Šįkart tokio pobūdžio filmuku visai šeimai tapo iš kaimyninės Rusijos atkeliavęs animatorių Maksimo Volkovo ir Viktoro Gluchušino surežisuotas pasakojimas „Mano mielas monstras“. Ar ši juosta prilygs ankstesniems kino kūrėjų dueto darbams „Buba“ ir „Magiška virtuvė“? Skaitykite šią trumpą apžvalgą ir sužinosite atsakymą.
Apie ką mes čia…
Nenorėdama tekėti už šiurpaus sostą užėmusio Žebenkšties, princesė Barbora nusprendžia pabėgti iš karališkųjų rūmų į mišką, o iš jo leistis į kelionę ieškant išsvajoto princo ant balto žirgo. Tačiau vos tik įžengus į mišką, ją sučiumpa vienas baisiausių karalystės plėšikų vardu Baubas. Tik Baubas nenutuokia, jog Barbora tai ne paprasta princesė, o kovinga mergina, kuri norėdama pasiekti savo tikslą gali paversti jo gyvenimą tikru košmaru.
Kūrinio turinys
Reguliariai žiūriu animacinius filmus, kurie atkeliauja ne vien iš Amerikos, bet ir Europos ar Azijos, todėl galiu drąsiai sakyti, jog kartais mano paminėtų kontinentų animacija ne tik, kad prilygsta Holivudui, bet ir savo gilumu sugeba net ir pranokti šimtus milijonų dolerių kainavusias animacines juostas. Aišku, tai ne šis atvejis, bet negalėčiau pasakyti, kad tai prastas animacinis filmukas, nes jame irgi galima atrasti pliusų.
Filmo istorija nėra labai jau ypatinga, nes tokius pasakojimus apie nesuderinamus charakterius ir požiūrį į gyvenimą turinčius veikėjus mes matėme ne vieną kartą, todėl siužeto prasme juosta kartoja daug kartų matytą siužetinį modelį. Dėl to negalima pykti, nes viskas šiais laikais pasikartoja ir surasti labai originalius pasakojimus dažnai tampa neįmanoma.
Tačiau kas šiame filme yra gerai – tai skleidžiama mintis apie stereotipus. Ir tie stereotipai, kuriuos dažnas iš mūsų nustato žmogui net nesusipažinus su juo, mano nuomone buvo puikiai pašiepti. Šiuo atveju turime išlepintą princesę Barborą ir blogiuką Baubą, kurie leido filmo eigos metu suprasti, kodėl stereotipai yra blogai ir kaip jie kenkia aplinkiniams. Toks pamokantis žingsnis iš kūrėjų pusės akimirksniu užtemdo banalų siužetą ir iš gana paprastos pozicijos leidžia suprasti mintį net ir pačiam mažiausiam kino mylėtojui.
Dialogai, veikėjai, situacijos ir humoras filme nesukelia didesnio pasitenkinimo, nes kaip jau buvau užsiminęs anksčiau, visa tai mes jau kažkur matėme, todėl filmas suteikia elementarią vienkartinę pramogą. Vaikams gal ir bus smagu, bet vyresniam žmogui ši juosta gali pabosti jai net neįpusėjus.
Daugiau čia nėra reikalo aptarinėti, nes tai visgi jauniausiai publikai pritaikytas animacinis projektas, kuris dėl pozityvios ir neblogai išreikštos žinutės apie stereotipus, vertas pamatyti dideliame ekrane su visa šeima. Bet jeigu esate suaugęs animacijos gerbėjas ir mėgstate tokio pobūdžio filmukus kaip „Šrekas“, „Žaislų istorija“, „Kaip prisijaukinti slibiną“ ar „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“, šis filmas nėra skirtas Jums.
Techninė juostos pusė
Filmuko animacija nėra išskirtinė ar prašmatniai atrodanti, dėl to pripratę prie Holivudinių animacinių juostų žmonės gali jaustis nepatogiai. Detalumo čia yra, spalvų irgi, bet visgi pats animacijos dizainas nesukelia nuostabos, nes veikėjai ir pasaulis, kuriame jie gyvena, atrodo blankiai. Muzika filme smagi ir sugebanti ekrane sukurti nuotykio jausmą, o vaizdo ir garso montažas tvarkingi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmą žiūrėjau originalo kalba, bet prieš rašydamas šios juostos apžvalgą pasižiūrėjau lietuvišką anonsą ir balsai, kurie ten buvo pritaikyti herojams, puikiausiai tiko. Todėl manau, kad su dubliažu mūsų platintojai neprašovė ir atėjusių į kiną žiūrovų ausys nenuvys nuo prasto įgarsinimo. O žiūrintys rusų kalba galės išgirsti tokių aktorių balsus kaip Liubov Aksionova, Timuras Rodrigezas, Aleksejus Čiumakovas ir Aliona Doleckaja.
Verdiktas
„Mano mielas monstras“ – pozityviai nuteikiantis ir skleidžiantis ganėtinai neblogą mintį apie stereotipų žalą animacinis filmukas, kuris savo paprastai vystomu siužetu nors ir neišsiskiria iš minios kitų panašaus tipo juostų, bet sugeba suteikti lengvą visai šeimai skirtą pramogą. O tai jau neblogas šios juostos laimėjimas.