Apie ką mes čia…
Vienas žinomiausių šeštojo dešimtmečio Holivudo scenaristų, Daltonas Trumbo dėl savo neįprastų politinių pažiūrų ir komunizmo šlovinimo, pateko į juodajį Holivudo sąrašą. Jis prarado turtus, namus bei turėjo sėsti į kalėjimą, tačiau net tokie gyvenimo išbandymai jo nepalaužė ir jis, būdamas be galo talentingu ir mylinčiu savo darbą profesionalu, sugalvojo, kaip galima apeiti įstatymą, neleidžiantį jam dirbti Holivude…
Kūrinio vidus
Filmai apie Holivudą – tai tikra šventė visiems kino mylėtojams, kino entuziastams ir tiesiog žmonėms, kurie apie kiną išmano mažai. Pasižiūrėję tokius kino projektus, žmonės atranda kažką naujo ir, žinoma, sužino apie tam tikrus istorinius įvykius, susijusius su kino raida. Būtent taip galima apibūdinti ir šį Jay’aus Roacho filmą, kuriame papasakota skaudi tiesa apie šeštame dešimtmetyje įsivyravusią tvarką Holivude.
Juostos epicentre atsidūria bene žinomiausias ano laikotarpio scenaristas Daltonas Trumbo, kurio meistriškas talentas privertė kino gerbėjus džiūgauti žiūrint nuostabią melodramą su Audrey Hepburn ir Gregory Pecku „Romos atostogos“ ir ne ką mažiau intriguojantį epą „Spartakas“ su legendiniu aktoriumi Kirku Douglasu.
Viskas atrodo lyg ir gražiai, tačiau už viso šių filmų žavesio, slypi gana niūri tikrovė, kurią net dabar nori užmiršti Holivudas. Skaudi tema, susijusi su komunizmu ir šios politinės idealogijos šalininku D. Trumbo, jau nuo pat pirmų filmo rodymo minučių įtraukia į pasakiškai atrodantį auksinio Holivudo laikotarpio gyvenimą, kai cenzūra ir davatkiškas požiūris į žmogų kontroliavo visą kino industriją. Galima sakyti, jog rodomas laikotarpis – tai vienas geriausių, bet kartu ir karčiausių Holivudui laikotarpių.
Pagrindinis filmo variklis susideda iš dviejų svarbių ir esminių žiūrovui dalykų. Pirmiausia, tai paties Daltono Trumbo asmenybės pateikimas, jo nepalaužiama drąsa ir kova dėl savo įsitikinimų, kuri privedė iki bankroto ir netgi pasodinimo į kalėjimą. Tai išties nuostabiai atvaizduota žmogaus drama, kuri, po tiek daug kančių ir kovos, galiausiai parodė, jog žmogų kino industrijoje reikia vertinti pagal jo talentą ir sugebėjimus, o ne dėl jo įsitikinimų gyvenime, jo klaidų ir tuo labiau, dėl jo odos spalvos.
Manau, kad pažistama situacija, ypač, jeigu kalbėtume kas vyksta šiuo metu su artėjančiais Oskarais ir skandalu dėl juodaodžių aktorių ignoravimo. Antraja juostos sudėdamąja dalimi tampa įdomus žvilgsnis į Holivudo kino filmų produkciją, prodiuserių ir scenaristų darbą.
Ypatingai džiugu, kad galima buvo pamatyti kaip atrodė vieno įspūdingiausių visų laikų istorinių kino epų „Spartakas“ darbai. Nuo A iki Z pateikiama medžiaga, kurios metu žiūrovai ne tik sugeba pamatyti „Spartako“ užkulisius, bet, net neabejotina, jog po „Pono Trumbo“ peržiūros bėgs namo žiūrėti šio didingo kino filmo. Bent jau aš taip ir padariau – peržiūrėjau ketvirtą kartą šį Stanley Kubricko režisuotą filmą. Beje, kalbant apie S. Kubricką – šiame filme buvo parodyta, jog genialus kino kūrėjas neturėjo visiškai jokios įtakos režisuojant „Spartaką“.
Šio ypatingai pozityvaus, nors ir sunkią temą nagrinėjančio, filmo peržiūra suteikia didelį malonumą. Filmas nešokiruoja, bet atveria akis į ne taip blizgančiai atrodančią Holivudo pusę. Beje, filmas žiūrisi lengvai, o jo veiksmas sudėliotas labai prasmingai. Pirmoje pusėje matome gražų, vos ne blizgantį Holivudo portretą – viduryje nagrinėjame problemą, o antroje filmo pusėje jau parodoma kritika draudimams, kurie riboja žmogaus laisvę, pasirinkimą, ir kartu eina prieš konstituciją. Būtent paskutinis filmo pusvalandis yra įdomiausias dėl kritikos anų laikų įstatymams ir žmonėms, kurie neleidžia talentams vystytis.
Panašią situaciją galime pamatyti šiuo metu mūsų šalies kino padangėje, kai jauni ir pespektyvūs, talentingi žmonės turi kentėti dėl senų sukriošėlių, kurie negali pastovėti ant kojų, bet nagais ir dantimis įsikabinę savo vietas įvairiausiose kino insititucijose.
