Filmų „Café de Flore“ ir „Mergina ant tilto“ žvaigždė, praėjusių metų Kanų kino festivalio žiuri narė, šešis albumus išleidusi dainininkė, „Chanel“ modelis, buvusi Johny Deppo ir Lenny Kravitzo partnerė – 44-erių Paradis turi daug veidų.
Lietuvos žiūrovai nuo rugpjūčio 18-osios ją pamatys kaip karo žurnalistę, dirbančią Ukrainoje. Improvizuotame dialoge su vienu pagrindinių „Šerkšno“ aktorių, debiutuojančiu lietuviu Mantu Jančiausku, ji kalbėjosi apie žmonių santykius ir meilės paieškas – tai, kas karo akivaizdoje tampa antraeiliais dalykais.
Kanuose pristatytą „Šerkšną“ lydėjo 10-ies minučių ovacijos. „Dar nespėjau filmo pamatyti, bet nekantrauju. Girdėjau daug nuostabių dalykų apie jį“, – sako Paradis telefonu iš Prancūzijos, kur šiuo metu atostogauja.
Virš 20-ies vaidmenų kine sukūrusi aktorė sutiko DELFI papasakoti apie pirmąją pažintį su lietuvišku kinu ir geriausiu praėjusių metų Lietuvos režisieriumi, dar geriau pažįstamu Prancūzijoje.
– Kaip pradėjote dirbti su Šarūnu Bartu?
– Išties viskas buvo labai paprasta. Šarūnas pasiūlė būti jo filme ir aš sutikau. Iš pradžių susitikome virtualiai, kalbėjomės per „Skype“. Tada susitikome gyvai Paryžiuje.
Labai norėjau su juo dirbti. Šarūnas yra unikalus kūrėjas. Ne tik režisierius, bet ir kinematografas, poetas. Kino ir meno pasaulyje jis išskirtinė figūra. Savo kūryboje Šarūnas labai nuoširdus ir atviras, gebantis pritraukti kiną prie pačios jo esmės. Mane žavi Šarūno požiūris į filmus. Jis kiną mato it tapybą ar poeziją. Nekantravau būti to dalimi.
Darbas „Šerkšne“ buvo neapibrėžtas. Nežinojau, kiek ilgai mano herojė bus reikalinga, žinojau, kad reikės daug improvizuoti. Man pasakė, kad turėsiu vaidinti karo žurnalistę. Paklausiau, ar ji yra „geroji“ ar „blogoji“ žurnalistė. Šarūnas atsakė: „Pamatysim“.
Žinojau, kad rolė nebus didelė. Bet tai nesumenkino mano susidomėjimo. Kai sutikau vaidinti, nenutuokiau, ar bus lengva, ar sudėtinga. Šarūnas taip pat. Deramai nesusipažinome net filmavome aikštelėje. Viskas vyko labai greitai: pora susitikimų ir „boom“ – aš jau Kijeve.
Filmas pasakoja apie baisų, tebevykstantį karą Ukrainoje. Tai nėra patogi tema. Kaip aktorę, ji tave pastato į sudėtingą situaciją. Kad ir ką buvau dariusi lig tol, šis filmas buvo nauja patirtis.
– Niekada nebuvote lankiusis Ukrainoje anksčiau. Ar domėjotės situacija ten iki kvietimo filmuotis „Šerkšne“?
– Žinoma. Nesu labiausiai informuotas asmuo, nežinau daugelio detalių. Bet sekiau naujienas, man rūpėjo. Aišku, daug daugiau supratau jau būdama pačioje Ukrainoje.
Matot, mūsų pasaulyje egzistuoja liūdna tendencija: mes paverčiame kokį nors įvykį didele naujiena, bet greitai pereiname prie kitos temos, pirmąją užmiršdami. O karas lieka. Žmonės toliau kovoja ir miršta, tik niekas apie tai nebekalba.
„Šerkšne“ filmavosi tikri Prancūzijos ir Ukrainos žurnalistai. Jie pasakojo apie savo patirtis. Prisiminė, kaip 2014-aisiais (Maidano metu – DELFI) visas pasaulis buvo ten. Bet praėjo keli mėnesiai ir tai baigėsi. Visi išvažiavo. Žurnalistai, kurie pasirodo filme, yra tie, kurie liko. Jie gyvena Ukrainoje, vis dar rašo, vis dar kalba. Jie supranta, kad tai yra svarbu.
– Pagrindinė jūsų scena filme – dialogas su aktoriumi Mantu Jančiausku. Jam tai buvo pirmasis filmas, jums – 22-asis. Kaip sekėsi rasti bendrą kalbą?
– Mantas yra labai šilta asmenybė. Jis turėjo daug klausimų ir norėjo kuo daugiau sužinoti. Jo akys degė. Negali tuo nesižavėti.
Tai, kad turėjau daugiau vaidybinės patirties nei jis, nieko nereiškė. Atrodė, kad abu esame ant to paties laiptelio. Abu turėjome improvizuoti ne mūsų gimtąja kalba, o anglų. Bet abu buvome Šarūno pasaulyje. O Šarūnas siekia atskleisti universalius dalykus. Jis kalba apie žmones, meilę, išlikimą, savęs paieškas. Ką tu darai? Kur tu eini?
Mums, aktoriams, nebūtina vienas kito gerai pažinoti, kad galėtume apie šiuos universalius dalykus kalbėtis. Tai kaip muzika. Muzikos širdyje yra kažkas esmingai žmogiško, dėl to visi galime ją pajusti.
Girdėjau Mantą kalbant – ir kalbėjau pati, tai, ką jaučiu, kad noriu jam atsakyti. Tai buvo ilgas dialogas. Šarūnas jį fiksavo ir filmui pasiėmė tuos gabalėlius, kurie jam pasirodė reikalingi.
– Žiūrint filmą sunku patikėti, kad jūsų dialogas nesurežisuotas, ateinantis čia pat iš širdies. Jis toks taiklus, tarsi būtų scenarijaus autoriaus parašytas.
– Išties veikia abu dalykai – ir tavo širdies balsas, ir aplinkybės, į kurias režisierius tave kaip aktorę pastato. Net jeigu vaidindama sakai iš anksto užrašytą tekstą, vis tiek įdedi labai daug savęs į jį. Įdedi jį į lūpas charakterio, kurį vaidini.
Kai improvizuoji, tu irgi nesi savimi. Esi savo personažo versija duotoje situacijoje. Juk niekada nebuvau karo žurnalistė. Niekada nebuvau toli nuo savo namų sudėtingoje konflikto situacijoje. Tad turėjau daug ką įsivaizduoti. Toks aktoriaus darbas. Vaidyba yra vaizduotė.
– Pernai gavote vieną didžiausių įvertinimų kine – buvote Kanų festivalio pagrindinio žiūri narė. Kokį įspūdį paliko šis atsakingas darbas?
– Tai buvo išskirtinė patirtis. Galbūt keista, bet Kanai man buvo naujas festivalis. Anksčiau esu lankiusis ten tik kartą ir ne kaip aktorė, o kaip dainininkė. Niekada festivalyje neturėjau filmo, kurį galėčiau pristatyti.
Tad praėjusieji metai buvo mano pirmoji tikra Kanų patirtis – ir iš karto buvau didžiojo žiuri nare. Tai įspūdinga ir labai atsakinga. Esi apsuptas kino. Atsikeli ir žiūri filmus, tada sutinki žmones – kalbi apie filmus. Aktoriai, režisieriai, scenarijų autoriai, daugybė kuriančių asmenybių iš skirtingiausių šalių – ten susirinkę visi.
Žiuri buvome devyniese: aktoriai, prodiuseriai, režisieriai. Supratau, kad vertinti kitų žmonių darbą yra siaubinga užduotis. Nori galvoti, kad visi yra teisūs. Kad menininkai turi savo būdus kurti filmus ir visi šie būdai yra teisingi. Bet būdamas žiuri, turi vertinti ir sakyti, kad šitas būdas yra geresnis už kitą. Tai privertė jaustis tikrai sudėtingai.
Kiti žiuri nariai, nors ir turėję daugiau panašios patirties, jautėsi lygiai taip. Gali garsiai kalbėti, kas tau kine patinka, o kas ne, bet kai realiai atsiduri vertintojos pozicijoje ir supranti, kad tavo sprendimas pakeis žmonių gyvenimus… Tai didžiulė atsakomybė. Juolab, kad sprendimas turi būti bendras. Jį reikia priimti demokratiškai, rasti kompromisą. Visi turi būti patenkinti. Galiausiai mums pavyko tai padaryti (nugalėjo britų režisieriaus Keno Loacho filmas „Aš, Danielis Bleikas“)
Kas mane dienos Kanuose žavėjo labiausiai – tai, kad nuolat galėjau žiūrėti filmus. Per gyvenimą nebuvau mačiusi jų tiek daug per tokį trumpą laiko tarpą. Beveik kiekvieną iš 10-ies festivalio dienų peržiūrėdavau po 2-3 filmus.
Taip pat egzistuoja Kanų glamūrinė pusė. Staiga festivalis tampa auksine planeta, kur visi vilki sukneles ir smokingus. Tai siurrealu. Bet viskam pasibaigus tu patenki į tamsią kino salę, ekrane pradeda rodyti filmą, pamatai, kiek daug darbo žmonės į savo kūrinius įdėjo – tai yra esmė. Ir tai labai inspiruoja.
Kai festivalis baigėsi, pati norėjau kuo greičiau vaidinti naujame filme. Kitų žmonių darbas įkvepia imtis savojo.
– Jūsų darbas kine įkvėpė vaidinti ir jūsų dukrą Lily Rose Depp – ji sukūrė vaidmenis filmuose „Šokėja“ ir „Planetariumas“. Kokius patarimus jai ir kitoms pradedančioms aktorėms duotumėte?
– Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Bet tiek mene, tiek apskritai gyvenime siūlau laikytis požiūrio: visada išlik ištikima sau. Ir daug dirbk, tikslui atiduodama geriausia, ką gali. O svarbiausia – bandyk daryti tai, kas tave išties daro laiminga. Tada galėsi daryti laiminga ir kitus aplink.