Mažai yra stereotipų, kurie varo į neviltį taip, kaip nuomonė, jog animaciniai filmai ar serialai yra skirti tik vaikams. Kažkiek logikos tame yra – vaikai paišo dažniau nei suaugę, o kalbantys gyvūnai ar automobiliai iš pirmo žvilgsnio neatrodo rimtai. Bet čia yra pateikimo stilius, ne idėja.
Joks dvylikametis nesupras, ką sukūrė iš Harvardo pirmūnų sudaryta „Simpsonų“ scenaristų komanda. „Pixar“ juostos, kuriamos panašiu tikslumu, kaip kruopščiausios nanotechnologijos, kasmet stebėtinu preciziškumu sugeba pravirkdyti net ir pikčiausius penkiasdešimtmečius. Alkoholizmo ir depresijos temas nagrinėjančių serialų „Rick and Morty“ ar „BoJack Horseman“ žiūrovams visiškai nerūpi, kad pastarajame arkliai kalbasi su katėmis ar pingvinais.
„Dešrelių balius“ yra kol kas didžiausias Holivudo bandymas paneigti animacijos vaikiškumo stereotipus. Setho Rogeno ir Evano Goldbergo, atsakingų už didžiausias pastarojo dešimtmečio komedijas, bei jų draugų projektas yra kiek įmanoma labiau nutolęs nuo vaikiškumo.
Filme, kurį režisavo Conradas Vernonas ir Gregas Tiernanas, yra pasakojama parduotuvėse esančio maisto istorija. Siužetas, nesunkiai palyginamas su suaugusiems skirta „Žaislų istorijos“ versija, sukasi apie dešrelę Frenką (akt. Seth Rogen) ir bandelę Brendą (akt. Kristen Wiig) (rašyti apie juos yra kur kas keisčiau nei matyti ekrane), kurių pakuotės stovi viena šalia kitos. Prieš JAV Nepriklausomybės dieną jie tikisi, kad juos nupirks žmonės (maisto pasaulyje vadinami Dievais) ir nugabens į pažadėtąją žemę, kur viskas bus tobula. Frenkas ir jo draugai netrunka išsiaiškinti, kad realybė nuo svajonės kardinaliai skiriasi.
Nemanau, kad nepilnas pusantros valandos trunkančiame filme yra bent pusė minutės, kurią būtų galima parodyti vaikams ir po kurios jie neturėtų milijono klausimų. „Dešrelių baliuje“ yra pilna narkotikų, gėrimo, juokavimų apie visus įmanomus galus ir žiaurumo. Jeigu neatrodo, kad jums gali rūpėti, kaip sudūžta garstyčių stiklainis, liksite nustebę.
Iš pažiūros filmas ir pagal pradinę idėją, ir pagal pagrindinę istoriją atrodo originaliai. Ne kiekvienas sugalvotų kurti animacinį filmą apie maisto emocijas, nors žinant S. Rogeną ir jo kompaniją, sugalvoti savo idėjas jie pasitelkia ne visai legalias priemones.
Leidžiantis vis giliau, tiesa, supranti, kad pats humoras čia nėra išskirtinis ir labiau veikia tik dėl savo konteksto. Dėl draugės mirties verkiantis vyras vaidybiniame filme prajuokins sunkiai, o štai dėl uogienės išsipylimo verkiantis riešutų sviestas yra savaime juokingas vaizdinys. Net nuostabu, kiek daug humoro gali išspausti ant paprasčiausių daiktų nupiešus veidą.
Ir net jeigu analizuojant patį filmą nesunku suprasti, kad 90 procentų jo humoro buvo sukurta remiantis banaliausiomis idėjomis ir anglakalbių mėgstamomis puns (kas lietuvių kalboje reikštų pernelyg tiesioginį tam tikrų žodžių, šiuo atveju – maisto produktų pavadinimų, supratimą), tas humoras vis tiek veikia vien dėl to, kad yra dar niekur nematytas.
Nešvankūs juokeliai ir net baisiausiuose košmaruose nesapnuoti vaizdiniai, tiesa, yra ne pagrindinis dalykas, kuris paverčia „Dešrelių balių“ skirtu vien suaugusiems. Tikėkite ar ne, pagrindinės filmo temos yra susijusios su religija, seksualumo laisvumu ir Izraelio konfliktu su Palestina. Taip, tikrai.
Pagrindinis filmo motyvas yra religijos supratimas ir paskirtis visuomenėje. Maisto produktai kiekvieną rytą dainuoja žmones šlovinančias dainas, nuoširdžiai tikėdamiesi būti išrinkti į geresnį pasaulį. Niekas nekreipia dėmesio, kai daugiau žinantys kiti produktai juos įspėja apie anapus gresiantį pavojų, o dar kiti žino, kad betarpiškas tikėjimas stebuklingu pasauliu yra vienintelis dalykas, kuris visų produktų neišvaro iš proto. Religijos supratimas filme yra smulkmeniškas ir tai buvo taip netikėta, kaip ir kitos šių metų S. Rogeno komedijos „Kaimynai 2“ tapimas bene progresyviausiu pastarųjų metų filmu.
Izraelio ir Palestinos konfliktas yra pateikiamas per Beigelio (akt. Edward Norton) ir Lavašo (akt. David Krumholtz) nesutarimus dėl to, kuriam produktui priklauso ta produktų lentyna, kurioje jie abu gyvena. Tai yra nuostabiausia ir sumaniausia antraeilė „Dešrelių“ baliaus istorija, kurios kulminacijos jūs nesitikėsite, bet kuri per daug nenustebins.
Net keista pagalvoti, kaip nuostabiai veikia šis filmas, nes jis neturi jokios teisės egzistuoti. Animacija čia yra neįtikėtinai graži ir net keista, kad visa juosta kainavo mažiau nei 20 mln. dolerių, kai „Pixar“ projektai kainuoja šimtus milijonų (neseniai, tiesa, pasirodė pranešimai, kad prie filmo dirbę animatoriai dirbo žiauriomis sąlygomis ir kartais net negavo atlyginimo, tad šia sąskaita gal ir buvo sutaupyta). Nors humoro prasme filmas galėjo pasistengti kiek labiau, dažniausiai naudojęs tą pačią juokelių rašymo strategiją, ji veikė ir jos trūkumus atsverdavo sumani filmo potekstė.
Aktorių darbas irgi buvo įdomus, nors nereikėtų stebėtis, kad tokia komedijos žvaigždžių gvardija gali juokingai kalbėti. S. Rogenas, K. Wiig, Jonah Hillas, Jamesas Franco, Salma Hayek, Billas Haderis ir daugelis kitų mažų mažiausiai skambėjo natūraliai. Visgi didžiausi nuopelnai tenka trims aktoriams – deformuotą ir savo vertę įrodančią dešrelę įgarsinusiam Michaelui Cera, pagrindinį filmo antagonistą vaidinusiam energingajam Nickui Krollui ir paprasčiausiai Woody Alleną sėkmingai parodijavusį Edwardui Nortonui, kurio Beigelio įgarsinimas yra vertas Oskaro.
Jeigu skaitydami šią apžvalgą nelabai supratote, kaip visa tai susideda į vieną įdomiausių pastarųjų metų komedijų, jūs aiškiai nepažįstate S. Rogeno ir jo kompanijos. „Dešrelių balius“ yra projektas, kurį galėjo sukurti tik žmonės, su kurių galva kažkas yra tikrai negerai. Ir to rezultatas yra absoliučiai nuostabus.
Anonsas tik suaugusiems: