Apie ką mes čia...
Įkalintas koncentracijos stovykloje „Sobiboras“ patyręs karys Aleksandras Pečerskis kiekvieną dieną galvoja apie pabėgimą. Tačiau tai nėra labai lengva užduotis, nes kaskart kažkam kirtus stovyklos sieną, vokiečiai negailestingai susidoroja su likusiais kaliniais. Puikiai supratęs, jog vienam jam nieku gyvu nepavyks įgyvendinti savo užmojų, jis suburia bendraminčių grupę, su kuriais pabėgimo planas gali išdegti.
Vyrams teks stoti akis į akį ne tik su savo didžiausiomis baimėmis, bet ir su gerai ginkluotais vokiečiais, be jokio pasigailėjimo žudančiais kiekvieną, kas ištars nors vieną žodį apie laisvę ir pabėgimą.
Kūrinio turinys
Kariniai filmai apie koncentracijos stovyklas ir žydų genocidą dažnai šokiruoja, priverčia pajusti didžiulę neviltį ir užjausti kiekvieną, kuriam visa tai teko patirti savo kailiu. Todėl nenuostabu, jog žiūrint tokio pobūdžio juostas nesulaikome ašarų dėl neteisybės ir nesuvaldome pykčio stebėdami nužmogėjusius degeneratus, kurie privertė kentėti nekaltus žmones dėl vieno maniako noro valdyti visą Europą.
Ir tokių filmų yra labai daug. Vieni koncentruojasi ties kokiu nors įvykiu, kiti į išlikimo dramas, o dar vieni į tam tikrus žmones. Puikiais tokios temos pavyzdžiais tapo „Šindlerio sąrašas“, „Pianistas“, „Gyvenimas yra gražus“, „Berniukas dryžuota pižama“, „Sofijos pasirinkimas“, „Tamsoje“ bei „Klastotojai“, kurie ne tik privertė iš visiškai kitokios perspektyvos pažvelgti į holokausto problemą, bet ir kartu susitapatinti su filmo personažais, pajaučiant jų bejėgiškumą prieš mirtį nešantį priešą.
Labai gaila, kad tokių filmų pastaraisiais metais buvo itin mažai. Paskutiniu geru ir netgi sakyčiau labai pozityviai nuteikiančiu filmu tapo jausminga drama „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“, kurioje buvo papasakotas neįtikėtinas dviejų paprastų žmonių žygdarbis, išgelbėjant nemažai žydų. Dar paminėčiau 2015 metų vengrų dramą „Sauliaus sūnus“, kuri sukėlė labai daug neigiamų emocijų. Ir viskas. Tai buvo vieninteliai geri šios temos filmai, kurie buvo pasirodę nuo 2011 metų, kai į „Oskarus“ pretendavo lenkų režisierės Agnieškos Holland filmas „Tamsoje“.
Konstantinas Chabenskis su savo debiutu režisūroje aišku ištaiso šią padėtį, sukurdamas itin tikrovišką, žiaurų ir kartu labai įdomų žvilgsnį į žymųjį pabėgimą iš koncentracijos stovyklos „Sobiboras“. Tiesa, tai nėra pirmas šios istorijos perkėlimas į didžiuosius ekranus. 1987 metais britai jau buvo pristatę šią istoriją televizijai skirtame filme „Pabėgimas iš Sobiboro“, kuriame pagrindinius vaidmenis tuomet atliko Alanas Arkinas ir Rutgeris Haueris.
Naujajame šio žymaus ir didelę gėdą vokiečiams atnešusio įvykio pateikime visas veiksmas sukasi aplink Aleksandrą Pečerskį. Ir tai, mano nuomone, bent jau pirmoje filmo pusėje yra labai didelis minusas, nes žiūrovai negali atitinkamai gerai susipažinti su kitais filme pasirodančiais personažais, jog būtų galima su jais susitapatinti ir kartu užjausti arba visa širdimi nekęsti.
Ir kaip pavyzdį pateiksiu visiškai nereikalingas ir jokio siaubo nesukeliančias žydų žudynes dujų kameroje. Aš nesu bejausmis monstras, bet žinot, apie žydų genocidą esu pakankamai gerai informuotas, todėl manęs jau visiškai nenustebina tokie vaizdai, kuriais filmo režisierius pabandė šokiruoti į filmą atėjusį žiūrovą. Tokios scenos filmo pradžioje niekada nesukels didžiulio šoko, nes mes nesame pakankamai pažįstami su personažais, kuriuos ten itin makabrišku būdu pražudė vokiečiai.
Tiesiog, ką aš noriu pasakyti – kai neprijauti herojui, kuris ką tik pasirodė ekrane, tu negali pajusti praradimo jausmo, lyg jis būtų tau artimas žmogus. Tikrai, su vienu veikėju buvo pasielgta labai neatsakingai. Ypač dėl to, jog demonstratyviai jį kišo į pirmą planą, o po to neatsakingai pašalino.
Bet tai ne vienas pastebėjimas apie pirmąją šio filmo pusę. Viskas joje buvo pateikta labai paviršutiniškai, neaiškiai, be jokios minties ir intrigos. Kas tikrai privertė jausti nepasitenkinimą. Tačiau įpusėjus, filmas pagaliau atskleidė savo didžiausius pliusus. Tai jau nebuvo chaotiškai dėstoma drama apie pabėgimo planą, bet labai žiauriai nuteikiantis pasakojimas apie negailestingus nacius ir jų išradingus kankinimus, apie žmogaus orumą ir jo begalinį norą būti laisvam bei apie tai, kaip žvelgiant mirčiai į akis net ir didžiausias bailys gali pasikeisti.
Todėl aš noriu trumpai apžvelgti antrąjį šio pasakojimo aktą, kuris privertė mane sėdėti labai įtemptai, nors ir buvau anksčiau susipažinęs su šio pabėgimo istorija.
Didžiausiu pliusu tampa itin taiklus vokiečių karininkų paveikslas, kuris buvo atskleistas pakankamai žiauriu būdu. Ten netrūksta pažeminimų, visiškai beprasmių žudynių, išradingų bausmių ir dar kitokių, naciams būdingų bruožų, kuriais jie įvarė tikrą siaubą žydams. Taip pat prie gana gerai atrodančių scenų priskirčiau finalinį pabėgimo plano akordą. Jūs net neįsivaizduojat, kaip mano širdis džiaugėsi, matant tam tikras labai jautriai pateiktas scenas, jog net negalėjau sulaikyti ašarų. Finalas išties stiprus, dėl ko galima paploti.
Taip pat antroje filmo pusėje nemažai dėmesio sulaukė ne vien Aleksandras, bet ir kiti veikėjai. Nenoriu atskleisti dėl ko jie filme buvo tokie svarbūs, bet dėl kai kurių man asmeniškai buvo neramu. Kalbu čia apie jauniausius herojus. Visgi vaikai koncentracijos stovyklose man visuomet yra nesuvokiamas reiškinys. Pamenu, kai teko žiūrėti puikią knygos „Berniukas dryžuota pižama“ ekranizaciją. Buvo sunku susilaikyti ir neapsiverkti.
Gaila tik dėl vieno, jog vokiečių karininkai, nors ir buvo pateikti labai taikliai, jie neturėjo jokių išskirtinių bruožų. Taip, čia naciai buvo pristatyti vaizdžiai, bet visumoje, jie atrodė kaip statistai, be charakterio ir charizmos. Netgi pagrindinis stovyklos vadas Karlas Frencelis nepasižymėjo visiškai niekuo, kas suteiktų pilnavertį žvilgsnį į jį.
Veiksmo filme netrūksta. Ypatingai dėl antroje filmo pusėje gerai sukaltos įtampos, kuri neapleido iki pat finalinių titrų. Tikrai taip. Žiūrint filmą nuo maždaug 50 minutės viskas atrodė sklandžiai ir įdomiai. Smagu ir dėl dar vieno labai gero niuanso. Filme herojai kalba ne vien rusiškai, bet galime išgirsti vokiečių, lenkų ir hebrajų kalbas. Tai suteikė visumai autentiškumo jausmą.
