Susitikau su T. Harperiu „The Radisson Astoria“ viešbutyje šalia Rotušės aikštės Vilniuje. Kartu su 20 komandos narių iš BBC jis į Vilnių atskrido tam, kad sudalyvautų pirmojoje peržiūroje, skirtoje aktoriams, darbuotojų komandai ir visiems kitiems prie filmavimų prisidėjusiems pagalbininkams.
36-erių režisierius Vilniuje akivaizdžiai jaučiasi kaip namie. Ruošiantis filmavimams ir pačių televizijos filmo „Karas ir taika“ filmavimų metu jis metus skraidė į Vilnių.
Prieš kelias dienas jis užbaigė paskutinius darbus ir pasirodant vis naujiems atsiliepimams apie jo darbą jis sėdėdamas ant raudonos sofos atrodo patenkintas savimi.
– Filmo vertinimai puikūs. Jis vadinamas dideliu laimėjimu ir šedevru, lyginamas su kultiniais "Sostų karais". Kaip visa tai vertinate?
– Vertinimai geri, kaip ir tikėjomės. Jei darai šou, kurio pirmąjį epizodą vien Jungtinėje Karalystėje pažiūri aštuoni milijonai žmonių, savaime suprantama, kad kiekvienas turės skirtingą nuomonę. Visų pirma būtina pabrėžti, kokia nuostabi yra L. Tolstojaus knyga.
Vis dėlto iš tiesų tikiuosi, kad tai nebus istorinių dramų „Sostų karais“! „Sostų karai“ šiek tiek pigoki, ar ne taip? Vien seksas ir smurtas. Žinoma, šiek tiek to yra taip pat ir „Kare ir taikoje“, bet nepalyginti mažiau nei „Sostų karuose“. Daugumoje istorinių dramų nepamatysite sekso ir smurto. Tačiau seriale „Karas ir taika“ yra karo. Taigi bus ir šiek tiek smurto.
– Nemaža dalis karo scenų filmuota čia, Lietuvoje. Ar Lietuvoje yra su smurtu derančių vietovių?
– Ne, nemanau, bet čia – gražus gamtovaizdis. Čia yra visos dedamosios, kurių norėjome. Maža to, Lietuva pasiūlė logistinę paramą tokio didelio masto mūšiams filmuoti.
Filmuoti šias scenas iš esmės yra ganėtinai pavojinga. Sprogdini viską aplinkui, dirbi daug valandų. Prireikia ekspertų, kurie žinotų, ką daro. Štai kodėl pasirinkome Lietuvą. Galiausiai visa tai – didžiulis logistinis iššūkis, kuriame dalyvauja tiek daug žmonių. Lietuvių aktoriai, darbuotojų komandos, viską suderinantys žmonės. Nuvykimas į filmavimo vietą, maitinimas, tualetas. Tokie žmonės kaip Lineta Miseikytė ir Jonas Špokas iš „Baltic Film Services“ tikrai labai padėjo.
– Filmavimai Lietuvoje vyko žiemą. Ar nebuvo sunku dirbti, kai taip šalta?
– Savaime suprantama, bet pripranti. Man ypač įsiminė, kai čia filmavome rusų atsitraukimą iš Maskvos. Filmavome esant minusinei temperatūrai labai gražioje, bet itin atokioje šalies dalyje. Tą dieną dirbo 500 žmonių. Įsivaizduokite, kaip reikia aprengti 500 asmenų kostiumais, išaiškinti jiems viską apie ginklus ir nuvežti juos į atokią kaimo vietovę! Darbas buvo intensyvus. To laikmečio batai neturi nieko bendro su batais, kuriuos avime dabar, taigi daugiausia nerimo buvo dėl galimų traumų.
– Kaip buvo priimtas sprendimas filmuoti Lietuvoje?
– Toks sprendimas priimtas dėl kelių priežasčių: mokestinių lengvatų, Rumšiškių, prieigos prie Rundalės pilies Latvijoje, Vilniaus senamiesčio ir jo gatvelių. Neišskirčiau vienos priežasties, tai buvo visų jų rinkinys.
Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, galvojau, kad nedaug ką reikės padaryti prieš pradedant filmuoti. Savaime suprantama, teko daug paplušėti: tramvajaus bėgiai, gatvės žibintai, viskas turi būti apgriuvę. Kur beeitum, kaip gerai beatrodytų iš pradžių, visada turėsi nugramdyti paviršių ir pamatyti tai, kas iš tikrųjų bus naudinga. Prisimenu, kaip vaikščiojau Rumšiškėse ir galvojau: „Oho, turime čia filmuoti“.
– Ar Lietuva visada atrodo kaip geras Rusijos pakaitalas?
Čia darėme ir daug kitų dalykų. Filmavome studijoje, filmavome kovos scenas. Šios scenos galėjo būti nufilmuotos daugybėje kitų vietų, bet dėl turimų įgūdžių ir pagalbos buvo prasminga atvykti į Lietuvą.
– Dėl „Karo ir taikos” filmavimų britų spaudoje pasirodė straipsnių apie gražias vietoves, o tai jau prisidėjo prie Lietuvos kaip atostogų krypties populiarumo. Netgi siūloma specializuotų turų „Karo ir taikos“ tema! Ko nederėtų praleisti vykstant į šiuos turus?
–Jei tai tiesa, tiesiog nuostabu! Rumšiškės privalomos. Savaime suprantama, Gedimino pilis, o taip pat ir pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiestį.
– Kuri Lietuvoje vykusių filmavimų scena įsiminė labiausiai?
– Nufilmavome gerą sceną Gedimino pilyje. Prisimenu artėjančius audros debesis, kai stovėjome ant kalno. Žinojome, kad turime labai mažai laiko, nerimavome, ar spėsime užbaigti sceną. Aktorius tiesiogine to žodžio prasme pasakė paskutinę teksto eilutę ir dangus prakiuro!
Dar visos Rumšiškėse filmuotos scenos. Kai filmuoji istorinę dramą, dažnas riboja tai, ką gali matyti ir tai, ko negali. Visai čia pat yra modernus pastatas, kitoje pusėje – kelio ženklas, kurio negalima patraukti. Nuolat tenka ieškoti kompromisų. Vis dėlto pačiose Rumšiškėse gali filmuoti visur. Kamerą gali kreipti bet kuria kryptimi, visur aplink istoriniai vaizdai, viskas tinkama. Tai mano mėgstamiausia vietovė!
– Ar teko susidurti su rimtesniais sunkumais per filmavimus?
– Filmavimai visada būna sudėtingi, kyla nemažai iššūkių, bet šis buvo sudėtingiausias iš visų, su kuriais man yra tekę susidurti. Tai buvo „Karas ir taika“, ko gi dar tikėtis. Tai neabejotinai turėjo tapti iššūkiu!
Ypač atmintyje įstrigo diena, kai filmavome kavaleriją iš pirmojo epizodo. Iš tikrųjų maniau, kad tai virs tragedija, bet galiausiai šiomis scenomis didžiuojuosi labiausiai.
Buvo prasta diena, lijo be sustojimo, visi buvo permirkę. Stovėjome šiame didžiuliame lauke su keturiasdešimčia raitelių. Bet juk keturiasdešimt arklių didžiuliame lauke neatrodo įspūdingai. Tada galvoji, ar gali pavykti? Bet tai – filmų kūrimo didybė, viską galima taisyti ir padidinti.
– Kokią nuomonę susidarėte apie lietuvių komandą?
– Vaidybos prasme jie buvo absoliučiai fantastiški. Buvo šiek tiek sudėtinga dėl vertimo iš rusų į anglų kalbą. Reikėjo, kad jie kalbėtų angliškai ir su anglišku akcentu. Taigi tai mums buvo šiek tiek sudėtinga, nes visų pirma atspindi pačios koncepcijos keblumus. Štai kodėl pagrindiniai veikėjai buvo britų aktoriai. Vis dėlto vertinant kokybę lietuviai buvo nuostabūs.
Akivaizdu, kad jūs šalyje turite ganėtinai nedidelį aktorių skaičių. Tai mane nustebino, kiek gerų aktorių turite. Dirbome su studentais ir su daug patirties teatre turinčiais žmonėmis. Darbuotojai buvo tiesiog nepakartojami. Be jų mums nebūtų pavykę viso to padaryti.
– Ar britams yra ko pasimokyti iš lietuvių?
– Žinoma! Manau, kad kartu dirbdami žmonės visada paveikia vieni kitus. Kostiumų skyriaus darbuotojai ypač verti paminėjimo. Kiekvieną kartą eidamas pro šalį ir matydamas juos dirbančius pagalvodavau, kokie gi vis dėlto jie įgudę. Jie puikiai padirbėjo, paruošė tiek daug kostiumų. Visi jie buvo paruošti čia, jie buvo tokie gražūs!