Paminint tryliktojo „Marvel“ filmo, „Kapitonas Amerika: pilietinis karas“ (angl. Captain America: Civil War“), pasirodymą kinuose jau gegužės 6 d., kino portalas "Buvau Kine" įvertino stipriausius ir silpniausius studijos filmus.
12. „Toras: Tamsos pasaulis“ (angl. „Thor: The Dark World) (rež. Alan Taylor, 2013)
Blogiau už blogą filmą gali būti tik nuobodus filmas ir nuobodumas apgaubia abi „Toro: Tamsos pasaulio“ valandas. Filmas, režisuotas vėliau dar vieną kankynę pavadinimu „Terminatorius: Genesys“ (angl. „Terminator: Genisys“) sukūrusio Alano Tayloro, galutinai įrodė, kad didelio masto filmai, pasakojantys apie planetos ar net visatos pabaigą, žiūrovų negali sudominti niekuo. Kai juosta iššvaisto be konkurencijos geriausią „Marvel“ turėtą blogiuką Lokį, filmo kokybė niekam klausų nebekelia.
11. „Geležinis žmogus 2“ (angl. „Iron Man 2“) (rež. Jon Favreau, 2010)
„Geležinis žmogus 2“ sukėlė džiaugsmo bangą kritikų stovykloje, kadangi visi tie, kurie netikėjo, kad „Marvel“ išties gali sukurti ambicingą kino franšizę, čia gavo savo patvirtinimą. Filme yra bandoma padaryti išties daug – sukurti begalę naujų istorijų ateities filmams, pristatyti svarbius veikėjus ir išnaudoti Mickey Rourke‘ą, ką tik apipiltą apdovanojimais už „Imtynininką“. Jonas Favreau po smagios ir įsimintinos pirmosios dalies čia visko darė po truputį ir gavo jovalą, kuris buvo naudingas „Marvel“ studijai, po šio filmo supratusiai, kas yra lėtas ir kruopštus pasaulio statymas.
10. „Nerealusis Halkas“ (angl. „The Incredible Hulk“) (rež. Louis Leterrier, 2008)
„Nerealusis Halkas“ šiame sąraše yra labiau dėl teorinių nei praktinių sumetimų. Filmas buvo sukurtas neturint jokios tikroviškos vizijos, kaip atrodys „Marvel“ ateitis, ir tai galima suprasti vien iš to, kad „Marvel“ verčiasi per galvą žiūrovams siekdami įrodyti, jog šitas filmas tiesiog neegzistuoja.
Visgi net jeigu „Nerealusis Halkas“ nebūtų tobulas kūrinys be „Marvel“ filmų detalių, jis yra visai adekvatus vieno žymiausių komiksų veikėjų pristatymas. Edwardas Nortonas, gavęs tinkamą scenarijų, iš Bruce‘o Bannerio galėjo išspausti kur kas daugiau (tiek, kiek dabar išspaudžia Markas Ruffalo), tačiau tai, jog Halkas čia sugeba parodyti savo destruktyvius sugebėjimus, reiškia, kad filmas nėra vien eilinis nuobodus veikėjo kilmės atpasakojimas.
9. „Toras“ (angl. „Thor“) (rež. Kenneth Branagh, 2011)
Pirmoji „Toro“ dalis buvo kiek mažiau nuobodi nei jos tęsinys, tačiau galiausiai vis tiek sunku suprasti, kodėl žiūrovams turi rūpėti dievo ir Natalie Portman meilės istorija. „Torą“ galima pagirti už įspūdingą Lokio ir pagrindinio veikėjo pristatymą, kadangi po šio filmo Tomas Hiddlestone‘as ir Chrisas Hemsworthas tapo neatskiriama „Marvel“ dalimi. Jiems suteikiama medžiaga visuomet yra abejotinos kokybės, kas apie aktorius, sugebančius savo įkūnijamų veikėjų tarpusavio konfliktus paversti įdomiausia filmo dalimi, pasako tikrai daug.
8. „Keršytojai: Altrono amžius“ (angl. „Avengers: Age of Ultron“) (rež. Joss Whedon, 2015)
Didžiojo „Marvel“ visatos veikėjų susivienijimo tęsinys, panašiai kaip ir „Geležinis žmogus 2“, kentėjo nuo perpildymo. Nors filmas buvo smagus reginys kino teatre, tai kartu buvo ir lengvai pamirštamas kūrinys, į dvi valandas prikrovęs daug chaoso ir, išskyrus Juodąją našlę, pamiršęs papasakoti apie veikėjus. Jossas Whedonas čia gavo kiek daugiau laisvės, sukūręs vienas tamsiausių „Marvel“ visatos scenų ir sugebėjęs kokybiškai paruošti pagrindinį „Kapitono Amerikos: pilietinio karo“ konfliktą, net jeigu galiausiai „Keršytojai: Altrono amžius“ atrodė kaip jau išmintu keliu einantis ir lengvai pamirštamas filmas.
7. „Geležinis žmogus 3“ (angl. „Iron Man 3“) (rež. Shane Black, 2013)
Po tam tikros ribos „Marvel“ filmus kritikuoti yra sunku ir belieka kabintis tik prie smulkmenų. Scenaristas ir režisierius Shane‘as Blackas su „Geležiniu žmogumi 3“ siekė sukurti kažką visiškai naujo „Marvel“ pasaulyje ir jo ambicija neliko nepastebėta. Net jeigu daugeliui žiūrovų kilo klausimų, ką šiame filme laikė keistai pateiktas Beno Kingsley įkūnytas Mandarinas, filmas buvo viena iš mažesnių ir labiau sukoncentruotų „Marvel“ istorijų. Filmas leido parodyti Tonio Starko psichologiją bei pademonstravo Roberto Downey jaunesniojo aktorinius sugebėjimus ir net jeigu suklupo kai kuriose smulkesnėse detalėse, bendrai parodė kažką dar nematyto.
6. „Skruzdėliukas“ (angl. „Ant-Man“) (rež. Peyton Reed, 2015)
„Skruzdėliukas“ turėjo nesąžiningą pranašumą, pasakojęs itin panašią istoriją į pirmąją „Geležinio žmogaus“ dalį, todėl „Marvel“ nusprendė ją daugiau ar mažiau atkartoti. Filmas, kurį pradžioje turėjo režisuoti smagių ir specifinių filmų specialistas Edgaras Wrightas, galiausiai nebuvo sugadintas ir tapo vienu smagiausių 2015 m. potyrių kine. Režisieriaus Peytono Reedo ir aktoriaus Paulo Ruddo duetas leido pasinaudoti geriausiomis „Marvel“ savybėmis sukuriant smulkią istoriją apie vieną vyrą, jo siekį suartėti su dukra ir nuotaikingą pasiruošimą kovoti su vienu iš antraeilių „Marvel“ blogiukų. „Skruzdėliukas“ neišrado nieko naujo, tačiau sėkmingai įgyvendino viską, ko siekė.
5. „Kapitonas Amerika: Pirmasis keršytojas“ (angl. „Captain America: The First Avenger“) (rež. Joe Johnston, 2011)
Pirmoji „Kapitono Amerikos“ dalis vis dar yra vienas keisčiausių „Marvel“ filmų, pristačiusių vieną žymiausių visų laikų komiksų veikėjų. Balansuojantis ant istorinio filmo ribos, „Kapitonas Amerika“ pasiekia itin daug, sukurdamas visų pirma asmeninę ir romantinę istoriją, ir tik kur kas vėliau, tarytum atmestinai, priverčiantis Kapitoną Amerika kovoti su blogiu. Filmas, pademonstruojantis, kaip tobulai šiam vaidmeniui tinka Chrisas Evansas, kartu konkrečiai parodo, kuo „Marvel“ pasauliui yra toks svarbus Kapitono Amerikos lojalumas, patriotiškumas ir atsakingumas. Įsibėgėjant „Marvel“ filmams tiesmukiško ir rimto veikėjo jiems reikėjo labiau nei bet ko kito, ir jis buvo pristatytas išties įsimintinu būdu.
