską mesti pagundų pasitaiko dažnai, tačiau kam man to reikia? Aš greičiau dirbsiu tam, kad profesionalai atvažiuotų čia, o ne mūsiškiai emigruotų. Mano šaknys čia. Nors pripažįstu, kad muzika yra vienas iš kosmopolitiškiausių menų – jos kalba suprantama kiekvienoje šalyje, kiekvienoje kultūroje, ir dirbti su savo specialybe galėčiau bet kuriame pasaulio krašte.
Menininkai kartais laikosi pozos, esą jiems niekas nesvarbu, esą kurti gali nors ir kosmose. Čia iškyla klausimas, ką jie laiko savo prioritetu: saviraišką ar auditoriją, žiūrovą.
- O kam kuriate jūs?
- Tiek kurdamas muziką, tiek prisidėdamas prie teatro ar kino projektų, numatau auditoriją, kuri viso to klausysis.
Žilvinas Naujokas, prodiuseris
Nepaprastai džiaugiuosi, kad Kipras prisidėjo prie „Tado Blindos“ kūrimo: jūs tik paklausykit, kokia filme muzika, kiek jos daug! Kipras – tikras savo srities profesionalas, myli savo darbą ir jaučia kiną, o ką jau bekalbėti apie muziką. Jis – tikras mūsų komandos narys.
Be to, labai daug darbo į projektą įdėjo ir beveik metus su filmo garsu dirbo Artūras Pugačiauskas – suvedinėjo garsą, efektus, kūrė garsines atmosferas. Tiek Kipras, tiek Artūras padarė milžinišką darbą, kurį Holivude atlieka kelių dešimčių žmonių kolektyvas.