Ir štai, po trumpo poilsio nuo degeneratiškų lietuviškų filmų, metas atėjo pasinerti į dar vieną keistą bei televizijai pritaikytą projektą, už kurį tiesiog nesinori mokėti net sudilusio skatiko. Ir tuo filmu tampa režisieriaus Mariaus Pocevičiaus „Kartą kaime“.
Apie ką mes čia…
Norėdamas pritraukti į Veisiejus turistus bei pakelti miestelio ekonomiką, seniūnas Aurimas nusprendžia suorganizuoti nuomonės formuotojų konkursą ir tam skiria solidų 100 tūkstančių eurų prizą. Kam atiteks šis piniginis prizas? Sunkus klausimas, nes į miestelį suvažiuoja vieni populiariausių Lietuvoje „influencerių“.
Kūrinio turinys
Aš nuoširdžiai nenoriu šio naujo filmo lyginti su tokiais lietuviško kino „šedevrais“ kaip „Pliusas“ ir „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“, bet neišeina, nes tai yra juosta, kuri priverčia jaustis blogai nuo kiekvieno pateikto ekrane kadro. Kodėl? Nes tai elementariai yra labai blogas filmas – pradedant scenarijumi ir užbaigiant idėjos pateikimu. Ir jeigu kažkas čia bandys įrodyti, jog šios juostos kūrėjai bandė išjuokti provinciją ir nuomonės formuotojus pasitelkus satyrą, pasakysiu, kad gavosi išties prastai, nes nei satyros, nei normaliai atrodančio kritika paremto pamato čia nėra. Aišku, galėčiau dar įvardinti kokiai tikslinei auditorijai yra skirtas šis filmas, bet nesinori man menkinti žmonių, kurie pasirenka savo noru tokio pobūdžio filmus peržiūrai.
Pati idėja, beje, nėra nauja, nes daugelyje šalių yra kuriami filmai apie nuomonės formuotojus arba kaip visi mėgsta juos vadinti – „influencerius“. Tačiau su neblogai parašytais juokeliais, smagiai pateiktomis situacijomis, gerai išdirbtais stereotipais ir ne ką mažiau svarbiais socialiniais akcentais galima buvo sukurti tikrai padoriai atrodantį ir bent kokią nors pramogą suteikiantį projektą, kuris nuoširdžiai juokintų, o ne keltų pasibjaurėjimą. O taip, seanso metu man kelis kartus norėjosi atsistoti ir išeiti iš salės, bet visgi palaukiau iki finalo, nes norėjau sužinoti, ar čia gali būti dar kas nors blogiau už tai, ką jau pamačiau.
Tad humoras filme labai primityvus, nejuokingas, nuvalkiotas ir tiesiog kartais netinkantis prie rodomų scenų. Jau aš nekalbu apie veikėjus, kurie, beje, galėjo tikrai pasigirti charizma, bet kažkodėl jų ta charizma nebuvo išnaudota, todėl galiausiai gavome neišdirbtus, bedvasius ir tiesiog nykiai atrodančius tam tikrų „influencerių“ prototipus, su kuriais dažnas iš mūsų susitinka socialiniuose tinkluose. Gal tik vienintelis juostos personažas Aurimas atrodė adekvačiau ir kaip veikėjas turėjo motyvuojantį tikslą, ties kurio jis dirbo kaip tik išgalėjo. Bet to nepakako, kad patikėti tiek juo, tiek ir jį supančiais žmonėmis.
Tad baigdamas rašyti šią trumpą apžvalgą, kurios net nenorėjau rašyti, bet paskatintas draugų parašiau, kad bent kažkiek apsaugočiau Jūsų sveikatą nuo tokių „komedijų“, noriu pasakyti, jog geriau pasitaupykite pinigus ir nueikite į dėmesio vertus filmus arba paaukokite juos tiems, kuriems jų reikia labiau, nei remkite tokius prastus projektus. Gal tada tokių filmų kūrėjai susimąstys ir įdės daugiau pastangų, o ne kurs nieko vertą kiną, kuriam tiesiog ne vieta kino salėse.
Techninė juostos pusė
Chaosas, chaosas ir dar kartą chaosas. Va taip aš apibūdinčiau šios juostos techninius sprendimus, kuriais neįmanoma žavėtis. Ir taip, kaip visuomet pagirsiu kameros darbą, kuris vienintelis mano akimis čia buvo profesionaliai atliktas. Garso ir vaizdo montažas, meninis apipavidalinimas ir garso takelis tai tikra agonija tiek ausims, tiek ir akims.
Aktorių kolektyvinis darbas
Surinkti daug žinomų socialinių tikslų veidų į vieną krūvą ir leisti jiems vaidinti nebuvo pati geriausia idėja, nes kai kurie iš jų net nevaidino, o tik trukdė kitiems. Aš net neminėsiu, kas čia bandė vaidinti, o kas tik šmėžavo ekrane, nes taip ar taip, rezultatas buvo itin prastas. O ekrane galima pamatyti Gelminę Glemžaitę, Ramūną Cicėną, Vaidotą Grincevičių, Mantą Stonkų, Paulių Mikolaitį, Marių Repšį, Mantą Bartuševičių ir daug kitų žinomų žmonių.
Verdiktas
„Kartą kaime“ – televizijai pritaikytas, bet kažkodėl kino ekranus pasiekęs komedinis projektas, kuris savo bukumu, primityvumu ir prastumu gali varžytis dėl blogiausios per pastaruosius dešimt metų lietuviškos komedijos vardo. Ir nors pirminė filmo idėja tikrai pagirtina, jos įgyvendinimas sukelia tikrą galvos skausmą, kuriam numalšinti reikia matyt išgerti litrą samanės.