4. „Geležinis žmogus“ (angl. „Iron Man“) (rež. Jon Favreau, 2008)
„Geležinis žmogus“ tuo pačiu metu turėjo ir daug, ir mažai atsakomybės. Filmas turėjo pradėti „Marvel“ kino visatą ir sukurti jos toną, tačiau tuo pačiu metu galėjo padaryti bet ką ir niekas nebūtų pasiskundęs, kad tai neatitinka „Marvel“ standartų. Abiem atvejais „Geležinis žmogus“ triumfavo. Jonas Favreau iš Holivudo pragaro sugrąžino Robertą Downey jaunesnįjį vaidmeniui, kuris yra neatsiejamas nuo „Marvel“ filmų. „Geležinio žmogaus“ linksmumas, specifinė istorija apie teisybės ir keršto siekianti turtuolį, sugebėjimas pristatyti kino visatos taisykles ir filmo pabaigoje žiūrovus nustebinusi scena buvo tobula „Marvel“ filmų pradžia, iki šiol tiesiogiai susijusi su kiekvienu studijos gaminamu kūriniu.
3. „Keršytojai“ (angl. „The Avengers“) (rež. Joss Whedon, 2012)
Jossui Whedonui nereikėjo daug: suvedi per keturis metus pristatytus įspūdingus veikėjas į bene didžiausią visų laikų filmą ir leidi jiems pasimušti su blogiukais, taip gaudamas trečią (dabar jau penktą) pagal pelningumą filmą istorijoje. Ir visgi J. Whedonas šios užduoties nepriėmė atmestinai, sugebėdamas T. Hiddlestone‘o įkūnijamą Lokį paversti vienu įsimintiniausių antagonistų moderniame kine ir įdomiu būdu suvienyti Keršytojus bei smagiai išryškinti jų tarpusavio skirtumus. Filmas taip pat pristato Marko Ruffalo įkūnijamą Halką ir rodo po sunkios kovos užkandžiaujančius superherojus, todėl iš jo norėti kažko daugiau būtų nepadoru.
2. „Galaktikos sergėtojai“ (angl. „Guardians of the Galaxy“) (rež. James Gunn, 2014)
„Marvel“ studijos vadovas Kevinas Feige, dėl kurio ir egzistuoja visas šių filmų genialumas, turi tobulą strategiją, leidžiančią išlaikyti šiuos filmus šviežius. Visi „Marvel“ projektai yra režisuojami kardinaliai skirtingų režisierių, tokiu būdu gaunant pakankamai skirtingus kūrinius per daug neatsitraukiant nuo pagrindinių tradicijų. „Galaktikos sergėtojai“ yra geriausias to pavyzdys, kuomet iki šiol mažus ir smagius filmus kūręs Jamesas Gunnas gavo galimybę rašyti ir režisuoti filmą apie antrarūšius „Marvel“ herojus kitoje visatos pusėje. Rezultatas – Chriso Pratto pakilimas į žvaigždžių statusą, Grootas, vienas smagiausių visų laikų muzikinių takelių ir filmas, balansuojantis ant komedijos ribos. „Galaktikos sergėtojai“ buvo vienas didžiausių „Marvel“ eksperimentų, pasiteisinęs su kaupu.
1. „Kapitonas Amerika: Žiemos karys“ (angl. „Captain America: The Winter Soldier“) (rež. Anthony ir Joe Russo, 2014)
Pasižiūrėjus „Kapitoną Ameriką: Žiemos karį“ nelieka abejonių, kodėl filmo režisieriai Anthony ir Joe Russo buvo pasirinkti ne tik režisuoti dar vieną „Kapitono Amerikos“ dalį, bet ir trečiąjį bei ketvirtąjį „Keršytojų“ filmus. Visu galingumu parodęs, kad „Marvel“ gali sukurti specifinių žanrų filmus, „Kapitonas Amerika: Žiemos karys“ yra ne tik vienas geriausių šio amžiaus trilerių, kurio pasekmės stipriai atsiliepia „Marvel“ visatai, tačiau kuris kartu tampa visiškai asmenine istorija pagrindiniam jo herojui. Pasakojimai apie įdomius veikėjus, susiduriančius su didelio masto problemomis, yra „Marvel“ variklis, kuris šioje situacijoje buvo išnaudotas tobulai.
Filmo „Kapitonas Amerika: pilietinis karas“ lietuviškai dubliuotas anonsas: