Apie ką mes čia…
Susirinkus šeimai Kūčių vakarą, Kazimieras pareiškia, jog nori skirtis su savo žmona. Tokio tėvo sprendimo nesupratę du jo sūnūs Marius ir Jovitas visais būdais bando jį atkalbėti nuo šios kvailystės. Tačiau broliai net nenutuokia, jog ne tėvą reikia gelbėti, o savo asmeninius gyvenimus, kurie yra paskendę išradingame mele.
Kūrinio turinys
Visai neseniai Lietuvos kino teatrus šturmavo nuotaikinga ir ne tokia prasta kaip galėjo pasirodyti iš reklaminės medžiagos Tado Vidmanto komedija „Lietuviški svingeriai“. Filmas gavosi ryškus, įdomus ir kas svarbiausia – originalus savo istorija. Dėl to nusivylimas anksčiau pasirodžiusiais komediniais projektais kažkaip nuslūgo ir atsirado tikėjimas šiuo žanru lietuviško kino padangėje.
Todėl eidamas į naująjį Pauliaus Virbicko ir Stasio Baltakio prodiuserinį projektą „Melagiai“ buvau neutraliai nusiteikęs. Visgi jų ankstesni filmai man patiko, o ir juostos scenaristu tapo kino guru Rytis Zemkauskas, kuris daugeliui kino žiūrovų asocijuojasi su „Snobo nakties“ seansais. Toks tandemas turėjo pristatyti bent jau žiūrimą filmą, po kurio peržiūros nesinorėtų spjaudytis.
Aišku, prieš šios juostos peržiūrą kine nebuvau pasidomėjęs apie ką būtent yra filmas, nes anonsuose nebuvo akcentuojama pagrindinė tema – Kalėdos. Matyt todėl buvau labai maloniai nustebęs ir tuo pačiu sunerimęs dėl šio kūrėjų pasirinkimo. Visgi nemačiau nei vieno lietuviško kalėdinio filmo, kuris nuteiktų išties smagiam laiko praleidimui kine. Ir čia matyt paveikė ne itin smagūs prisiminimai, kuriuos sukėlė 2012 metais matyta erotinė drama „Tyli naktis“ bei labai liūdnas pasakojimas „Santa“.
Kalėdos man, kaip manau ir daugeliui, asocijuojasi su džiaugsmu, todėl tikrai norėjosi paprasto, mielo, šilto ir puikiai šiam šventiniam laikotarpiui nuteikiančio filmo, o ne depresiją sukeliančio niekalo. „Melagiai“ ir tapo tuo mielu filmu, kuris nepretenduoja į apdovanojimus, bet sugeba sukelti šypseną dėl savo nuoširdžios žinutės.
Šios juostos istorijos epicentre atsiduria keli vienos gausios šeimos nariai, kurie vienas prieš kitą kažką nuslepia, meluoja į akis ir, žinoma, naudojasi vienas kito patiklumu. Ir toks vaizdas labai gerai apibūdina daugelį šiuolaikinių šeimų, kuriose trūksta nuoširdumo. Kiekvienas iš jų taip pat turi ir svarbų vaidmenį bendroje istorijoje. Lygiai kaip ir su jais susiję stereotipai, kuriuos mums bandė pateikti filmo kūrėja. Atsižvelgus į tai, tiesa gali išbadyti akis. Žinoma, gilios dramos čia nėra, nes viską bandoma yra pateikti per komedijos prizmę. Tai leidžia neapkrauti galvos ir tiesiog su šypsena stebėti filme pateiktų šeimos narių peripetijas.
Visas juostos veiksmas vyksta beveik vienoje patalpoje. Tas man priminė puikią lietuvišką komediją „Kaip pavogti žmoną?“, kurioje irgi buvo suteiktas pakankamai ribotas plotas pagrindiniam veiksmui. Čia irgi to pakako, kad buitis būtų perteikta itin tikroviškai.
Vienu iš pliusų tampa ir tai, jog tai nėra vulgarus filmas kaip dauguma lietuviškų komedijų, kuriuose vienu iš pagrindinių variklių tampa seksas ir besaikis rusiškų keiksmažodžių vartojimas. Todėl „Melagius“ gali žiūrėti ne vien suaugę ar paaugliai, o ir jaunesni šeimų nariai.
Matyt dėl šių paprastų, bet itin svarbių filmo niuansų aš jį vertinu pozityviai, nors tai ir nėra tas kalėdinis filmas, kurį galbūt peržiūrinėčiau kiekvienais metais kaip kokį „Tegyvuoja meilė“, „Elfas“, Stebuklas 34-oje gatvėje“ ar „Tas nuostabus gyvenimas“. Bet tai filmas, į kurį galima drąsiai eiti ir nebijoti, kad tai dar viena vulgarumo prifarširuota pamazgų duobė.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės galėčiau išskirti kelis pliusus – operatoriaus Rolando Leonavičiaus darbą, kuriam pavyko visai gražiai pateikti ne tik dalį Užupio, bet ir nemažai dėmesio skirti mažoms buitiškoms smulkmenoms, kurios šiam filmui pridavė paprasto ir natūralaus žavesio.
Muzika filme irgi palieka gerą įspūdį. Tai buvo šventiškai nuteikiantys muzikiniai kūriniai, kurie sugebėjo sukurti itin malonią atmosferą.
Montažas labai standartiškas. Nieko ypatingo čia nepamačiau, kas būtų verta pagyrimo, o kas išpeikimo. Manau, kad tai ne tokio pobūdžio filmas, kuriame montažas galėtų atlikti itin svarbų vaidmenį bandant nustebinti žiūrovą labai painiais ir intriguojančiais siužetiniais vingiais. Garso montažas be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sakiau, sakau ir sakysiu – Giedrius Savickas yra pats kiečiausias komedinis aktorius Lietuvoje. Šiame filme jis nedemonstravo kažkokių išskirtinių vaidybinių sugebėjimų, bet jis taip natūraliai moka suvaidinti nevykėlius bei paprastus vyrukus, jog vien to užtenka, kad jis suteiktų filmui žavesio.
Pagirčiau ir Kazimierą suvaidinusį Liubomirą Laucevičių, kuris tiko savo vaidinamai rolei. Griežtas, konkretus ir labai užsispyręs kariškis, kuriam tiesiog yra sunku kažką įrodyti.
Filme pasirodė ir iš klasikinių filmų „Herkus Mantas“ bei „Velnio nuotaka“ žinomas legendinis Gediminas Girdvainis. Kvanktelėjusį senuką suvaidinęs aktorius buvo pakankamai smagiu bonusu šiai juostai. Vien iš pagarbos jam galima nueiti ir įvertinti „Melagius“ kine.
Be šių aktorių juostoje pasirodė Edita Užaitė, Larisa Kalpokaitė, Dainius Kazlauskas, Giedrė Giedraitytė ir kt. Jie kartais demonstravo perspaustą teatrinę vaidybą, bet šiuo atveju man ji ne taip kliuvo, kaip žiūrint kokias dramas.
Verdiktas
„Melagiai“ – paprastas, nuoširdus ir itin kalėdiškas filmas, kuris nepretenduoja į geriausios lietuviškos komedijos vardą, bet užtat sužavi savo pakankamai aiškiu motyvu – suteikti nevulgarią ir prasmingą pramogą visai šeimai.