Panašu, kad tokia būsena vis įprastesnė ir kino kūrėjams. Naujų formų paieškose matyti tendencija, kad jie vis dažniau žaidžia su realybės ir fikcijos santykiu.
Filmo režisieriai pasirinko filmo formą, plūduriuojančią tarp realybės ir fikcijos. Jų nuomone, tik iliuzija yra tai, kad dokumentika galima reprezentuoti realybę. Todėl jie sukūrė dokumentinį filmą, kuris visas buvo surežisuotas.
Filmas prasideda daugybėje multiekranų greitai besisukančiais vaizdais iš herojaus gyvenimo, tiksi dienos, kol galiausiai ekrane pasirodo dvidešimt tūkstantoji jo diena žemėje. Visą šią surežisuotą „vieną“ dieną N. Cave`as kameros sekamas nuo pat žadintuvo skambučio iki naktinio pasivaikščiojimo pajūriu po koncerto. Per šią dieną matome jį rašantį, kuriantį muziką, psichoanalitikui pasakojantį apie savo vaikystę (čia sužinome apie jo pirmuosius seksualinius potyrius ar santykius su tėvu), dirbantį įrašų studijoje su grupe „The Bad Seeds“ ar vaikų choru, peržiūrimi ir aptariami jo dienoraščiai ir nuotraukos iš jo ir grupės karjeros pradžios, matome ištraukas iš repeticijų ar koncertų, kuriose grojamos populiariausios dainos iš naujausio albumo: „Higgs Boson Blues“ ar „Push the Sky Away“.
Vienas svarbiausių motyvų – kelionės. Čia Nickas važiuoja aplankyti savo grupės nario Warreno Elliso į jo jaukius mažus namus pajūryje, jie kartu atsimena linksmus įvykius kaip Nine`os Simone po fortepijonu priklijuota kramtoma guma. O čia herojui paprasčiausiai važiuojant pajūriu netikėtai, lyg vaiduokliai, mašinoje atsiranda žmonės iš jo praeities – buvęs grupės narys Blixa Bargeldas ar garsi australų dainininkė Kylie Mingoue, su kuria N. Cave`as įrašė hitą „Where The Wild Roses Grow“. Kaip N. Cave sakė spaudos konferencijoje Berlyne, scenarijuje buvo aiškiai parašyta, apie ką jis su šiais žmonėmis kalbėsis, ko klaus, tačiau jų buvo nematęs daug metų, todėl jis nė pats nesitikėjo, kad filme atsiskleis daug jautrių momentų.
Viso filmo metu pokalbių su kitais herojais ar psichoanalitiku metu ar paties N. Cave`o parašytais ir jo skaitomais už kadro tekstais atsiskleidžia jo gyvenimo ir karjeros istorija, požiūris į pasaulį bei kūrybos filosofija. Būtų galima teigti, kad atsiskleidžia ir jo kūrybinga asmenybė, tačiau klausimas, kaip objektyviai, kaip arti to, kokia iš tikrųjų yra, ji mums atsiskleidžia ekrane? Per spaudos konferenciją jis nepaneigė, kad dažnai prieš kamerą jis vaidina pats save, nėra natūralus, laikosi tam tikro įvaizdžio. Bet juk objektyvumas ir nebuvo kūrėjų tikslas...
Nepaisant įdomaus sumanymo, puikiai išpildytos vizualinės filmo dalies, keleto tikrai įspūdingų ir itin kinematografiškų kadrų bei neva eksperimentinės jo formos, filmas galiausiai tampa konvenciniu ir gana chaotišku muzikiniu aiškinamosios dokumentikos filmu, kurio siužetas vystomas „kalbančių galvų“ ir muzikinių intarpų pagalba. Tačiau bene kiekvienas gerbėjas tikrai atleis: „Juk tai Nick`as Cave`as...”
Ir tai toli gražu ne vienintelis „Berlinalės“ filmas, kur realybė maišosi su fikcija.
„Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą pelniusio Richardo Linklaterio („Prieš saulėtekį“, „Prieš saulėlydį“, „Prieš vidurnaktį“) filmas „Vaikystė“ (Boyhood) buvo viena laukiamiausių „Berlinalės“ premjerų. Filmas pasakoja apie berniuko vardu Masonas (Ellar Coltrane) brandos istorija nuo ankstyvos vaikystės iki kol jis įstoja į koledžą. Masonas turi jį nuolatos erzinančią seserį (Lorelei Linklater) ir išskyrusius tėvus. Jo tėvas (Ethan Hawke) niekaip nesugebantis suaugti muzikantas, o mama (Patricia Arquette), be to, kad augina du vaikus, dar baiginėja studijas koledže ir dirba. Ir vis susideda su netinkamais vyrais...
Tačiau įspūdingiausia, kad režisierius „Vaikystę“ 12 metų nuo 2002 metų filmavo su tais pačiais aktoriais. Filme natūraliai užfiksuotos kultūros (mados, muzika ir pan.) kaitos fone netikėtai atsiskleidžia platus ir jautrus amerikietiškos vaikystės portretas. Taip į vaidybinio filmo karkasą natūraliai įsipina realybės atspindžiai.
„Vaikystės“ aktoriai pamatę filmą teigė buvę emociškai sukrėsti, nes matė įamžintą ne tik filmo veikėjų, bet ir jų pačių, brandą.
Filme chronologiškai perteikiami skirtingi epizodai iš įvairių brandos etapų. Tačiau R. Linklateris vengia rodyti tokius epizodus kaip pirmas bučinys ar „pirmas kartas“, dažnai jis rodo tarytum atsitiktinius epizodus, tačiau juose atsiskleidžia skirtingos tam tikro brandos etapo charakteristikos.
Jau visai netrukus, kovo 20 dieną, prasidėsiančiame 19-ajame Tarptautiniame Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaryje“, bus galima pamatyti ir filmų, atkeliavusių, regis, tiesiai iš Berlyno kino festivalio. Ir juose taip pat kartais maišosi realybė ir kūrėjų išmonė.
Vienas tokių – dienraščio „Tagesspiegel“ skaitytojų žiūri prizą Berlyne pelnęs slovakų režisierių trijulės Ivano Ostrochovský`io, Pavolo Pekarčíko, Peterio Kerekeso dokumentinis filmas „Velvetiniai teroristai“ (Velvet Terrorists), kurio žanras šmaikščiai balansuoja tarp dokumentikos ir išgalvotos realybės. „Velvetiniai teroristai“ čia – Stano, Fero ir Vladimiras – trys rezistentai sovietiniam režimui. Visi už savo veiklą buvo nuteisti kalėti. Filme vaizduojami ir jų dabartiniai gyvenimai, kuriuose ryškiai atsispindi, kaip juos paveikė sovietinė era ir jų rezistencinės patirtys. Visi šie herojai susieti ne tik savo maišto dvasia ir filme išryškinamu potraukiu sprogmenims, bet ir meilės motyvu. Savo forma itin išsiskiriančiame ironiškame dokumentiniame filme kūrėjai pasakodami apie kiekvieną veikėjų naudoja nemažai vaidybinių elementų – pervaidinimų ar inscenizacijų.
Einaras priklausomas nuo pornografijos ir dievina ilgus moterų plaukus, tačiau bijo tikro kontakto su jomis. Jis stebi priešais gyvenančią vienišą motiną Eliną, kuri jaučiasi vieniša. Šie veikėjai reprezentuoja Ingridos baimes, o galiausiai vienas jų netgi perima ir aklumą... O gal jie tik Ingridos vienišos vaizduotės vaisiai?
Žiūrovai, o kartu ir Ingrida, netrukus nebejaučia skirtumo, kas „tikra“, o kas ne. Bet galbūt tai ir visai nesvarbu?
Panašu, kad realybė ir fikcija kine maišysis ir toliau. O lietuvių kino mėgėjams atsargiems teks būti jau nuo kovo 20 d.