Jei įsitikinimas, kad tikras menas sukuriamas kenčiant, yra teisingas, tuomet gali būti, jog šie aktoriai, kurių patirtis kviečia apžvelgti looper.com, sukūrė vienus puikiausių visų laikų filmų.
Visi žino: darbas filmavimo aikštelėje reiškia ilgas valandas ir gausybę pakartojimų, bet šie aktoriai susidūrė su tokiomis aplinkybėmis, kurios priminė jau nebe kasdienius rūpesčius, o veikiau nesibaigiančius kankinimus. Jie vaidino tokiomis sąlygomis, kurios bet kurį normalų žmogų verstų bėgti ieškoti artimiausio išėjimo. Juos galima vadinti pamišėliais, tačiau tikrai niekas neapkaltintų per menku pasišventimu menui.
Roboto policininko vargai su kostiumu
Peterio Wellerio karjera kine ir televizijoje buvo ilga ir sėkminga, tačiau daugelis jį vis vien prisimena kaip Alexą Murphy‘į – Robotą policininką. Klasika tapusio 1987-ųjų filmo „Robotas policininkas“ („RoboCop“) kūrimas neapsiėjo be kliūčių.
P. Wellerio kostiumą, kaip jis kažkada pasakojo interviu, sukūrė profesionalus mimas, scenos meno dėstytojas Moni Yakimas. Tačiau kostiumo pristatymas smarkiai vėlavo, tad P. Welleriui teko pasikeitusius A. Murphy‘io judesius repetuoti be jo.
Kai kostiumas galiausiai atvyko, paaiškėjo, kad jis yra tikra laiko gaišatis – apsivilkti kostiumą prireikdavo dešimties valandų, o jo sukaustytas P. Welleris vargiai galėjo judėti.
Su šiuo kostiumo variantu buvo nufilmuota tik viena scena. Tuomet visi nusprendė, kad nieko iš to neišeis. Įsiplieskė konfliktas tarp temperamentingumu ir kaprizingumu pagarsėjusio režisieriaus Paulio Verhoeveno, specialiųjų efektų kūrėjo Robo Bottino, scenarijaus autoriaus Edo Neumeierio, kuris tuo metu buvo per jaunas, kad suvoktų, jog kurstyti konfliktą su P. Verhoevenu yra visiška kvailystė, ir „Orion Pictures“ vadovo Mike‘o Medavoy‘aus, grasinusiu tuojau pat atšaukti filmavimą, jei viskas nesusitvarkys.
P. Verhoevenas buvo pasirengęs visus atleisti, filmo ateitis pakibo ant plauko. O tada P. Wellerio pasiūlymu filmo gelbėti buvo pakviestas M. Yakimas. Jis ramiai įsitraukė į chaotišką filmavimo procesą ir per savaitgalį pataisė kostiumą, tuomet dvi savaites kūrė visiškai naują Roboto policininko judesių sistemą ir mokė jos P. Wellerį.
Ekstremalūs gurmaniški išbandymai
Atšiaurios sąlygos, su kuriomis susidūrė Alejandro Gonzalezo Iñárritu filmo „Hju Glaso legenda“ (The Revenant) veikėjai, nebuvo sukurti dirbtinai – režisierius nutarė savo kūrinį filmuoti tolimame laukiniame krašte Albertoje, Kanadoje. Tuo metu temperatūra vargiai pakildavo aukščiau nulio.
Prieš filmo pristatymą buvo paskelbta, kad dėl nevykusios komunikacijos tarp prodiuserių ir filmo kūrimo komandos daugelis pasitraukė. Didelė dalis komandos nebuvo pasirengusi tokioms sąlygoms, su kuriomis susidūrė. Viskas galiausiai klostėsi taip blogai, jog režisierius buvo priverstas penkioms savaitėms nutraukti filmavimo darbus, nes dėl šalčio paprasčiausiai nebeveikė filmavimo kameros.
Ekstremalios oro sąlygos kankino visus, tačiau pagrindinio vaidmens atlikėjas Leonardo DiCaprio, be abejonės, nukentėjo labiausiai. Kai jo vaidinamą veikėją užpuolė įniršęs lokys, kad atrodytų įtikinamai, L. DiCaprio turėjo tokiomis oro sąlygomis vaidinti su dirbtiniu grimu, kurį sudarė 47 skirtingos dalys, o galutiniam vaizdui sukurti prireikdavo penkių valandų.
Lokio kailis, kurį jis vilki didžiąją filmo dalį, permirko ir beveik sušalo į ledą. L. DiCaprio nuolat iš visų jėgų stengėsi išvengti hipotermijos – būsenos, kai organizmo temperatūra nukrinta iki žemesnės nei reikalinga palaikyti jo veiklai.
Tačiau, ko gero, didžiausias pažeminimas L. DiCaprio buvo tai, kad ekrane jis buvo priverstas valgyti tikras bizono kepenis, mat naudojant dirbtinį variantą norimo vaizdo pasiekti nepavyko. Toks užkandis nebūtų malonus niekam, tačiau L. DiCaprio parodė tikrą pasišventimą, mat nuo 1992-ųjų aktorius yra vegetaras.
Niekas negalėtų apkaltinti A.G. Iñárritu nepasiekus trokštamo tikslo - „Hju Glaso legenda“ yra vienas puikiausių visų laikų pasakojimų apie išgyvenimą atšiauriomis sąlygomis, o ekrane matomos kančios tikrumu tikrai netenka abejoti.
Siaubo filmas, persikėlęs į realybę
Visi, kada nors dirbę su puikiuoju režisieriumi Stanley Kubricku, jam apibūdinti tikriausiai pasitelktų du žodžius. Pirmasis žodis – „genijus“, o keiksmažodis tekste atrodytų nekaip, todėl antrojo žodžio čia ir nebus. Kino istorijoje buvo nedaug už jį reiklesnių režisierių.
S. Kubricko šedevro „Švytėjimas“ („The Shining“) filmavimas pagarsėjo tuo, kad jis buvo nepaprastai sunkus visiems, dalyvavusiems šiame procese. Daugiausia filmuota buvo taip pat šaltoje ir atokioje vietovėje. Režisierius visiškai palaužė aktorių Scatmaną Crothersą, vaidinusį švytėjimo dovaną turintį Dicką Halloraną.
Po 40 bandymų nufilmuoti sceną, kai šis veikėjas nužudomas, S. Crothersas palūžo ir pravirko, šaukdamas: „Ko jūs norite, pone Kubrickai?“. Bet netgi jam nebuvo taip sunku kaip Shelley Duvall.
Režisierius nuolat kritikavo jos vaidybą ir nenuilstamai tyčiojosi iš jos, kad sulauktų tinkamos isteriškos reakcijos. Jis netgi aiškiai nurodė visai komandai, kad šie nebūtų palankūs Sh. Duvall.
S. Kubrickas norėjo, kad ji atsidurtų visiškai ties riba. Nufilmuoti sceną, kurioje aktorės vaidinama Wendy Torrance su beisbolo lazda mėgina atremti vis grėsmingiau kalbantį ir artėjantį Jacką, prireikė neįtikėtino kiekio bandymų – 127, kol S. Kubrickas buvo patenkintas.
Tai scenos su dialogais filmavimo pasaulio rekordas. Sh. Duvall per penkis šimtus dienų trukusį varginantį filmavimą tiek verkė, kad ji tiesiogine prasme patyrė dehidrataciją. Knygoje apie režisierių Sh. Duvall vengė įžeidžių epitetų S. Kubricko atžvilgiu ir tik pasakojo: „Stanley pastūmėjo mane iki tokios ribos, kurios aš niekada anksčiau nebuvau pasiekusi. Tai sunkiausias mano kada nors kurtas vaidmuo“.
Į gelmę
Jamesas Camerons yra dar vienas reiklumu pagarsėjęs režisierius, o jo itin uolus darbo stilius filmuojant 1989-ųjų juostą „Gelmė“ (The Abyss) iki šių dienų neduoda ramybės pagrindiniams aktoriams Edui Harrisui ir Mary Elizabeth Mastrantonio. Didžioji filmo veiksmo dalis vyksta po vandeniu, o pagrindinė būstinė buvo apleistas branduolinis reaktorius, esantis 13 metrų gylyje po vandeniu ir pridaręs įvairiausių problemų.
Filmavimo komanda buvo priversta nuolat sumažinti slėgį, siekiant taupyti laiką, aktoriai ilsėdavosi nenusivilkę narų kostiumų, o pats J. Cameronas vos nežuvo, kai filmuojant vieną sceną jam pritrūko oro. Tas pat nutiko ir E. Harrisui, kuris prisipažino galvojęs, kad sulaukė paskutiniosios, kai filmavimo metu nutiko nelaimė su deguonies reguliatoriumi ir jis ėmė kvėpuoti oro bei vandens mišiniu.