Be D. Trumbo svarbiu, bet kartu ir labai erzinančiu personažu, tampa Hedda Hopper, kuri savo perukais, nesąmoningai šlykščiu makiažu, privertė juostos herojų kentėti. Tačiau toks moters portretas yra kartu ir viena stipresnių filmo pusių, leidžiančių pamatyti pagrindinio veikėjo kančias ir jo nepalaužiamą drąsą kovojant su vėjo malūnais, kurių vadeiva ir yra Hedda. Tipinis davatkos ir šiuolaikinių supermamyčių atspindys, kuri viską žino geriausiai už visus kitus žmones, nors, tiesa pasakius, ribotas požiūris į tam tikrus gyvenimo aspektus parodo, kokia ji yra nyki asmenybė. Be šios keistos moters filme dominuoja ir Daltono Trumbo žmona, kuri atlieka svarbų vaidmenį kaip gyvenimo patarėjo, draugės ir žmogaus, kuris jį myli visa širdimi. Šį neapykantos ir meilės trikampį savo ruožtu papildo pats Kirkas Douglasas, kuris iš visų antraplanių herojų pasirodo ryškiausiai. Smagu matyti tokias kino legendas biografinėje juostoje apie ne ką mažiau žinomą žmogų Holivude.
Techninė filmo pusė
Kai rodomas šeštojo dešimtmečio laikotarpis, visada kyla noras išgirsti būtent to laikotarpio dainas, kurios dar labiau sugebėtų perteikti rodomų metų atmosferą. Šiuo atveju, kino kūrėjai pasistengė suteikti tokį malonumą, todėl bežiūrint filmą galime mėgautis The Mills Brothers, Billie‘io Holliday ar Glenno Millerio dainomis. Taip pat ir muzikinės kompozicijos, nuteikiančios į šiek tiek džiazinį, bet kartu ir judrų istorinį laikotarpį savo darbą atlieka kuo puikiausiai. Bežiūrint filmą galima pasijusti lyg būtume rodomoje kino epochoje.
Filmo metu didelis dėmesys skiriamas detalėms, todėl nenuostabu, kad visa juosta spindi puikiomis dekoracijomis, priartinančiomis mus prie šeštojo dešimtmečio madų ir visokiausių Holivudinių tendencijų. Taip pat kostiumai ir veikėjų grimas labai puikiai atspindi tai, ką mes galėjome matyti tų laikų filmuose. Ties vizualine filmo puse padirbėta meistriškai.
Kameros darbas įtikina – kiekviena smulkmena parodoma stambiu planu, o ir patalpos apčiuopiamos iš ganėtinai vaizdžios pusės (kai kurios scenos atrodo lyg portretai). Šiame filme operatorius Jimas Denaultas pasidarbavo tikrai neblogai – nors standartinė filmavimo technika nesukelia didesnių ovacijų ir neleidžia patirti kokių nors išskirtinių bandymų pateikiant vaizdą žiūrovams.
Montažo darbai atlikti preciziškai. Juosta ir jos pasakojimo maniera atrodo solidžiai – nėra beprasmiško bėgiojimo iš vieno kampo į kitą, todėl ir pats pasakojimo pamatas atrodo sklandžiai. Visas veiksmas rodomas palaipsniui, kaip ir pridera biografinėms dramoms.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visų mėgstamas „Bręstančio blogio“ aktorius, kitaip tariant, žvaigždė, Bryanas Crantonas įkūnijo vieną rimčiausių savo vaidmenų kine per pastaruosius dešimt metų. Jam puikiai pavyko perteikti legendinį scenaristą D. Trumbo. Jo šneka, akcentas, mimikos, gestikuliavimai – visa tai atrodo nepriekaištingai, todėl nenuostabu, jog aktorius pelnė Oskaro nominaciją už savo atliktą darbą.
Taip pat iš geros vaidybos pusės reikia paminėti ir pačią Helen Mirren, suvaidinusią D. Trumbo priešę Heddą Hopper. Nuostabus vaidmuo, nors ir labai erzinantis, bet čia jau kaltas pats personažas ir jo būdas. Trumbo žmoną įkūnijo Diane Lane, kurią kine buvome matę ganėtinai senai – tikrai neblogas pasirodymas, nors ir nėra stebuklingas.
Antraplaniuose vaidmenyse sutinkame tokius kino galiūnus, kaip patį Johną Goodmaną, kurio komiškai perteiktas personažas juoką sukelia kelis kartus. Filme pasirodo ir Louisas C.K, Alanas Tudykas, Rogeris Bartas, Michaelis Stulbargas ir Elle Fanning. Taip pat atskirai reikia padėkoti ir aktoriui Davidui Jamesui Elliotui, kuris suvaidino kino ikoną Johną Wayne‘ą. Už savo pasirodymą Kirko Douglaso vaidmenyje ovacijų vertas Deanas O. Gormanas, kuris tapo kaip du vandens lašai su savo vaidinamu personažu.
Verdiktas
„Ponas Trumbo“ – šviesi ir informatyvi juosta apie Holivudo užkulisius ir nešvariają kino industrijos pusę, kurioje vaizdingai papasakotas vieno ryškiausių šeštojo dešimtmečio scenaristų gyvenimas, jo kova dėl savo įstikinimų ir neįprastai atrodančių darbo užkulisių. Filmas sužavi savo paprastumu, gracingai atrodančia išore, susidedančia iš aną laikotarpį vaizduojančių dekoracijų ir herojų kostiumų. Filmo siužetinė linija sukramtoma lengvai bei neprailgsta, nors ir nagrinėjama yra ganėtinai skaudi tema.
Juostos anonsas: