„Paskutinis šokis“ (angl. „The Last Dance“), 2020 m.

Augant 90-aisiais, visame pasaulyje žinomiausiais Michaelais, į kuriuos visi norėjo lygiuotis, buvo du – pop muzikos karalius Michaelas Jacksonas ir krepšinio Dievas Michaelas Jordanas. Ir jeigu vienas pakankamai neseniai gavo labai kontraversiškai vertinamą „HBO“ dokumentinį filmą „Paliekant Neverlandą“ (angl. „Leaving Neverland“), tai kitas gali džiūgauti dėl daugelį žmonių pakerėjusio „NETFLIX“ platformoje pasirodžiusio hito „Paskutinis šokis“ (angl. „The Last Dance“).

Šio dokumentinio serialo epicentru tapo dviejų dešimtmečių atkarpa, kai jaunas ir daug žadantis vaikinas iš Vilmingtono Michaelas Jordanas tapo tikra sensacija krepšinio pasaulyje bei žmogumi, kuris ne tik 90-aisiais diktavo savo žaidimo sąlygas aikštelėje, bet ir madas už jos ribų, jog kiekvienas norėjo būti kaip Maikas.

Nemanau, ar verta daug rašyti apie tai, kokia krepšinio ikona yra Michaelas Jordanas. Visgi dauguma žmonių, net ir tie, kurie nesidomi krepšiniu, tai žino. Ir šis filmas puikiai parodo Michaelo legendos gimimą. Tačiau, kaip ten bebūtų, juosta ne vien tik sukasi aplink šį žaidėją ir Čikagos „Bulls“ komandos lyderį, bet ir apie kitus tuo laikotarpiu su juo komandoje žaidžiančius profesionalus kaip Scottie‘is Pippenas, Tonis Kukočius, Steve‘as Kerras ar Denisas Rodmanas. Mes taip pat gauname įdomiai perteiktą vaizdą ir apie tai, kokia gi buvo ta legendinė 90-ųjų Čikagos komanda, prieš kurią lenkėsi visi kiti.

Seriale yra pateikta krūva informacijos ir apie patį 1980-2000 laikotarpį ir tuos, kurie karaliavo po krepšiu NBA lygoje. Tokia pilna ir labai aiškiai išdėstyta istorija leidžia pasinerti į šios sporto šakos užkulisius ir pamatyti tuos vaizdus ir įrašus, kurie nebuvo viešai prienami kelis ilgus dešimtmečius. Tokia duoklė šiam sportui ir aišku Čikagos komandai yra neįkainojama. Ypatingai tiems, kurie gyveno tais laikais ir buvo viso to dalyviais. Tad nostalgijos 90-iems ir Čikagos „Bulls“ dominavimui NBA gausite su kaupu.

Apart krepšinio niuansų, varžybų ir pačių žaidėjų, šiame iš dešimties serijų susidedančiame seriale žiūrovas turi galimybę išvysti ir kitus, už aikštelės ribų vykstančius reikalus. Tas liečia ir reklamą, ir pačią dramą tarp kai kurių žmonių bei aišku įdomiausias rodomo laikotarpio tendencijas, apie kurias pasakoja ne vien gyvos krepšinio legendos, bet ir žmonės, kurie buvo glaudžiai susiję su tais įvykiais. Kalbu aišku apie sporto žurnalistus, gerbėjus, tarp kurių įvairios muzikos ir kino pasauliams priklausančios žvaigždės, bei gimines.

Seriale netrūksta ir dramaturgijos, kuri kiekvienoje serijoje sudėliota nepriekaištingai, kad mes turėtume galimybę ne tik mėgautis reginiu, bet ir jaudintis dėl to, kas yra rodoma ekrane. Tad tas bėgiojimas iš vienos laiko juostos į kitą buvo tiesiog superiniu sprendimu norint išryškinti viename ar kitame epizode pateikiamą problemą.

Iš techninių niuansų nieko naujo nepamatysime, nes vizualiai tai yra labai standartiškai atrodantis dokumentinis projektas. Tad pagirti čia galima būtų vaizdo montažą ir aišku nuostabų garso takelį, kuris visuose epizoduose laiko reikiamoje įtampoje.

Be krepšinio legendų kaip Michaelas Jordanas, Denisas Rodmanas, Kobe‘is Bryantas, Reggie‘is Milleris, Karlas Malone‘as ar Magicas Johnsonas, mes galime pamatyti ir tokias žvaigždes kaip Spike‘as Lee, Justinas Timberlake‘as, NAS, Leonardas DiCarpio ar net patį JAV prezidentą Baracką Obamą.

Tad, apibendrinant šį trumpą atsiliepimą, pasakysiu, jog tai yra išties nuostabiai įgyvendintas projektas, kuris suteiks džiaugsmo tiems žmonėms, kurie gyveno Michaelo Jordano ir Čikagos „Bulls“ dominavimo eros laikais. Tai yra didžiulė nostalgija ir dar kai tu esi jos dalimi, tai yra tiesiog nerealus jausmas.

Pasiekiamas: NETFLIX

„Neįprasta“ (angl. „Unortodox“), 2020 m.

Ieškodamas „NETFLIX“ platformoje ką gero pasižiūrėti, nusprendžiau įvertinti jau daug kartų tarp draugų rekomendacijų matytą 2020 metais pasirodžiusį tikrais įvykiais paremtą vokiečių gamybos mini serialą „Neįprasta“ (angl. „Unortodox“).

Serialo istorijos epicentre atsiduria iš Niujorko ultraortodoksų žydų bendruomenės į Berlyną pabėgusią devyniolikmetę Ester Šapiro, kuri nori pradėti naują gyvenimą. Tačiau mergina net nenutuokė, jog paskui ją į Vokietijos sostinę atlėks jos įsiutęs vyras Jankis, kuris visais įmanomais būdais norės ją susigrąžinti. Gyvendama baimėje, Ester privalo peržengti per save ir stoti akis į akį su žmogumi, kuris darė ją nelaimingą. Tik ar šis susitikimas nesibaigs tragedija? Štai kur didžiausias klausimas.

Iš karto prisipažinsiu, jog tikėjausi iš šio serialo kažko žiauresnio. Visgi po festivalyje „Kino Pavasaris“ pamatytos 2018 metų prancūzų juostos „M“ (angl. „M“), galvojau, kad ir čia iš tokios bjaurios perspektyvos parodys mums šios pakankamai uždaros žydų bendruomenės užkulisius. Bet ne, šiuo atveju buvo apsieita be purvo, o tik parodytas vienas konkretus žvilgsnis į santuoką bei moters padėtį šioje bendruomenėje. Ir tai buvo be galo įdomu, o kartu ir nemalonu dėl pačios seriale gvildenamos temos.

Ir, žinot, pasižiūrėjus šią istoriją susimąsčiau, kodėl gyvenant XXI amžiuje mes turime būti priklausomi nuo religijos ir senų papročių, kurie dabar atrodo visiškai neadekvačiai ir aišku nehumaniškai. Nesu nusistatęs prieš religijas, bet kai tam tikrose bendruomenėse vyksta tokie dalykai, paremti senais religiniais manifestais kaip nelygybė, seksizmas, homofobija, rasizmas ir neapykanta kitoms tautoms, darosi nuoširdžiai pikta, nes žmonės nesugeba gyventi harmonijoje ir sutarti su likusiu pasauliu.

Būtent tą mes galime įžvelgti ir šiame projekte. Mes matome visišką seksizmą, susijusį su vyro dominavimu ir moters nuolankumu. Moteris jau nuo jaunų metų yra ruošiamos tarnauti vyrui ir neturėti savo nuomonės, kas ir priverčia pagrindinę istorijos heroję bėgti iš tokios bendruomenės, kuri varžo žmogų ir neleidžia būti savimi. Ir čia pateikiamos visos įmanomos problemos, su kuriomis turi susidurti moterys, gyvenančios ultraortodoksų bendruomenėje. Kokios tos problemos? Na, nenoriu aš Jums išpasakoti to, dėl ko šis mini serialas taip mane sudomino. Todėl geriau pasižiūrėkite patys ir patirkite tai savo kailiu.

Šnekant apie personažus, tai mes turime du pagrindinius herojus – Ester ir Jankį, kurių santuoka yra pateikiama iš skirtingų perspektyvų. Abu jie atsiskleidžia kaip asmenybės ir tai irgi tampa vienu iš stipresnių dramaturginių šio pasakojimo elementų. Ir nors visgi jų požiūris į gyvenimą yra labai skirtingas, bet dėl vieno jie yra panašūs. Tai yra išryškinama viso serialo metu ir finale pateikiama pakankamai atvirai. Tad susimąstyti apie tai, ką išvystame einant šiai istorijai link pabaigos, bus ne pro šalį. Visgi toks ir buvo serialo tikslas, parodyti mums, kokiomis sąlygomis gyvena vienai atskirai bendruomenei priklausantys jauni žmonės. Kas dėl kitų herojų, tai jie buvo čia tik tam, kad esminė problema būtų dar labiau išryškinta. Nes tiesą sakant, būtent antraplaniai personažai ir jų veiksmai paskatina priimti tam tikrus mano paminėto dueto sprendimus.

Vizualiai serialas žiūrisi pakankamai maloniai. Patiko man ir muzika, ir labai solidus vaizdo montažas, kuris kelis kartus privertė pajusti įtampos jausmą. Kameros darbas bei meninis apipavidalinimas irgi nesugadino bendro vaizdo, tad patikėti, kas dedasi ekrane, yra labai paprasta. Ypatingai mane pamalonino operatoriaus darbas, dėka kurio buvo galima bent kelioms akimirkoms pasimėgauti Berlyno vaizdais.

Kas dėl aktorių, tai pagirčiau pagrindinio vaidmens atlikėją Shirą Haas, kuri puikiai iš emocinės perspektyvos perteikė savo vaidinamą personažą, tuo pačiu sukeldama ir didžiulę simpatiją jam. Tą pati pasakyčiau ir apie Amitą Rahavą, įkūnijusį Jankį Šapiro. Tik čia, vietoje simpatijos, galima buvo pajusti antipatiją ne tik jo personažui, bet ir tam, ką šis personažas atstovavo. Kiti aktoriai kaip Jeffas Willbuschas Alex Reid, Ronit Asheri ir Aaronas Altaras buvo pakenčiami, nors labai jau išskirtinių pasirodymų jų tarpe aš nepastebėjau.

Apibendrinant – projektas, kurį verta pamatyti ne vien dėl bendro išprusimo, bet ir dėl to, kokią žinutę jis neša. Visgi daug kur, net nebūnant tokiose bendruomenėse kaip čia, vyrauja seksizmas ir vyro dominavimas šeimoje, kuris dažnai gali virsti į smurtą bei nepagarbą partneriui. Ane, diedai, kuriems moteris asocijuojasi su tarnaite? Nebūkite tokiais, tiesiog nebūkite. Ir gal šis serialas privers Jus pažiūrėti į šią problemą visai kitokiomis akimis.

Pasiekiamas: NETFLIX

„Fantastinis žygis: varno puota“ (angl. „Mythic Quest: Raven‘s Banquet“), 2020 m.

Kol tenka laukti sekančio mano labai mylimo ir itin nurauto komedinio serialo „Filadelfijoje visada saulėta“ (angl. „It‘s Always Sunny In Philadelphia“), jo kūrėjai šių metų pradžioje pristatė dar vieną juokingą ir be galo įtraukiantį šou apie kompiuterinių žaidimų užkulisius pavadinimu „Fantastinis žygis: varno puota“ (angl. „Mythic Quest: Raven‘s Banquet“), kuris yra pasiekiamas „Apple TV+”.

Serialo istorija sukasi aplink vieno iš populiariausių RPG stiliaus žaidimų „Mythic Quest“ kūrėjus, kurie ruošiasi ilgai lauktam daugelio žaidėjų papildymui „Raven‘s Banquet“. Tačiau ne viskas taip paprasta, nes norint patirti sėkmę, jie turi ne vien tik nušlifuoti visas įmanomas klaidas, bet ir įtikti milijonus sekėjų turintiems mažamečiams tinklaraštininkams. Vienas iš jų – „Mažasis kakutis“, dėl kurio dėmesio prasideda tikra kova tarp įvairių žaidimų leidėjų.

Žaidimų industrija – pasaulyje pats pelningiausias pramogų sektorius, todėl pamatyti, kaip iš vidaus veikia viena ar kita žaidimus kurianti įmonė, yra be galo smagu. Ypač, jeigu visa tai pateikiama iš ganėtinai komiškos perspektyvos. O kai dar prie projekto prisideda bičai, kurie yra atsakingi už „Filadelfijoje visada saulėta“, nuodėmė neįvertinti jų naujo darbo. Tad tai ir paskatino mane pasižiūrėti šį serialą, kuris nuo pat pirmų scenų įtraukė mane į šią beprotiškai žavią ir absurdo kupiną istoriją.

Komiškų situacijų seriale netrūksta, kaip ir netrūksta kelių neįtikėtinų bei pakankamai nenuspėjamų siužetinių vingių, kurie pagyvina peržiūrą ir leidžia į rodomas situacijas pasižiūrėti iš kelių perspektyvų – rimtos ir juokingos. Visa tai nebūtų įmanoma, jeigu ne charizmatiški personažai, su kuriais susitapatini ir ne sunkiai supranti jų matomą pasaulį. Aišku, tai labiau galioja tiems žmonėms, kurie yra žaidėjais, galinčiais pagauti visus tuos seriale pateiktus niuansus, susijusius su šia industrija. Čia, kaip sakoma, reikia atsižvelgti į bendrą patirtį, kad suvoktum užslėptas mintis.

Be to, šioje istorija galima įžvelgti pakankamai aktualias šiai dienai socialines problemas, su kuriomis bando kovoti visokiausi aktyvistai ir tolerantiški žmonės. Apie ką čia šneku, negaliu atskleisti, nes tai yra svarbi šio serialo dalis.

Techniškai – tai malonus darbas, kuris suteikia ganėtinai smagią pramogą, todėl visumoje mes gauname tvarkingą projektą, kuris gali pagirti kokybiška vizualia ir audiovizualia puse. Tiek muzika, dekoracijos, žaidimo „Mythic Quest“ dizainas, vaizdo montažas ir kameros darbas tampa didžiausiais techninės dalies pliusais.

Vienu iš serialo pliusų, kuris dar labiau paskatino jį pasižiūrėti, buvo aktorius Robas McElhenney arba tiesiog „MAC“, kuris čia atliko vos ne identiškai juokingą vaidmenį kaip ir seriale „Filadelfijoje visada saulėta“. Jam čia talkina Ashly Burch, Jessie Ennis, Imani Hakim, Charlotte Nicdao, Danny‘is Pudis, „Oskarinis“ F. Murray‘us Abrahamas ir mano anksčiau paminėtame seriale „CRICKET“ vaidinęs Davidas Hornsby‘is. Visi jų suvaidinti personažai įdomūs, juokingi ir turintys charizmos, tad su nekantrumu laukiu jų pasirodymo antrame sezone.

Apibendrinant – smagus, lengvas, turintis ką pasakyti ir pateikiantis atvirą požiūrį į kompiuterinių žaidimų kūrėjus bei pačią industriją iš vidaus. Tikiuosi, kad tęsinys gausis ne ką prastesnis.

Pasiekiamas: APPLE TV+


„Ginant Džeikobą“ (angl. „Defending Jacob“), 2020 m.

Auganti ir išties neblogus filmus bei serialus galinti pasiūlyti „Apple TV+“ balandžio mėnesį pamalonino mus dar vienu įdomiai atrodančiu projektu – rašytojo Williamo Landay romano motyvais paremtu mini-serialu „Ginant Džeikobą“ (angl. „Defending Jacob“), kurio režisieriumi tapo iš „Oskarinės“ dramos „Vaizduotės žaidimas“ (angl. „The Imitation Game“) visiems puikiai žinomas norvegų kino kūrėjas Mortenas Tyldumas.

Serialo istorija sukasi aplink keturiolikmetį Džeikobą Barberį, kuris vieną dieną yra apkaltinas savo klasės draugo Beno nužudymu. Jo tėvai – Endis ir Lorė yra įsitikinę, kad jų sūnus yra nekaltas, tačiau įkalčiai bei kai kurių žmonių parodymai rodo ką kitą. Ar jiems pavyks apginti sūnų ir įrodyti jo nekaltumą? Ar visgi Džeikobas yra kaltas ir jam teks atsakyti už savo veiksmus? Visai netrukus į šiuos klausimus bus duotas labai aiškus atsakymas, kuris pakeis kai kurių žmonių gyvenimus.

Na, ką čia daug rašyti. Patinka man tokio stiliaus detektyviniai pasakojimai, kurie laiko nežinioje iki pat paskutinės akimirkos. Ir šis mini-serialas yra vienas iš tokių. Aišku, jeigu Jums teko skaityti knygą, tai didesnės intrigos čia kaip ir nebus, bet tie žmonės, kurie nuspręs pradžiai įvertinti režisieriaus Morteno Tyldumo atliktą darbą, manau liks pamaloninti pamatytu reginiu. Nesakau, kad tai yra idealus kūrinys, tačiau jis tikrai yra vertas dėmesio ne vien dėl jame gvildenamos pagrindinės temos, bet ir žinutės, kuri turėtų pasiekti vaikus turinčius žmones.

Patiko man, kad nuo pat pirmos serijos mums yra pateikiama labai paprastai atrodanti byla, kuri nėra jau tokia ir paprasta, nes visokiausi siužetiniai ėjimai bei intrigos augimas su kiekvienu nauju įkalčiu priverčia karts nuo karto sėdėti kaip ant adatų. Net ir nepaisant to, jog pats pasakojimo stilius yra ganėtinai niūrus ir lėtas, visgi pasijusti nuobodžiai čia bus beveik neįmanoma. O viskas todėl, jog serialo kūrėjai pabandė mus neblogai pavedžioti už nosies dėl elementarios tiesos, kuri išaiškėja pačiame šio pasakojimo finale.

Be detektyvinės dalies, kuri kaip ir tampa labai svarbiu siužetinės linijos varikliu, mes gauname dar ir kitas geras temas kaip tėvų požiūris į savo vaiką, auklėjimo niuansai, pedofilija bei vaikų požiūris vienas į kitą su patyčių prieskoniu. O taip, visos šios temos taip pat tampa pakankamai svarbiais elementais norint suvokti pagrindinį viso to, kas įvyko, motyvą ir jo pasekmes.

Tam, žinoma, vystytis leidžia puikiai išdirbti personažai, su kuriais gali ne tik, kad susitapatinti, bet ir iš jų pasimokyti. Džeikobas Barberis – paprastas ir niekuo nuo savo bendraamžių neišsiskiriantis paauglys, kuris turi asmeninių problemų ir kompleksų. Jo tėvai Endis su Lore – geri žmonės, kurie gindami savo sūnų kartais peržengia ribas, tačiau tai yra atleistina, atsižvelgus į faktus, kokius jie turi prieš savo nosį. Tad jiems galima jausti vien tik simpatijas, kurios virsta į pagarbą. Yra ir kiti personažai, bet apie juos nenoriu užsiminti, nes tai būtų savotiškas „spoileris“. Bet ir jie bei jų motyvai buvo aiškūs bei pagrįsti logika.

Vienintelis aspektas, kuris galimai gali sujaukti visas mintis, yra pati šios istorijos pabaiga. Na, bet turime ką turime. Šiek tiek sunku yra apibūdinti tai, kas įvyko, nes tai mano nuomone buvo labai jau neapgalvotas bei kvailas veiksmas, tačiau visgi reikėjo kažkaip šokiruoti žiūrovą. Visur kitur – kokybiškas detektyvas, kuris neprailgsta ir nekelia jokių klausimų siužetui.

Iš vizualios pusės – tai niūriai atrodantis projektas, kuris papuoštas labai jau pilkšva spalvų palete. Herojų kostiumai, dekoracijos, šukuosenos ir grimas nekelia jokių klausimų, nes viskas atrodo pakankamai tikroviškai. Taip pat pagirti tektų kameros darbą, gerą vaizdo montažą ir neblogą garso takelį, kuris savo melancholiškais skambesiais sukuria atitinkamai nemalonią atmosferą.

Tiesa, komplimentus dar turi gauti ir aktoriai. Visiems iš Kapitono Amerikos vaidmens puikiai žinomas aktorius Chrisas Evansas ir vėl demonstruoja savo neblogus draminius sugebėjimus. Ir tą, beje, jis daro reguliariai, jeigu atsižvelgsite į jo pastarųjų penkerių metų filmografiją. Jam talkinanti Michelle Dockery taip pat nenusileidžia ir žavi savo įtikinama vaidyba. Patiko man ir filmo „Tas“ (angl. „IT“) žvaigždė Jaedenas Martellis, kuriam dėka šaltų emocijų puikiai pavyko perteikti savo vaidinamą personažą. Be to, seriale galime pamatyti ir „Oskaro“ laureatą J.K. Simmonsą bei dažną serialų svečią Pablą Schreiberį.

Apibendrinus – gerai susižiūrintis ir nežinomybėje iki pat finalo laikantis projektas, kurį rekomenduoju pasižiūrėti kiekvienam detektyvų gerbėjui bei žmonėms, kurie turi vaikų. Tam tikrais aspektais, šis projektas yra kaip nebloga edukacinė priemonė.

Pasiekiamas: APPLE TV+

„Kalifatas“ (angl. „Caliphate“), 2020 m.

Kelis gerus mėnesius mano būsimų „NETFLIX“ platformos peržiūrų sąraše gulintis švedų televizinis perliukas „Kalifatas“ (angl. „Caliphate“), kurio režisieriumi tapo Goranas Kapetanovicius, pagaliau buvo įvertintas. Gaila tik, kad nebuvau to padaręs anksčiau.

Serialo istorija sukasi aplink nacionalinio saugumo agentę Fatimą. Sužinojusi, jog yra ruošiamasi labai rimtai ir daug gyvybių galinčiai nunešti teroristinei atakai Švedijoje, moteris užverbuoja vieno iš už tą ataką atsakingų džihadistų žmoną Pervin. Tačiau gauti visą informaciją jai nebus taip lengva, nes Pervin irgi turi savų kėslų. Ar Fatimai ir jos komandai pavyks užkirsti kelią didžiulei nelaimei? Viskas priklausys tik nuo jų kokybiškai atlikto darbo.

Kaip jau rašiau pirmoje pastraipoje, gailiuosi, kad nepasižiūrėjau šio serialo anksčiau, nors, iš kitos pusės, per šiuos kelis mėnesius namie teko peržiūrėti gal apie 30-40 serialų, tai kaip ir galima šiuo atveju suversti viską ant laiko stokos. Kitas aspektas, jog pati tema nėra lengva, todėl manau, kad tokiems projektams reikia atitinkamo nusiteikimo. Čia mano patarimas, jeigu norite gauti visą emocijų puokštę, žiūrėdami šį pasakojimą.

O pasakojimas išties nemalonus. Ir nors nesu priešiškai nusistatęs prieš religijas, nes tai asmeninis žmogaus pasirinkimas arba vienos ar kitos šalies tradicijų puoselėjimas, visgi jaučiu didelę neapykantą religiniams fanatikams, kurie norėdami pateisinti savo niekingus darbelius, prisidengia religija. Ir šiuo atveju kalba eina apie musulmonus, per kuriuos kenčia ne tik visiškai nekalti į kokią nors teroristinę ataką papuolę žmonės, puikiai smegenų plovimui pasiduodantys jaunuoliai, bet net ir tų išgamų artimieji. Tad šiame seriale visa tai yra pavaizduota iš pakankamai atviros bei ne itin malonios perspektyvos.

Mes čia turime kelias istorijas, kurios aišku susipina viena su kita.

Pirmoji – specialiųjų tarnybų darbas, kuris kaip ir turi užtikrinti saugumą šalyje, bet iš kitos pusės, niekas negali nuspėti, kada ir kur gali įvykti nelaimė. Ir nors tų tarnybų darbas buvo sukoncentruotas vos į vieną moterį – Fatimą, jis atskleidė gana nemažai svarbios informacijos. O kas maloniausia, jog viskas buvo pateikta iš tikroviškos perspektyvos, o ne taip, kaip Holivudiniuose projektuose darbuojasi nenugalimi specialieji agentai.

Antroji – vidinis vienos šeimos, susijusios su Džihadistais, konfliktas, o tuo pačiu ir labai aiškus pavyzdys, kaip moteris jaučiasi gyvendama su musulmonu vyru. Čia pernelyg daug nepasakosiu, nes manau, kad apie jų tradicijas ir taip žinote, bet pabrėšiu vieną faktą – moterys ten yra nieko vertos, nes tik vyras yra pats šauniausias ir svarbiausias. Ir tai siužetinės linijos metu yra itin ryškiai pateikiama.

Trečioji – mano pati mėgstamiausia arba labiausiai patikusi iš siužetinės linijos perspektyvos, nes kalbėti apie simpatiją tam, reikia būti šiek tiek trenktu, buvo jaunų žmonių verbavimas į džihadistų gretas. Ir kas blogiausia, jog tai, kas yra pateikiama šia tema seriale, vyksta pakankamai dažnai įvairiuose pasaulio taškuose. Kūrėjai pasistengė mums nuodugniai pateikti verbavimo aspektus ir aišku pristatyti visas įmanomas problemas, kurios ir veda link to.

Tiesa, turime mes čia ir kitų, šiek tiek ne tokią didelę įtaką siužetui darančių problemų, bet apie jas jau nekalbėsiu, nes manau, kad tas šalutines temas reikia patiems pagauti peržiūros metu. O jų čia ne viena ir ne dvi.

Kalbant apie serialo personažus, tai kiekvienas iš jų savo funkcijas atliko kuo puikiausiai, o tuo labiau, žiūrint į kiekvieną iš jų, galima buvo jausti skirtingus jausmus. Vieną žmogų tu užjauti, kitam jauti pagarbą, o trečio tiesiog nekenti iš visos širdies. Ir tai yra išties įdomu, nes būtent šie ir dar kiti jausmai priverčia dar labiau įsijausti į serialą bei su didžiuliu nerimu stebėti kaip gi pasibaigs šis pasakojimas. Todėl bent jau man neteko nuobodžiauti peržiūros metu, tad suvartojau visą pirmą sezoną vienu prisėdimu.

Iš techninės dalies, serialas irgi nėra prastas. Patiko man ir tikroviškos dekoracijos, ir herojų kostiumai, kurie puikiai atitiko tam tikras madas tarp musulmonų. Ypatingai, jeigu kalbėsime apie Europoje gyvenančius ir Alachą garbinančius žmones. Kameros darbas, garso takelis, vaizdo ir garso montažas irgi nekėlė diskomforto.

Aktoriams priekaištų neturiu. Tiesa, nei vieno iš jų kaip ir nežinau, bet tai nekeičia fakto, kad sugebėjau pasimėgauti labai įtikinama jų vaidyba. Iš visų išskirčiau 3 aktorius, kurie mano nuomone čia pasidarbavo geriausiai. Kalbu apie Fatimos vaidmenį atlikusią Aliette Opheim, Pervin įkūnijusią Gizem Erdoghan ir Pervin vyro Husamo amplua pasirodęs Amedas Bozanas.

Bendrai, tai pakankamai atviras ir itin įdomias bei mums ne tokias artimas temas gvildenantis projektas, po kurio peržiūros aišku gali likti ganėtinai nemalonus jausmas. Bet tai nekeičia fakto, jog šis aktualus projektas turi būti pamatytas kuo platesnės publikos.

Pasiekiamas: NETFLIX

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)