2014-ųjų vasara Aistės gyvenime užbrėžė brūkšnį, kuriuo jos gyvenimą galima skirti iki ir po. Judri ir, rodos, nesustabdoma mergina pervertino savo galimybes ir persisvėrusi per turėklą neišlaikė pusiausvyros. Nelaimingas smūgis žemėn Aistės gyvenimą pavertė ratuotu, tačiau neatėmė nė lašelio judrumo, energijos ir pozityvumo.
Pernai, įkalbėta puseserės, mergina ryžosi pasirodyti „Humoro klubo“ stand up vakare. Tai buvo lemtingas žingsnis, po kurio Aistės istorija mirgėjo žiniasklaidos puslapiuose. Nuostabą kėlė ne tik merginos optimizmas, bet ir tai, kad jos humoro eilutėse – nemenkai pašiepiami jos likimo asmenys – žmonės ratukuose, kuriuos ji dažnai sutinka reabilitacijos ligoninėje.
Pastaruosius Aistė skirsto į tris grupes: „kaklinius“, „galvinius“ ir „stuburinius“. „Jei žmogus važiuoja koridoriumi ilgais yriais ir sunkiai, o jei dar naujokas, tai visus slenksčius atbuliniu pravažiuoja, tai „kaklinis“. Jei „stuburinis“, tai atrodo, kad vežimėlyje sėdi tik iš malonumo ir negali atsidžiaugti savo sveikomis rankomis, čia kaip aš. Ir dar yra „galviniai“. Šitie prie vežimėlių būna pririšti paklodėmis, prašinėja cigarečių ir žiauriai nori namo“, – taip A. Krušinskaitė nupiešė savo likimo draugų vaizdinį stand up pasirodymo metu.
Sėkmingas debiutas neliko nepastebėtas, ji sulaukė režisieriaus Tado Vidmanto pakvietimo įsiamžinti jo filmo „Gautas iškvietimas“ epizode. Filmas jau pasiekė dienos šviesą ir, kaip įprasta, buvo šurmuligai pristatytas. Tiesa, kol garsenybės išankstinės premjeros metu mielai pozavo fotoobjektyvams, Aistė pasirinko tylesnį debiutą ir liko nuošalyje, tačiau nepraslydo pro DELFI akis. O filmo garsenybių sąrašas išties margas, nuo Manto Katlerio bei Vaidoto Grincevičiaus iki Inetos Stasiulytės, Rafailo Karpio, Marijaus Mikutavičiaus ir net Algimanto Čekuolio.
– Aiste, debiutavai kine, kaip Tau tai pavyko?
– Kaip supratau, mane Tadui rekomendavo V. Grincevičius po mano debiuto stand up pasirodymuose. Tiesiog susisiekė su manimi (šyptelėjo). Esu tik viename iš 63 epizodų, kurie sudaro filmą, tai vos kelias minutes.
– Ar dvejojai: sutikti ar ne?
– Tado Vidmanto vardas man buvo girdėtas, tad neskambėjo kažkaip nepatikimai. O dar kai sužinojau, kad nereiks pusmetį filmuotis, sutikau nedvejojusi. Iš tikrųjų viskas labai greitai įvyko, nereikėjo kažko derinti ir panašiai.
– Teko girdėti, kad Tado filmas buvo filmuojamas praktiškai be scenarijaus, mintys ir idėjos kildavo tiesiog proceso metu. Ar tai tiesa?
– Na, kažkiek žinojau, ką man reikės daryti ir sakyti, bet kas kartą kartojant epizodą, atsitikdavo vis kažkas naujo. Policininkai vis ko nors kitko paklausdavo ar kažkaip kitaip atsakydavo. Nebuvo griežto scenarijaus, procesas iš tikrųjų vyko laisvai, bet buvo nurodoma, ar turime būti pikti, griežti ar panašiai, ką maždaug turėtume kalbėti.
– Pasirodymas stand up scenoje iš tiesų pakeitė Tavo gyvenimą. Ar pati veržeisi į tą sceną, ar kas nors paragino ten debiutuoti?
– Labai ragino pusseserė. Ji dar gerokai prieš traumą mane įkalbinėjo, vis sakydavo, kad man tiktų (šypsosi). Būčiau pasirodžiusi dar prieš traumą, tačiau kažkodėl negalėjau, tada ta trauma, po jos vėl kažkiek laiko praėjo, bet vis tik kartą radau laiko ir padariau tai. Po pirmojo pasirodymo Vilniuje buvo dar keli Kaune, vienas studentų festivalio metu, kitas viename klube. Pastarąjį pavadinome ne stand up, o sit down (angl. stand up - liet. pasirodymas stovint, angl. sit down - liet. pasirodymas sėdint) – taip organizatoriai paimprovizavo.
– Ar lipdama ant scenos improvizuoji, ar iš anksto pasiruoši, ką kalbėsi?
– Visada pagalvoju, ką sakysiu. Be to, pirmąjį kartą buvo daug įvairių patirčių prisikaupę, norėjosi jas išlieti. Nesinori tiesiog juokauti bet ką, nesinori nusivalkioti, juk kasdien nelipu ant scenos, tad norisi kažką gero pasakyti. Dabar vėl ruošiuosi dar vienam pasirodymui, vėl turiu prikaupusi įvairios gyvenimiškos patirties, vėl turiu ką papaskoti.
Manau, kad lipant ant scenos, turi būti kažkoks užsidegimas, o ne tiesiog kas nors pasako „pajuokauk apie kokią krizę“ ir štai lipi ir juokauji. Ne, taip neturėtų būti.
– Patyrei traumą, po kurios Tavo kasdienybė apsivertė aukštyn kojomis. Ar tėvai neragina sustoti ir kiek aprimti?
– Jiems tik geriau, kad pernelyg nepasikeičiau ir esu tokia pati, kaip ir anksčiau. Žinoma, jie ir anksčiau dėl manęs labai bijojo, tai dabar bijo šiek tiek daugiau. Sulaukiu kontrolės, tačiau tėvai manęs neriboja ir džiaugiasi. Be to, jie net buvo viename iš mano pasirodymų (šypsosi).
Iš karto po traumos buvau gerokai aprimusi, bet pamažu visi velniai grįžta (juokiasi). Buvau labai judri, o po traumos pastebėjau, kad pasidariau lėtesnė, sumažėjo vakarėlių, sporto, charakteris tapo lengvesnis... Bet pagavau save galvojančią, kad čia ne aš, tai daugelis dalykų vėl grįžo.
Pagrindinis dalykas, kuris pasikeitė – tai, kad išmokau stabtelėti ir pagalvoti prieš priimdama sprendimus.
– Ką dar veiki gyvenime be to, kad kartas nuo karto pasirodai kaip humoristė ir štai debiutavai kine?
– Atstovauju vieną įmonę – pasakoju žmonėms apie sveiką gyvenseną (kikena). Be to, vėl pradėjau žaisti krepšinį (prieš patirdama traumą Aistė ne vienerius metus žaidė moterų krepšinio komandoje – DELFI), tai gana neįprastas dalykas. Dar neteko dalyvauti varžybose, dar reikia treniruotis, bet kažkas jau gaunasi. Turiu ir daugiau planų, planuoju ir savo verslą... Yra ką veikti (šypsosi).
Filmo „Gautas pranešimas“ pristatomasis filmukas, kuriame – ir kelios akimirkos iš epizodo, kuriame įsiamžino Aistė:
Pirmasis Aistės pasirodymas stand up vakare: