Moldavų kilmės režisieriaus Igorio Cobileanskio filmo pasaulinė premjera įvyko 2016 metais Talino kino festivalyje „Black nights". Filmas buvo apdovanotas už geriausią scenarijų ir vyro vaidmenį.
„Kartą Rytų Europoje" nufilmavo lietuvių operatorius Feliksas Abrukauskas („Zero 3", „Redirected", „Aurora", „Kolekcionierė"), koprodiusavo Dagnė Vildžiūnaitė.
„Kartą Rytų Europoje" pasakoja apie Marianą – intelektualą choristą, mylintį mažo Moldavijos miestelio gražuolę Veroniką. Jis svajoja ją vesti. Tačiau prieš tai reikia „atsistoti ant kojų". Todėl įsimylėjėlis sudaro sandorį su gruzinu Vachtangu, iš kurio ketina nupirkti 50 tūkstančių pasagų ir jas pelningai perparduoti kitam vertelgai. Schema paprasta, tačiau pasipainioja... senas mopedas ir naujas draugas Petro, kurį Marianui tenka priimti į verslo partnerius. Keli nesėkmingi ėjimai ir verslo schema tampa kurioziška veikėjų kelione į nežinią.
„Kartą Rytų Europoje" scenarijus buvo parašytas dar 2006 metais. Tačiau tada „eastern business" reikalai nepajudėjo – stigo pinigų.
„Ir staiga, po dešimties metų, jų atsirado, – pasakoja I. Cobileanskis. – Prodiuserė paklausė, ką ketinu daryti. Nuoširdžiai kalbant, ne iš karto apsisprendžiau, noriu atsidėti tam projektui ar ne. Net jei norėčiau, kyla klausimas, ar galiu mąstyti, matyti ir pasakoti istoriją taip, kaip anuomet. Nes visi pasikeitėme, aš taip pat."
Vienos malkos kortos
– Tikiuosi, per tą laiką Moldova irgi keitėsi, ji jau ne tokia, kokią vaizduojate filme. Kodėl pasakojimo vieta nusprendėte rinktis mažus provincijos miestelius?
– Kokius charakterius sukūriau, tokiame pasaulyje jie ir turi veikti. Petro – vulgarus, mažiukas, su berankoviais marškinėliais ir šortais, niekad nesilankęs bažnyčioje – tokio nepamatysi dideliame mieste. Tai, kas viduje, turi būti ir jo išorėje.
Jį supa naivūs žmonės, kuriuos labai myliu. Myliu ir neigiamus herojus. Tai naivuoliai, praradę orientaciją gyvenimo kelyje. Metai neturi didelės reikšmės, taip pat jos neturi ir geografinė nuoroda. Filme labai daug pramanytų dalykų.
– Man pagrindinis filmo veikėjas – mokytojas Marianas. O jums?
– Man taip pat. Iš esmės visi – lyg vienos malkos kortos. Kai su Feliksu kalbėjomės apie filmo vizualinį stilių, vienas prioritetų buvo didelė plokščia perspektyva. Moldova toli gražu ne tokia. Tai kalvota, kalnuota, žaliuojanti šalis.
O filmui sąmoningai ieškojome plokščių reljefų, kad paryškintume neperspektyvumą. Atsiveria begalinės platumos, tačiau niekas nežino, į kurią pusę eiti. Kaip dykumoje. Tolyje nėra jokių objektų, kurie žymėtų kokią nors perspektyvą. Viskas plokščia, tik vėjas pučia iš kairės į dešinę arba priešinga kryptimi.
Su Feliksu sumanėme, kad kadre nebūtų jokio judėjimo nuo žmogaus ar žmogaus judėjimo kameros link. Viskas juda plokščioje erdvėje, pirmyn atgal palei horizontalę.
Sunku pakartoti E. Kusturicą
– Filmo atsiradimas, gamyba tam tikra prasme irgi „rytietiškas biznis": Moldova, Rumunija, Lietuva. Kokios naudos tai davė filmui ir jums?
– Susipažinau gerais žmonėmis – Dariumi Narkumi ir Feliksu, nuostabiąją Dagne.
– Gal dėl koprodukcijos labiau atsveria festivaliai?
– Ne. Pamėginsiu būti gana kritiškas šio filmo atžvilgiu. Man atrodo, jo pilnai neužbaigiau arba kažko jame trūksta. Galbūt per daug „isterno", rytietiškos dvasios. Nes Vakaruose jo nepriėmė taip, kaip Rytų Europoje. Gal mums tie personažai artimesni, labiau suprantami?.. Sunku man spręsti.
Rumunijoje jis žiūrimas puikiai. Tačiau teigti, kad Vakarų Europą filmas sužavėjo, negalima. Turbūt po Emiro Kusturicos niekam ir nepavyks.
– Tačiau apdovanojimus parsivežėte iš Šiaurės – Talino „Juodųjų naktų".
– Tai netikėta, nežinau, kaip paaiškinti. Du apdovanojimai – mums tai labai nemažai. Klausiausi festivalio dalyvių nuomonių. Daugelis minėjo filmą, aukštino. Tai džiugina. Estijai jis patiko.
– Kodėl nefilmavote Moldovoje?
– Galėjome, bet 80-90 proc. rėmimo gavome iš Rumunijos. Be to, Moldova nepriklauso Europos Sąjungai, dėl ko man labai apmaudu.
Vežimas nepajudėjo iš vietos
– Jums šis filmas nėra debiutas, tačiau Moldovai jis svarbus, su juo siejama daug vilčių. Kaip laikosi Moldovos kino pramonė?
– Po Sovietų Sąjungos griūties valstybė nesugebėjo aiškiai nubrėžti savo kurso. Pusė gyventojų kalba rumunų kalba, jie veržiasi į Europą, kita dalis – rusakalbiai, jiems artimesnė Rusija. Atsitiko kaip toje pasakėčioje apie vėžį, lydeką ir gulbę. Vežimas nepajudėjo iš vietos.
Dėl to sutriko ne tik kinematografo, bet ir kitų kūrybinių industrijų raida. Vis dėlto kinas nukentėjo labiausia. Nes tai ir žiūrovas, ir dideli finansai.
Moldova neturėjo žiūrovo. Kalbu ne apie režisierius, o gerų kino salių trūkumą. Negalima kino kurti tik sau, jis turi būti kuriamas visiems, Europai. Todėl viskas čia apmirė, griuvo ir ilgai niekas nieko nefilmavo.
Pasakysiu dar griežčiau. Čia neįvyko to, kas paprastai atsitinka kitose kino šalyse, kai „senoji gvardija" perduoda savo patirtį jaunajai kartai. Todėl kokius 20 metų Moldovoje tęsėsi sąstingis.
Man pavyko įveikti šias aplinkybes ir padirbėti Rumunijoje. Ten buvo lengviau, pradėjau kurti. Ir kai įgyvendinome projektą „Kartą Rytų Europoje", prie kurio prisidėjo Moldova, šaliai tai suteikė vilties, kad nėra neįveikiamų dalykų.
Aplinkybes galima palyginti su tuo, ką 2004 metais padarė Cristi Puiu, kai jo filmas „Cigaretės ir kava" (Cigarettes and Coffee) Berlinalėje pelnė „Auksinį lokį" trumpametražių filmų kategorijoje. Staiga visi Rumunijos kinematografininkai suprato, kad tai – įmanoma. Kad Kanai – ne Marse. Jei yra precedentas, vadinasi jį galima pakartoti. Tai itin įkvėpė rumunų režisierius, prodiuserius. Įdėjo pastangų ir pasiekė tam tikrų laimėjimų.
Manau, ir Moldovai tokia diena išauš. Nebūtinai tai bus mano filmas. Šiemet mūsų valdžia pagaliau apsisprendė steigti kinematografijos centrą, atsiras finansavimo šaltinių. Po 20 metų pauzės reikalai pajudės.
Be to, Moldova neturėjo kino diasporos kaip, tarkime, gruzinai. Jie kūrė visur – ir Prancūzijoje, ir JAV, ir Rusijoje.
Žiūrovai paliko sales
– Kiek filmų sukuriama Moldovoje per metus?
– Vienas, daugiausia du. Tačiau kalbant apie kokybę, dramaturgiją, Moldovos kūrėjams dar yra ko pasimokyti. Norint išeiti į pasaulį, reikia įdomių pasakojimų, scenarijų.
– Scenarijai – bėda ir Lietuvoje.
– Visur bėda. Esame mažos šalys, tad mūsų problemos įdomios nedaugeliui. Įdomu tik bendražmogiškos istorijos. Meilė ir neapykanta niekada neišeis iš mados.
– Kaip manote, kas lėmė Naujosios rumunų kino bangos fenomeną?
– Banga – tai daug. Džiaugiuosi dėl kelių režisierių, kurie kartu sugebėjo sukurti šiuolaikišką rumunų kino veidą. Atrado savitą filmavimo, pasakojimo manierą.
Tai ne taip paprasta. Jie turi daug stilistinių argumentų, kodėl filmas filmuojamas taip, o ne kitaip: kodėl kamera visada yra už herojaus, o ne priešais jį; kodėl ji nejuda kartu su objektu, o visas dėmesys ekrane sutelkiamas tik į personažą.
Kūrėjai pradėjo mąstyti, kokiu būdu pasakoti psichologinę mažo žmogaus istoriją. Rumunams pavyko. Jie sukūrė iš esmės minimalistinį kiną ir pamėgino stebėti konkretų likimą, mažo žmogaus skausmą.
Kita vertus, atsitiko taip, ką geras spėjikas būtų galėjęs numatyti prieš 15 metų: turėsite gerą, europietišką, savitą kiną, pakerėsite visus pasaulio festivalius, tačiau jei nesurasite kitokių prodiuserių ir galvosite tik apie kanus ir berlinales, palaipsniui prarasite žiūrovą.
Šiandien 90 proc. rumunų žiūrovų reikalauja duonos ir žaidimų, „coco jambo". Jie pamažu apleido sales, kuriose rodomos nacionalinės premjeros. Suprantama, jei Berlyne nudobei „lokį", ar nulaužei Kanų „šakelę", gali būti garantuotas dėl 100 tūkst. žiūrovų.
Tačiau 24 mln. gyventojų turinčiai Rumunijai (pridėkim ir Moldovą), tai žiauriai mažai. Ypač lyginant su Lenkija ar Serbija. Čia į nacionalinę premjerą parduodama 600-700 tūkst. bilietų.
Tad rumunai sugebėjo sužavėti festivalius, bet tuo pačiu buvo gana nedėmesingi paprastam žiūrovui, kuriam reikėjo bent trupučio pramogų. Žiūrovų skaičius vaidybiniam pramoginiam kinui labai svarbus, nes tais pinigais galiausiai remiama ir autorinė kūryba.
Tarkime, į jūsų „Redirected" žmonės plūstelėjo. Tai davė pelno. Gal praturtėjo prodiuseris, bet turtingesni tapo ir aktoriai, ir kino teatrai, ir visa kino industrija. Vis dėlto kinas visų pirma yra gražus reginys – to negalima pamiršti.
Felikso norėtų vėl
– Kaip jums sekėsi tą reginį kurti su Feliksu?
– Pirmiausia, kol nesusitikome, jo truputį prisibijojau. Maniau, dabar mane mėgins tuokti, kaip sakoma musulmoniškose šalyse. Ir nežinau, kas būsiu – jaunikis ar nuotaka. (Juokiasi.) Būgštavau, kad nesurasime bendros kalbos. Kadangi lietuvis, maniau, bus aukštas blondinas, žaliūkas. O jis pasirodė mano ūgio ir panašaus sudėjimo. (Juokiasi.)
Susitikome viešbutyje, pradėjome šnekėtis. Po dvidešimt minučių jau gėrėme alų. Labai džiaugiuosi, kad šį filmą sukūriau ne su rumunu ar moldavu, o su Feliksu. Kitą savo projektą vėl norėčiau įgyvendinti su juo.
Antras dalykas, jis nė velnio nesuprato rumuniškai.
– Keiksmų?.. (Juokiuosi.)
– Ne, ne tai. Per repeticijas, filmavimą stebėjau Felikso reakcijas į aktorių vaidybą. Mačiau, kaip jis šypsosi, nusijuokia. Tai reiškė, kad visa, kas vyksta, suprantama lietuviui, kito temperamento žmogui. Nusprendžiau į tai atsižvelgti, stebėti jo reakcijas. Man tai padėjo, suteikė pasitikėjimo, kad iš esmės einame teisingu keliu.
Dar ne „hepiendas"
– Kodėl būtent taip filme susiklosto Mariano istorija? Kodėl ne „hepiendas"?
– Svarsčiau du variantus, kaip užbaigti filmą, buvo ir „hepiendas". Vis dėlto kažkas visoje filmo mozaikoje kuždėjo, kad jei sukursiu laimingą pabaigą, bus kaip pas visus. O to nesinorėtų.
Mano argumentas toks – šiame pasaulyje reikia daryti tai, ką geriausiai išmanai. Jei esi vagis, siek apiplėšti banką. Jei nesi, vogti nesiimk, nes tau nepasiseks. Likimas nebus tau maloningas. O kitas, toks Petro, turintis gyslelę, atsidurs laisvėje ir užsiims politika, partiją kurs.
Filmas apkeliavo Rumuniją ir visur mūsų klausė, ar bus antra dalis. Sakiau, ne. Bet pats faktas, kad žmonės pamilo herojus, o tu juos kiši į kalėjimą, skaudina žiūrovą. Klausė – bet antroje dalyje jis išeis iš kalėjimo? Sakiau, nežinau, gal išeis. Kiti teiravosi: gal sukursite „Western Business"?