Apie ką mes čia…
Vieną rytą Marija prabunda su prakirsta lūpa, skaudančia ranka ir viena lovoje be savo vyro Vyto, kuris kažkur dingsta. Pamačiusi „Instagrame“ Vyto nuotrauką su kažkokiomis merginomis, Marija nedvejodama nusprendžia surasti jį ir išsiaiškinti kas nutiko. Tik ar tiesa sugebės ją nuraminti? Nežinia.
Kūrinio turinys
Dažniausiai prieš eidamas žiūrėti kokio nors nekomercinio lietuviško filmo, nusiteikiu blogiausiam, nes tikrai sunku suvokti, ko laukti – įtraukiančio gero reginio, vienkartinio, bet prasmingo pasakojimo ar visiškos pilkai atrodančios nuobodybės, kuria nebent sugeba pasitenkinti filmo kūrėjai ir keli jų „priplaukę“ draugai. Ir nors šios juostos anonsas man patiko, o pati filmo koncepcija sprendžiant iš to, kas buvo pateikta juostos reklaminėje kampanijoje, kažkiek priminė kultinį vokiečių 1998 metų hitą „Bėk, Lola, bėk“, visgi ėjau numažinęs visus savo lūkesčius. Ir galbūt todėl filmas „Bėgikė“ man ir padarė gerą įspūdį.
Pati istorija, kurią mes stebime šioje pusantros valandos trukmės juostoje, nėra labai jau įspūdinga ar sugebanti pakerėti originalumu, bet tuo pačiu tai yra labai dinamiškai pristatytas 24 valandų laikotarpyje vykstantis pasakojimas, kuris nepabosta. Be to, šiame filme papasakota istorija sugeba sukurti šiokią tokią intrigą aplink save ir netgi sukelti mažytes įtampos akimirkas. Tad tokio greitai besivystančio, aiškiai papasakoto ir gebančio su pakankamai prasmingai išreikštomis mintimis prie žiūrovo prisibelsti lietuviško filmo seniai nemačiau. Dėl ko manau, kad šiuo atveju apibūdinti šią juostą tinka posakis – „paprastume slypi genialumas“. Ir ne, nesakau, kad tai genialus darbas, tikrai ne. Bet kad tai geras ir žiūroviškas darbas, tikrai taip.
Visos šios juostos epicentru tampa pagrindinės veikėjos Marijos staigiai papasakota gyvenimiška drama ir meilės apraiškos, kurios taip yra artimos daug kam iš mūsų, jog stebint visą jos „bėgimą“, galime akimirksniu įžvelgti ir tam tikras situacijas iš savo gyvenimo. O manau, kad tokių akimirkų pas daugelį iš mūsų tikrai yra pilna. Bet, deja, išpasakoti jų nenoriu, nes kaip ir pridera kiną mylinčiam žmogui, negadinsiu įspūdžių tiems, kurie dar nėra matę šios juostos.
Marijos personažas įdomus ne vien dėl pateikto ekrane ritmo, bet ir psichologinės dalies. Ir nors tai yra ganėtinai lengvai perprantama veikėja, visgi jos dėka į paviršių yra iškeliamos gilesnės problemos, kurios ir tampa tam tikru cinkeliu šio personažo atsiskleidime. Kas dėl kitų veikėjų, tai jų yra nemažai, bet kiekvienas iš jų tampa varikliu Marijai ir jos žygiui link tiesos, dėl ko filmo kūrėjai ne taip ir daug dėmesio jiems skiria.
Tad čia manau ir reikia sustoti apžvelgiant šios juostos vidinę dalį, nes kitaip jau prasidėtų taip vadinami „spoileriai“. Ne pats geriausias mano matytas lietuviškas filmas, bet tikrai vienas iš geresnių per keletą metų matytų, kuris po peržiūros palieka peno apmąstymams.
Techninė juostos pusė
Šiame filme yra trys labai svarbūs techniniai elementai, kurie ir padaro šią juostą tokiu geru reginiu. O kalbu aš apie dinamišką kameros darbą, staigų montažą ir įtemptą muziką. Tad mano paminėtų techninių komponentų dėka, juosta atrodo tokia gyva ir priartinta prie žiūrovo, jog tiesiog neįmanoma atitraukti akių nuo ekrano. Garso montažas irgi stiprus, o meninis apipavidalinimas nors ir buitinio lygio, bet tikroviškas, kas irgi turėjo nemažai įtakos šios istorijos natūralumui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Komplimentai ir tik komplimentai atitenka pagrindinio vaidmens aktorei Žygimantei Elenai Jakštaitei. Fantastiškas pasirodymas, kuris jaudina ir įtikina visu 100%, jog nori ar nenori, bet kiekvienoje scenoje su ja matai nesuvaidintas emocijas.
Aišku, be šios talentingos aktorės ekrane žiūrovai dar gali pamatyti epizodinius vaidmenis atlikusius Marių Repšį, Vytautą Kaniušonį, Viktoriją Kuodytę, Valentiną Krulikovskį ir Laimą Akstinaitę. Kaip jau minėjau, visi jie padėjo dar labiau atsiskleisti pagrindinio vaidmens atlikėjai, bet ir kartu patys pademonstravo įtikinamą pasirodymą.
Verdiktas
„Bėgikė“ – energingas, neprailgstantis savo trukme, prasmingas gyvenimiškas temas paliečiantis ir nenuilstantis vietoje pasakojimas, kuris dar turi trileriams būdingą įtampos jausmą bei neužmirštamą aktorės Žygimantės Elenos Jakštaitės pasirodymą. Todėl galima teigti, jog tai yra dar vienas režisieriaus Andriaus Blaževičiaus karjeros laimėjimas, kurį verta pamatyti kiekvienam lietuviško kino gerbėjui bei netgi skeptikui.