M. E. Mastrantonio pasakojo, kad scena, kurioje jos vaidinama veikėja vos nenuskendo ir yra gaivinama, privertė ją atsidurti visiškai ties riba. Permirkusi ir sušalusi ji turėjo valandų valandas kentėti E. Harriso daužymą į krūtinę ir riksmus, kol galiausiai patyrė visišką emocinį išsekimą ir pabėgo įpykusi bei šaukdama.
Ji išreiškė ypatingą nenorą kada nors ir vėl dirbti su J. Cameronu dėl jo akivaizdaus saugumo nepaisymo ir nesirūpinimo savo filmavimo grupės gerove.
Viršukalnės kankynė
2015-ųjų filmas „Everestas“ („Everest“) yra sukrečianti tikra istorija (žinoma, su tam tikrais draminiais nukrypimais) apie 1996-aisiais į aukščiausią pasaulio viršukalnę išsirengusią ekspediciją ištikusį likimą.
Maždaug du trečdaliai juostos buvo nufilmuoti šiose vietovėse. Jei bent kažką žinote apie Everestą, turėtumėte įsivaizduoti, kad filmavimas buvo visiškai toks pat pavojingas, kaip ir atrodė ekrane.
Viršukalnė nuolat pasiglemžia ją įveikti bandančiųjų gyvybes. 2017-aisiais čia vos per vieną savaitę žuvo keturi žmonės. Į režisieriaus Baltasaro Kormakuro filmo kūrimą įsitraukusiems aktoriams, įskaitant Jake‘ą Gyllenhaalą ir Joshą Broliną, filmavimas buvo tiesiog žiaurus.
Dienomis temperatūra svyruodavo apie 30 laipsnių žemiau nulio, filmavimo grupė susidūrė su žemu deguonies lygiu, o naktis praleisdavo drebėdami mažuose nameliuose.
„Aš svarsčiau, ką gi, dabar šąlu ir trečią dieną nebejaučiu kojų, regis, man viso to jau gana. Bet būtent tokios reakcijos B. Kormakurui ir reikėjo“, – prisiminė J. Brolinas.
Jis buvo visiškai teisus – B. Kormakuras aiškiai išreiškė savo nuomonę: „Režisieriui nėra nieko geriau už įpykusį aktorių. Šią savo mintį jis plėtojo interviu „Film Journal“, aiškinęs, kad „nuėjo taip toli, kiek tik leido draudimo kompanija“.
„Išties, tokiomis sąlygomis galima išgauti tikrai gerą vaidybą. Aktoriai stengiasi, nes jie nori ištrūkti“, – neabejoja J. Brolinas.
Skęstantis laivas
„Empire Online“ retrospektyvoje aktorius Billy‘is Zane‘as lakoniškai pažymėjo, kad kiekvienas, nutaręs filmuotis J. Camerono kūrinyje apie „Titaniko“ nelaimę, turėtų suvokti, kam pasiryžo. „Ar žmonės buvo nelaimingi todėl, kad sušalo ir sušlapo? Bet kaip tuomet jiems atrodė, kokio filmo kūrime dalyvauja?“, – aiškino aktorius.
Taiklus pastebėjimas, tačiau J. Camerono darbo stilius, sujungtas su siaubingomis filmavimo sąlygomis, kurių reikėjo tam, kad katastrofa būtų tiksliai atkurta, išties reikalavo filmavimo grupės pastangų. Operatorius Russellas Carpenteris savo savijautą filmavimo metu apibūdino taip pat lakoniškai: „Maniau, kad nusižudysiu“.
Pamišėliškas J. Camerono dėmesys detalėms ir žymusis nepakantumas visiems, galvojantiems kitaip nei jis, jau būtų buvusi didžiulė kančia filmavimo komandai, net jei jiems ir nebūtų tekę pusę filmavimo laiko praleisti sušlapus ar drebant nuo šalčio.
Filmavimas nepraėjo be pasekmių jo dalyvių sveikatai, J. Cameronas sykį pagrasino atleisti visus, kam filmavimo metu prisireiks nueiti į tualetą, o filmo žvaigždę Kate Winslet ištiko hipotermija, tačiau, ko gero, blogiausias dalykas laukė per paskutinį vakarą vykusį filmavimo grupei skirtą vakarėlį.
Nepatenkintas filmavimo grupės narys vakarėliui paruoštą sriubą pagardino haliucinogeninėmis medžiagomis – 80 žmonių susirgo, o kaltininkas taip ir nebuvo sučiuptas.