Bendrai, filmas palieka gerą įspūdį, nors ir jo pradžia man pasirodė labai painiai pristatyta. Ir nors slogi atmosfera užkrėtė mane, nes žiūrėti kaip kankinami niekuo dėti žmonės yra tikrai nemaloniai nuteikiantis užsiėmimas, šį filmą pasižiūrėčiau dar kartą vien dėl režisieriaus atsidavimo ir noro kuo įdomiau parodyti šį įsimintiną įvykį.
Techninė juostos pusė
Kas nežino, tai šią juostą filmavo netoli Vilniaus. Ir nors yra sunku atpažinti kokiose būtent vietose, bet faktas yra toks, jog tai, ką mes išvydome ekrane, yra lietuviška žemė.
Laikotarpis filme buvo atkurtas labai gerai, todėl tiek herojų kostiumai bei aplinka su jos dekoracijomis nerėžė akių. Taip pat gerai atrodė ir grimas. Jo čia tikrai buvo daug. Vien pasižiūrėjus į purvinus personažų veidus ir kruvinas scenas, kuriose buvo žudomi žmonės, galima suprasti, jog darbo čia buvo įdėta tikrai nemažai.
Stipriu filmo techninės pusės dalyviu tapo muzika. Geras garso takelis, kuriam kiekvieną kartą pavykdavo sukelti labai daug įvairių emocijų, ekrane stebint rodomą neteisybę.
Operatoriaus darbas geras. Čia tikrai beveik nėra prie ko prikibti. Visos scenos nufilmuotos tvarkingai. Kartais tik į akis šiek tiek krito visiškai nereikalingas sulėtinimas, kurio metu buvo galima pasimesti nuo pamatytų kameros perspektyvų. Bet čia jau ne operatoriaus kaltė, o montavimo problemos.
Kalbant apie montažą, tai garso montažas daugybėje scenų puikus, bet prie vaizdo galima prikibti. Ypač pirmoje filmo pusėje galima buvo pajusti labai chaotišką scenų pateikimą. Lyg režisierius norėjo per kelias minutes mums parodyti tiek daug, jog iš jo geros valios gavosi tikrų tikriausia kadrų mišrainė. Viskas pasitaiso filmui įpusėjus. Tada jau sklandžiai vystoma siužetinė linija suteikia vien tik malonius pojūčius, nes niekas netrukdo įsijausti į rodomą istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo režisierius Konstantinas Chabenskis, matyt norėdamas sutaupyti, pats asmeniškai suvaidino pagrindinio juostos herojaus Aleksandro Pečerskio rolę. Ir jam tai pavyko. Tai buvo išties geras ir įsimintinas pasirodymas, kuris užgožė visų kitų aktorių pastangas įkūnyti savo vaidinamus personažus.
Antagonisto vaidmenį atliko kultinio „Kalniečio“ žvaigždė Christopheris Lambertas, kuris visos juostos metu buvo be jokio charakterio. Tiesiog nykus ir labai neįdomus veikėjas, kurio lūpomis kalbėjo visiškai kitas žmogus. Ir tai akivaizdžiai matėsi, jog Christopheris Lambertas tarė savo frazes ne vokiškai, o angliškai. Labai nevykęs dubliažas, kuris kiekvieną kartą aktoriui prasižiojus krito į akis.
Užtat kas smagu, tai jog filme suvaidino nemažai lietuvių. Apie kiekvieną iš jų aš tikrai nepasakosiu, nes jie neatliko nieko ypatingo, dėl ko būtų galima diskutuoti, bet faktas, jog jie čia buvo, tikrai džiugina. Didesnius vaidmenis filme gavo Mindaugas Papinigis, Ramūnas Rudokas, Saulius Balandis, Darius Gumauskas bei Andrius Paulavičius.
Verdiktas
„Sobiboras“ – žiauri bei dėl savo techninės pusės tikroviškai atrodanti karinė holokausto temos drama, kurioje naujai iškeptas režisierius Konstantinas Chabenskis pakankamai įdomiai pateikė tikrais faktais paremtą neįtikėtiną istoriją, atskleidusią visą tiesą apie stebuklingą kelių drąsių žmonių surengtą pabėgimo planą iš mirtį nešančios vokiečių koncentracijos stovyklos.
Filmo anonsas: