„Mes tai darėme drąsiai – taip, kaip norėjome. Neketinome pakuoti į gražias dėžutes dalykų, kurie dilgina. Dėl to sulaukėme ir konstruktyvios kritikos, ir beprasmės. Mes labai gerai suprantame, į kokius filmus žmonės eina, ir kaip tokie filmai kuriami. Tikrai galėjome padaryti dar vieną spalvotą filmą su įprastais juokeliais, paleisti tokį vandenėlį, kad visi galėtų lengvai, be dramų praplaukti paviršiumi, – sako režisierius S. Aškelavičius. – Tačiau norėjome pažiūrėti iš kitos pusės, pasakyti daugiau, pasijuokti iš klišių ir parodyti, kokie tie mūsų socialiniai reikalai – kiek daug aplink yra apsimetinėjimo ir iškraipytų santykių. Pavydo žaidynės šiame filme – tik metafora. Labai daug žmonių tai suprato, buvo ir nuoširdaus juoko, ir ašarų. Žmonės ėjo ir dėkojo už gurmanišką filmą.“
Vienas tokių – televizijos prodiuseris Laurynas Šeškus. „Man nuoširdžiai ir stipriai patiko filmas. Nustebino. Meno pas juos buvo kur kas daugiau nei pas tuos, kurie norėjo daug meno. Primityviu šis filmas niekaip negali būti, nes jis darytas taip, kad atrodytų primityvus“, – teigė televizijos profesionalas.
Jam „Poilsiautojų“ formatas atrodo visiškai aiškus, o sumanymo išpildymas – kokybiškas ir vertas dėmesio. Tačiau po premjeros pasigirdo ir tokių nuomonių, kad šis filmas primena realybės šou parodiją ir įžeidinėja lietuvių tautą, nes pašiepiama net ne viena, o iškart visos šiame šou dalyvaujančios socialinės grupės. Juostos kūrėjai tokiai diskusijai yra atviri ir net džiaugiasi, kad ji kilo.
„Tai buvo socialinė parodija mokumentikos žanre, o šis žanras visai nebūtinai turi vadovautis standartinėmis klasikinio naratyvinio pasakojimo taisyklėmis. Rizikavome, iš tiesų. Kai metus kuri filmą, būtų naivu nesuprasti, ką gi tu darai. Bet įdomu, ar žmonės įsižeidė, nes pamatė daug tiesos? Ar tiesiog nepagavo žaidimo taisyklių? Juk yra kelios Lietuvos: viena nori Vyčio Lukiškių aikštėje, kita kratosi jo žirgo. Ir dar yra trečia Lietuva, kuri pritars ir vieniems, ir kitiems – žiūrint, kaip bus naudingiau, – sako režisierius. – Mūsų visas gyvenimas – apsimetinėjimas. Kai niekas nemato – esame vienokie, o kai įsijungia filmavimo kameros – visi pabrėžtinai šypsosi, apsimeta, kad viskas yra gerai. Mes tarsi patys gyvename didelio mastelio realybės šou, viską keliame į socialinius tinklus. Rodome savo kojas paplūdimyje, fotografuojamės su tropiniais kokteiliais. Koks tikslas: parodyti tam tikrą „status quo“ – savo pozicijas, ar nuoširdžiai pasidalinti gyvenimo džiaugsmu? O gal tiesiog sukelti pavydą, kuris neturi mato vieneto ir jo neįvertinsi jokia konkrečia nauda, bet kažkur pasąmonėje tai yra vienas svarbesnių svertų?“
Filme nepasirodęs, bet tam tikru kampu jame sudalyvavęs dainininkas Marijus Mikutavičius įvertino pačią idėją. „Man „Pavydo žaidynės“ yra labiau dokumentinis nei meninis filmas. Tai yra atspindys daugelio mūsų išvykų prie jūros, kokios jos yra iš tikro, o ne kokias mes jas rodome draugams „Feisbuke“, – sakė Marijonas.
Aktorė Agnė Grudytė įsitikinusi, kad filmo gylis – teisingai pamatuotas. „Man susidarė įspūdis, kad viskas labai gerai apgalvota. Visi juokai, visos mintys nuskamba tarp eilučių. Tai nebuvo ta komedija, kurios dėmenys labai paprastai sudėlioti ir žiūrovui tiesiog juokinga, nes kažkas suskėlė gerą pokštą. Šiame filme visi santykiai tarp žmonių parodomi labai subtiliai. Ir aš visiems bičiuliams, kas dar nematė, vis pasakoju ištraukas, epizodus, siūlau pasižiūrėti „Poilsiautojus“, nes tai yra pasakojimas apie norą laimėti pergalę per apsimetinėjimą. Apie įprotį gyventi svetimus gyvenimus. Apie nenumaldomą norą būti televizijoje, dėmesio centre, būti žvaigžde. Apie begalinį norą įtikti kitam. Na, ir apie poreikį sukelti pavydą“, – kalbėjo A. Grudytė.
Jai įsiminė epizodas, kai paplūdimyje ištiesiamas raudonas kilimas, simbolinis viliojimo tinklas, bet jį paklojusių laukia fiasko – žmonės nesirenka. „Juk turbūt ir gyvenime taip nutinka menamų vipinių vakarėlių organizatoriams – ne visuomet pavyksta pritraukti svarbių asmenų“, – svarstė aktorė.
Pralinksmino ją ir kitas epizodas – kai senjorų pora, apakinta noro sukelti pavydą, nutaria pasigaminti sraigių. O juk niekada to nėra darę, nes ant jų kasdienio stalo dominuoja lašiniai ir dešra. „Įsivaizdavau savo tėvus, kurie sraigių nevalgo ir jei norėtų jų pasigaminti – jiems tikrai nutiktų taip pat, kaip filmo herojams“, – juokėsi A. Grudytė.
„Tarsi sutinkame, kad kiti žiūrėtų į mūsų gyvenimus pro rakto skylutę. Bet nė už ką nesutiksime pripažinti savo nesėkmių, geriau meluosime, kad nieko neįvyko. Ir tada galime veltis į kokio nori ilgio diskusiją apie tai, kodėl Lietuvoje viskas vyksta lėčiau nei Estijoje. Kodėl priimami vieni ar kiti politiniai sprendimai, ir kiek jie viešinami... Kodėl valstybė finansuoja filmus apie niūrią, niūrią buitį, – kalbėjo S. Aškelavičius. – Jei nori būtų saugus, nieko nedaryk – sėdėk ant sofos... O mes išėjome į kino teatrus ir ryžomės pasisakyti apie dalykus, kurie mums svarbūs. Savo žiūrovus labai gerbiame ir būtent dėl to pasiūlėme jiems kaiką kitokio, ypatingo. Žinoma, tokios tradicijos: neįprasti dalykai susilaukia daugiau kontraversijos, bet kadangi buvo, kas suprato, pagavo, tai įkvepia kurti toliau. Manau, kad reikės nufilmuoti dar kelis tęsinius, juo labiau, kad personažų padaugėjo, ypatingai kritikų. Galės pasižiūrėti į save ir suvokti, kad gyvena tarp žmonių ir yra matomi iš visų pusių.“
Kadrai iš filmo - nuotraukų albume: